Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Ji man sako turėjusi vaikiną, kuris šešerius metus išgyveno su beždžionės širdimi, kol tiesiai ant jų namelio Čelsyje, tik per keletą kvartalų nuo stadiono, sudužo keleivinis lėktuvas.

Paskui kaip tik išgirstu koridoriuje dardant vakarienę vežiojančius vežimėlius.

Dabar Saigono upės fotografijos iš atminties iškyla lyg ypač lėti poliaroidai, lyg tamsios dėmės, jos galų gale išryškėja baltame popieriuje, po daugelio metų, kai buvo nufotografuotos. Tarsi tarp žingsnio ir pėdsako absurdiškai sugaišta.

Gydytojas, mano metų vyriškis, triukšmingas ir linksmas žmogus, kuriam patinka sumenkinti dalykų prasmę, man pataria nesiskubinti ir nesibaiminti, kad atmintis slepia įvykius, nes visas lobis, nepaisant nieko, tebėra kažkur tenai; tada pasakoja apie savo žmoną. Sako, kad ji jau ilgus metus slepia dienoraštį, kuriame nuo pat vaikystės užrašo įvykius, slepia, kad tik jis nerastų, bet dienoraščiai vis tiek kažkur yra, ir anksčiau ar vėliau jis susidurs su jais. Gydytojas sako, kad visa, kas paslėpta, kaip tik ir laukia būti atrasta. Už lango videotelefono būdelėje matau moterį. Po ilgoko pokalbio ji pakabina ragelį ir lieka stovėti, kol visa, ką pasakė, ir visa, ką išgirdo, atranda savo vietą, paskui išeina ir tekina pasileidžia skersai gatvę, nesižvalgydama į pravažiuojančius automobilius, tarsi tai, kas vyko kitame laido gale, būtų nepalyginti pavojingiau.

— Gydytojau, kaip čia yra, kad, pažvelgęs į jūsų veidą, aš jūsų neprisimenu, nors matydamas jus šalia savęs tikrai galiu atsiminti tą dieną, kai...

— Kai pamatėte gėles.

Geltonos gėlės, jei neklystu, tai buvo tulpės, pamerktos stiklo vazoje šalia lovos, ir pažvelgus į jas atrodo, kad gydytojas tuojau pranyks, bet jis vis dėlto lieka, kur buvęs.

— Retroaktyvioji ir proaktyvioji interferencija.

— Skamba neblogai.

— Vieni prisiminimai išstumia kitus. Panašiai būna, kai mėginame prisiminti melodiją, o mintyse suskamba senesnė arba ką tik girdėta.

Kartą mačiau porelę, abudu nuogi kalbėjosi prie lango name priešais mano namą. Už jų mačiau nežmoniškai didelį akvariumą, o viduje — žydra šviesa. Raudoni sienų apmušalai. Įjungtas televizorius. Vyras ir moteris nuogi kalbasi prie lango. Mėginu prisiminti, koks prisiminimas liko ano šešėlyje. Savaime aišku, gydytojui nieko apie tai nepasakoju. Todėl gydytojas ima nuobodžiauti, jo kantrybė pastebimai senka.

— Rytoj ateisite?

— Žinoma.

— Ar jus prisiminsiu?

— Nemanau.

— Kol dar jūsų nepamiršau, gal pasakysite, kodėl vieni vaizdiniai sugrįžta lyg niekur nieko, o kiti atrodo palaidoti visam laikui.

— Jei atvirai — negaliu atsakyti. Gali būti, kad įjaudrintas slopinimo proceso metu jūs malšinate su neigiamomis emocijomis susijusį prisiminimą, bet gali būti ir taip, kad nepastebimai dingęs procesas, išstūmęs kitus prisiminimus į laukimo situaciją, užleidžia pozicijas atitinkamai informacijai. Ir vienu, ir kitu atveju beveik viskas, ko neįstengiama apčiuopti, nėra prarasta visiems laikams.

— Gydytojau, tuomet atsakykite, ar aš geras ligonis?

— Ne, jūs nesate geras ligonis. Nujaučiu, kad slepiate dar neprarastus dalykus.

Tai ištaręs mano geras bičiulis gydytojas pakyla nuo kėdės ir išskuba, atsisveikindamas mesteli kandžią frazę, kuriomis gydytojai išsiskiria iš likusios žmonijos dalies.

— O dabar, jei tik norite, galite žiūrėti į gėles.

Gėlės geltonos spalvos, veikiausiai tulpės.

Paskui nušvinta saulė, ir miestas iš tolo primena Berlyną, ir jau nebelyja, nors jei žiūrėsi į debesis, neatrodys, kad lietus ilgai tvers nelijęs, net automobiliai gatvėje apdairiai neviršija greičio, nes asfaltas dar šlapias nuo ką tik lijusio lietaus, kurio neįmanoma prisiminti.

