Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Mano kišenės kiauros.

Nėra nieko, kas galėtų mane suvilioti, kad likčiau čia iki rytojaus.

Dviejų aukštų baltasis pastatas iš išorės toli gražu nėra baltas, o dengtas didelėmis geltonomis plokštėmis. Sodelis neaptvertas nei ką, galima iš čia išeiti kada tik panorėjus, juk čia ligoninė, ne kalėjimas. Apatiniame aukšte, šalia erdvaus vestibiulio, įrengtas valgomasis, irgi išmuštas plokštėmis, tik žalios spalvos, kaip sodelio žolė. Atrodo, paprastai valgau vienas savo kambaryje, bet šiandien pusryčiavau valgomajame, netgi kalbėjausi su moterimi, kuri desperatiškai mėgina atgaivinti kai kuriuos visiškai atsitiktinius prisiminimus, kaip ji sako, dėl griežtumo rusų laboratorijose stokos. Didžioji senosios rusų mafijos dalis, kuri reorganizavus armiją užsiėmė ginklų prekyba, savaime aišku, stūmė ir didžiulius plutonio kiekius, o dabar verčiasi nelegalia namų sąlygomis pagaminta chemija. Geroji moteris man pasakoja, kad chemija Rytų Europai pridarė daugiau žalos nei devyniasdešimt devintųjų potvyniai, o nuo potvynių devyniasdešimt devintaisiais, regis, nukentėjo daugiau nei dešimt milijonų žmonių ir žuvo ne vienas tūkstantis. Dar geroji moteris papasakoja, jog srovė visada pirmiausia nuplauna nelaimėlius, kad ir iš kur pasirodo vanduo. Niekas nieko neprisimena, sako moteris. Tada ima klausinėti apie mano paties prisiminimus.

— Ar aš?

— Taip, jūs. Ar ką nors atsimenate?

Nors paprastesnio klausimo nesugalvosi, po teisybei, nė nežinau, ką gerajai moteriškei atsakyti, nes per tas ligoninėje aptemusia sąmone praleistas dienas mano galvoje užvirė didesnis chaosas nei kitų praeities netekusių žmonių — atsikuriantys išdegintieji vaizdiniai užgožia kitus, naujesnius. Mano gydytojai dėl to jaučiasi sutrikę ir sutartinai tą reiškinį vadina atminties anarchija.

Ką aš vis dėlto esu pamiršęs?

Jau pats klausimas yra absurdiškas, bet vis dėlto tai klausimas, atėjus nakčiai, sklandantis kiekvienoje šios uždaros įstaigos erdvėje ir sodelyje, virš mūsų galvų, kai vaikštinėjame kaskart žvalgydamiesi į dangų, bent kiek aprimus lietui. Tas pats klausimas plūduriuoja baseine, ir palikdami šią vietą jį išsinešame kartu su savimi. Į dunksantį už greitkelio miestą ar bet kurį kitą tiek pat svetimą miestą.

Ką aš vis dėlto esu pamiršęs?

Ir kaip, velniai rautų, aš galiu tai žinoti, miela bičiule?

Viena, ką galiu pasakyti, kad dalis to, ką buvau pamiršęs, tebeslūgso čia, ir kai žmogus kraustosi iš proto, gesindamas naujai įsiplieskusius gaisrus, senieji gaisrai atgyja su tokia pat jėga kaip kadaise regėtų filmų vaizdai.

Ką esu pamiršęs?

Visas maldas, savo tėvų vardus, medžių šešėlį prie mokyklos tvoros, septyniasdešimt aštuntųjų pasaulio futbolo čempionatą, ar kada esu plaukęs laivu, šūvio padarytas žaizdas, jei kada buvau sužeistas, vaikus, jei tokių turiu, jų veidus, milijono moterų veidus, dėl nežinia kokios keistos priežasties nedaug kino filmų, bet visgi jų būta, skaičius, galimas dalykas, net kokią nors kalbą, rytmečius, popietes, vakarus, daugelio dalykų skonį ir spalvą, šimtus dainų, šimtus knygų, prašymus, skolas, pažadus, adresus, grasinimus, gatves, paplūdimius, uostus, ištisus miestus, pamiršau Berlyną, pamiršau Romą, savaime aišku, nepamiršau Tokijo, visiškai pamiršau vakarykštę dieną, lygiai taip pat pamiršiu šiandieną, o paskui ir rytojaus dieną.

Ką aš dar esu pamiršęs?

Esu pamiršęs jus, mieloji ponia, esu pamiršęs sodelį ir baseiną ir visas žaizdas ant savo paties rankų, bet jūs nė nenutuokiate, kaip apgailestauju, kad jos pamiršti man taip ir nepavyko.

Šiandieną atminties implantų palatoje susitikau žmogėną, kuris veikiausiai yra vienas iš dvynių, kaip supratau iš jo kalbos, juodu iš gretimos palatos, esančios šalia manosios. Laukiamajame persimetėme keliais žodžiais, kurie veikiausiai nė vienam iš mūsų nieko nereiškė.

— Iš kur jūs?

— Nesu tikras.

— Ar ilgai čia?

— Trys savaitės.

— O aš?

— Jūs jau ilgiau nei trys savaitės, nes kai čia pakliuvome, jūs jau buvote.

— Kaip laikosi jūsų brolis?

— Tikiuosi, neblogai. Vis pasakoja galybę istorijų ir žino kiekvieno mano rando kilmę. Ar matote šitą?

— Žinoma, matau. Piršto storio rėžis galvoje.

— Jis atsirado, kai susižeidžiau durų stiklu vienoje sodyboje netoli Prahos.

— Tai jūs čekas?

— Regis, taip. Pažįstate Prahą?

— Veikiausiai. Kas nutiko tam namui?

— Prieš mirtį motina jį pardavė. Nuo tada gyvename centre, netoli upės.

— Ar Prahoje šalta?

— Nežinau, šito man niekas nesakė. Manau, kad žiemos šaltos, o vasaromis iki sutemų gali vaikštinėti trumpomis rankovėmis.

— Dėl šito esu tikras. Europoje nėra vietų, kur nebūtų vasaros. Ar bent jau malonių vasaros popiečių. Pažįstate Skageną?

— Nemanau.

— Tai nedidukas miestelis šiaurės Danijoje.

— Ar pats prisimenate, ar jums kas pasakė?

— Manyčiau, prisimenu, nes aš, atvirkščiai nei jūs, pamirštu viską, ką man pasakoja.

— Tai koks tas Skagenas?

— Gerai nė nežinau, bet vis dėlto pamenu kopas, didžiules kopas prie paplūdimio, ir prisimenu, kad Baltijos jūra jungiasi su Atlanto vandenynu. Ir vienos jūros bangos dūžta į kitos.

— O aš vasaromis gyvenau Ispanijoje.

— Tikrai? Aš dar pamenu Madridą kaip pirmuosius savo namus.

— Kosta dėl Solio neprisimenu, bet man atrodo, kad esu praleidęs ten šaunių dienų.

— Neabejoju.

— Kosta dėl Solyje niekas niekuomet nemiega, ir kažkurioje vietoje yra nedidukas atrakcionų parkas su mediniais amerikietiškais kalneliais.

— Veikiausiai tai Fuenchirola.

— Gali būti.

Paskui mano bičiulis nunarina galvą ir romiai, kaip tie, kurie bet kurioje vietoje pasijunta kaip namie, nuklysta į implantuotų prisiminimų šabakštynus. Ateina seselė, bet mano bičiulis nė nepažvelgia į ją, nepažvelgia nė į mane, kai eidamas iš reimplantų palatos su juo atsisveikinu. Kai kurie žmonės perdėtai jautriai reaguoja į tai, ką prarado. Suprantama, man daug paprasčiau apie tai kalbėti, nes dabar aš kuo aiškiausiai prisimenu Fuenchirolą.

Šiandien graži diena.

— Tikra tiesa.

— Ar vaikštinėjote po sodelį?

— Manau, taip, nes rankos dar šaltos ir nesu nusiėmęs saulės akinių.

— Ką dar šiandien nuveikėte?

— Didžiajame ekrane stebėjau vaizdus.

— Ar ką nors pamenate iš to, ką matėte?

— Vieną Olandijoje atliktą eksperimentą, skirtą sumažinti mokyklos nelankančių mokinių skaičių.

— Skamba įdomiai.

— Taip ir yra. Jis vadinamas Voglerio projektu. Šia kampanija siekiama parodyti vaikams, kaip visi nusimena, jei kuris neateina į mokyklą. Primena kalėdinę pono Skrudžo pasaką. Kai vaiduoklis senukui parodo dabartines Kalėdas, kokios buvo anksčiau ir kokios bus ateity be jo.

Vienas vaikas sakė po pamokų jaučiąsis laimingesnis nei mokykloje. Jau vien būti ne mokykloje jam daug smagiau.

— Ar jūs dar pamenate tą jausmą?

— Ne, bet galiu įsivaizduoti. Be to, vargšas vaikas kalbėjo pašėlusiai įtikinamai.

— Matėte ir kitų dalykų.

— Tai klausimas?

— Ne, aš žinau, kad matėte, nes irgi tenai buvau.

— Kokių dalykų?

— Filmų.

— Kokių?

— „Kai mirtis lipa ant kulnų“.

— Nepamenu.

— Ten, kur Kerį Grantą supainioja su šnipu ir pagrobia, filmo veiksmas baigiasi kalnuose, kur iškalti prezidentų veidai.

— Vaidino ir Eva Merė Sent?

— Taip.

— Dabar jau pamenu. Niekas netiki, kad vyrukas, kuriam sutraiškytos rankos, nenusprūs nuo uolos, ir lėktuvas, scena, kur lėktuvas prasklendžia virš kviečių lauko, šiek tiek priminė triuką.