Į reimplantų palatą seselė įeina dainuodama linksmą vokišką dainą, o didžiajame ekrane, atvirkščiai, matau japonišką sodelį. Jei būsime konkretūs, japonišką sodelį Brukline. Ir nereiškia, kad aš gerai nusimanyčiau apie sodelius, tai paaiškėja iš pakabinto užrašo ties įėjimu, prie mažučio plokščiais akmenimis apramstyto upelio. Seselei sodelis atrodo nuostabus, man irgi, taigi valandėlę šnekamės apie įdomią japonų tradiciją veisti keistus ramius sodelius, kur gėlės slepiasi, o akmenys atsuka nugaras, ir dar sutariame, kokie tie sodeliai, nepaisant nieko, gražūs ir kiek mažai tai susiję su mumis visais arba su jais visais, nes tie japoniški sodeliai turi savybę ignoruoti praeivius, kita vertus, tai labai japoniškas bruožas. Paskui seselė išeina iš reimplantų palatos dainuodama juokingą vokišką dainą.

Po vandeniu žiūriu į stiklo ekranus baseino dugne, ekranuose, savaime aišku, vėjyje linguojančių gėlių, taip pat ramiai vazose sumerktų gėlių atvaizdai. Tikrai žinau, kad vieną tokių baseinų esu regėjęs anksčiau, nors, savaime aišku, negaliu pasakyti kur. Baseine toli gražu nesu vienas, kiekviename takelyje plaukia žmogus. Šalia manęs moteris geltonu maudymosi kostiumėliu žvitriai nardo ir plaukia greičiau, nei galima įsivaizduoti. Kitame takelyje — penkiolikos ar šešiolikos metų vaikinas. Šalia jo — rytietiškos išvaizdos mergina. Nardydamas matau jų kūnus ir dugne išvydęs gėles akimirksnį pasijuntu ramus. Paskui, išnėrus galvą iš vandens, svaigulys sugrįžta, nes nežinau, kiek jau laiko čia esu nei kur buvau prieš čia ateidamas. Estafetės bėgiko, kuriam niekas neperdavė lazdelės, baimė.

Drabužinėje šnekteliu su ligoniu, kuris, iš visko sprendžiant, gerai mane pažįsta, nors nei to, apie ką jis kalba, nei jo veido tarp savo išbarstytų prisiminimų atkasti nepavyksta. Jis, atrodo, prie to jau pripratęs. Kiekvieną dieną mes susipažįstame iš naujo, ištaria šypsodamasis, leisdamas suprasti, kad jam tai pernelyg nerūpi. Savaime aišku, aš apgailestauju dėl to, kad taip greit jį pamirštu, bet vyriškis tik šypteli ir antrąsyk papasakoja man savo gyvenimo istoriją, susidedančią mažiausiai iš dešimties skyrių, iš kurių man pats įdomiausias atrodo apie dukterį, šalies dailiojo čiuožimo čempionę, ir kaip jis Hamburgo viešbutyje mėgino nusižudyti. Kai pasiteirauju apie darbą, jis atsako, kad dirba Europos kosmoso agentūroje ir kad buvo artimai susijęs su Gintaro projekto organizacine grupe. Kaip supratau iš jo kalbos, tai labai svarbus projektas, kurį įgyvendinant buvo sutrintas į miltus ankstesnis buvimo orbitoje rekordas, tai pasistengė padaryti vengrų astronautas: vienoje mažoje stotyje jis išbuvo penkerius metus, o paskui savanoriškai išjungė deguonies šaltinį ir taip tapo pirmuoju kosminiu savižudžiu. Mano bičiulis dar priduria, kad to vyriškio, kurį menkai tepažinojęs, mirtis vos nesužlugdė jo ir kitų šešių projekto narių. Paskui nusivelka drėgną maudymosi kostiumą, įeina į dušą, išeina iš dušo, nusišluosto, apsirengia, susišukuoja ir išeina, prieš tai palinkėjęs man visa ko geriausio šią naują dieną, kurią vis tiek užmiršiu. Vienam išbūti kosmose penkerius metus labai ilgas laiko tarpas, net ir vengrui. Persirengimo kambaryje esu nuogas. Kiti vyrai įeina ir išeina iš dušų. O aš, atvirkščiai, nusprendžiu nesiprausti. Galbūt chloro kvapas man padės vėliau prisiminti ekranuose baseino dugne esančias gėles.

Gydytojas mane išmokė dainuoti vieną dainelę. Joje yra tokie žodžiai: Aš lauksiu tavęs tūkstantį vasarų. Puiki daina. Iš visų jėgų stengiuosi jos nepamiršti. Paskui gydytojas išvardija seką skaičių. Kai manęs paklausia apie dainą, galiu pasakyti tik skaičius: 7,10, 43, 5,12.

Gydytojas manęs prašo pažvelgti pro langą, bet langas uždarytas, žaliuzės nuleistos. Dabar jis manęs paklausia apie skaičius, bet aš nežinau, apie kokius skaičius jis kalba. Gydytojas tvirtina, kad bet koks vaizdinys, kad ir koks nereikšmingas atrodytų, išstumia prieš tai buvusį. Gydytojas aiškina, kad mano smegenys patyrė stiprias chemijos atakas, bet miškas, nors ir labai pamažu, atželia. Gydytojui išėjus toliau žiūriu į nuleistas žaliuzes ir mėginu įsivaizduoti, kas yra tenai, už lango. Galiausiai spusteliu mygtuką, kuris pakelia žaliuzes, ir pamatau kelią, toli horizonte esantį miestą, automobilius, videotelefono būdelę. Užsimerkęs krentu į lovą. Nepavyksta prisiminti nė vieno skaičiaus, bet kaip reikiant pasukęs galvą pagaliau prisimenu dainos žodžius: