Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Visa tai, nuoširdžiai sakau, skamba įdomiai. Man už nugaros, priešingoje pusėje, yra langas, bet jis uždarytas, o žaliuzės nuleistos.

Šalia mano lovos ant metalinės, raudona oda aptrauktos kėdės sėdi žmogus.

Klausiu žmogaus, ar, jo nuomone, žaliuzės veikia, ir jis atsako, kad jos veikia kuo puikiausiai, dėl to aš, nėra būtinybės slėpti, kuo nuoširdžiausiai apsidžiaugiu, nes kai esi įkalintas ligoninėje, nėra nieko geriau už atvertą langą ir tolumoje dunksantį miestą. Pasirodo, tas žmogus yra gydytojas neurologas, šiaip ar taip, jis labai malonus tipas. Gydytojas pasiteirauja, ar esu jį matęs anksčiau, ir aš jo klausiu:

— Anksčiau? Kada anksčiau?

— Prieš tai... visai neseniai.

— Prieš tai visai neseniai aš žiūrėjau pro langą ir svarsčiau, ar už lango yra miestas.

— Berlynas.

— Ką?

— Už lango esantis miestas yra Berlynas.

— Anksčiau nė nenutuokdamas mąsčiau apie Berlyną, o paskui pasukęs galvą pamačiau jus sėdintį ant kėdės.

Paskui gydytojas pakėlė žaliuzes ir išėjo.

Šiandien lyja. Šiandien niekas manęs neaplankė.

Reimplantų palatoje esančiame ekrane matyta vyriškio, sėdinčio ant malkų stirtos su berniuku, fotografija man sukėlė to paties vaizdo prisiminimą. Prisiminiau ne tą vyriškį su berniuku, o pačią fotografiją. Galbūt atmintį praradęs žmogus sugeba matyti ateities vaizdinius. Lygiai kaip aklieji ištobulina nepaprastą klausą ir lesbietės turi velniškus liežuvius, ir kaliniai susidraugauja su žiurkėmis, ir astronautai įsimiklina tarsi žemės riešutus ore gaudyti pieno lašelius. Galų gale kiekvieną įgyti nepaprastų savybių pastūmėja poreikiai.

Vyriškis ir berniukas fotografijoje panašūs, savaime aišku, tai tėvas ir sūnus, nors šio ryšio tikrumą patvirtinančių konkrečių faktų nėra. Lygiai kaip atvaizdas vienišos moters, vilkinčios raudonu apsiaustu ir einančios nepažįstamo miesto gatve pro šviesoforą, man kelia minčių apie paliktą moterį, veikiausiai našlę, nors ji galėtų būti įsimylėjusi moteris, einanti į pasimatymą su meilužiu viešbučio kambaryje, arba tiesiog iš darbo namo grįžtanti moteris.

Ligoninės tarpduryje stovinčio žmogaus atvaizdas pirmiausia sukelia minčių apie pasiligojusį, o ne apie sveiką žmogų.

Žiūrėdamas į traukinio nuotrauką, pagalvoju apie išvykimą, o ne apie grįžimą.

O sustingęs besišypsančio kareivio atvaizdas sukelia minčių apie kažkieno mirtį.

Fotografijos ekrane slenka nemaloniai, kartais net skausmingai lėtai. Gydytojas tvirtina, kad vaizdinių kaita ilgainiui taps greitesnė. Kai tik jie turės daugiau informacijos ir kai mano būklė leis, tų pačių vaizdų turinys taps vis subjektyvesnis. Šiuo metu tai yra viskas, ką turiu. Galybės nepažįstamų, įpareigotų ištraukti iš praeities mano paties prisiminimus, gestai ir veidai. Medžiotojai, miške sekantys nepažįstamų žvėrių pėdsakais.

Visiems kuo geriausios kloties.

Dabar pusė dešimtos ryto, o rytas nuostabus. Kai seselė klausia, ar atsimenu kokį sapną, atsakau: Nevadą, Nevados dykumą ir dykumos pakrašty Las Vegasą, luxor piramidę ir flamingo šviesas, taip pat milžinus, dydžio sulig daugiaaukščiais Madrido Gran Via 3 gatvėje, paukštį feniksą ir angelą virš Dailės muziejaus pastato.

Ji labai susikaupusi užrašo mano sapnus, lyg ketindama kažkur juos panaudoti. Paskui išeina ir grįžta su pusryčiais. Ji aukšta, griežta, pedantiška moteris. Kažkodėl ji gyvenimą leidžia tarp žmonių, kurių mintys klajoja nežinia kur. Klausinėju jos apie šeimą, ji atsako, kad turi du vaikus. Paklausiu apie vyrą, ji atsako, kad neturi. Paklausiu jos apie darbą, ir ji atsako, kad matyti ligonių pagerėjimą jai didžiausias atlygis. Paklausiu, ar aš taisausi pakankamai greitai, tada ji nusijuokia ir atsako, kad taip, ir dar sako, kad nesijaudinčiau, nes laikas man dabar neturi jokios reikšmės, diena šen ar ten; kad neilgai trukus šviesiu protu ir tvarkingai surikiuotomis mintimis visiškai atsistosiu ant kojų ir kiekvieną akimirką atsiminsiu su tokiu pat geismu, su kokiu žydas sąskaitininkas atsimena kiekvieną skaičių.

Nusiprausiu po dušu ir apsivelku švariais drabužiais, kuriuos šalia lovos paliko seselė. Masturbuoju galvodamas apie deformuotą pasaulio kultūrizmo čempionės kūną. Kažkokia dievai žino kada ir kur per televiziją matyta moteris. Paskui nusirengiu, nusiprausiu po dušu ir apsivelku ant lovos rastais drabužiais.

Gydytojas pasiteirauja, ką sapnavau, bet sapnų aš neprisimenu, taigi neturiu ką jam pasakyti. Tuomet gydytojas perskaito mano papasakotus sapnus, kuriuos seselė užrašė šįryt. Nenutuokiu, apie kokius užrašus jis čia kalba, nepažįstu aš jokios seselės. Nevada ir Madridas. Štai apie ką tie sapnai. Apie Las Vegaso luxor ir flamingo viešbučius. Gali būti. Būtent taip ir pasakau gydytojui, nes prisimenu ten buvęs, bet kad būčiau sapnavęs — nepamenu. Gydytojas sako, kad pradingsta detalės ir kiekvienas naujas vaizdinys užima prieš tai buvusio vietą. Su tokiu pat nesuvokiamu preciziškumu, su kokiu banga išlygina prieš tai nusiritusios bangos suformuotą smėlį. Gydytojas sako, kad kai kurie sudarkyti prisiminimai vis dar slypi tenai, o kitų jau nebėra. Savaime aišku, paklausiu gydytojo, kokios taisyklės lemia atminties vingių išnykimą. Gydytojas sako, kad epizodai, kuriuose kažko trūksta, išlieka ilgiausiai. Būtent jie įkyriai kirba, kai visa kita seniai pamiršta. Gydytojas sako, kad tai vadinama Zeigarnik efektu. Gydytojas papasakoja, kad Zeigarnik bandymuose dalyvavusiems asmenims būdavo pateikiama nuo 18 iki 21 skirtingos užduoties: mįslių, matematinių uždavinių, rankdarbių, ir procesui įpusėjus dalis tų užduočių būdavo nutraukiamos, kol asmenys jų dar nespėdavo užbaigti, ir veik visi prisimindavo būtent nutrauktąsias užduotis, o kitos išnykdavo iš jų atminties be jokių pėdsakų. Gydytojas sako, kad Zeigarnik efekto esmė — susikoncentravimas į baigiamuosius motyvus. Gydytojas sako, kad, be jokios abejonės, nutrauktosios užduotys atsimenamos geriau nei užbaigtos iki galo.

Gydytojas sako, kad prisiminimą padeda atkurti užsilikusios, atminty glūdinčios įtampos.

Gydytojas nežino, bet jam dingojasi, kad būtent dėl Zeigarnik efekto, nepaisant nieko, aš vis dar prisimenu tavo vardą.

Kaip gražiai atrodo baltus chalatus ant elegantiškų kostiumų užsimetę gydytojai ir kokią ramią viltį jie spinduliuoja. Tikėjimą. Ir atvirkščiai — kiek maža vilties ligonių veiduose. Absurdiškos pižamos, juokingi sportiniai kostiumai, kepuraitės, jie apgailėtini, sugniuždyti, kiek pasivaikščiojimų soduose, kiek pokalbių tik dėl pokalbių ir kiek tylos, ir kaip viskas įgrisę. Kaip mažai saulės, kiek daug lietaus, kokia trumpa diena ir kokia keistai trumpa naktis.

Kad jūs žinotumėt, kiek čia netekusiųjų proto vien dėl netikėto žaibiško pagerėjimo.

Ne, aš to nežinojau. Bet dabar, kai tai pasakėte, pernelyg nesistebiu. Tai taręs einu susirasti kamuolio, nes šis trumputis pašnekesys vyksta su vienu kroatu žaidžiant futbolą, ir jam niekaip nepavyksta paplūdimio kamuoliu pataikyti į traktorių, vos tik aš jam perduodu kamuolį, vyrukas spiria nesuvokdamas, kad pataikys į gėlyną arba į geltonas plokštes, kuriomis aptverta veik visa pastatui priklausanti teritorija.

Pagaliau kroatas atsisveikina ir, pasikišęs kamuolį po pažastim, šnopuodamas patraukia savo keliais. Žaibiškas pagerėjimas reiškia, kad visi palaidoti dalykai tave užgriūva iš naujo. Koks džiaugsmas, koks liūdesys, kokia nereikalingų jausmų, besikėsinančių į ramybę, lavina ir koks siaubingas žlugimas. Galų gale kiekvienam savo. Kaip tik prieš vakarienę, apie šeštą valandą, mergina iš Brikstono, kurios, esu tikras, anksčiau nesu matęs, pasikviečia į savo kambarį, ir neilgai trukus mudu jau dulkinamės su tikriausiu įkarščiu, bent jau aš, nes mergina ganėtinai puiki, ištakaus kūno ir maloniai kvepia, kaip veikiausiai kvepėdavo galybė dalykų, kurių tiesiog negaliu prisiminti. Nuostabi juoduke mergina, sužlugdyta neišsenkančios Londono klubų chemijos. Pasidulkinęs užsnūstu, o nubudęs randu ją jau apsirengusią, sėdinčią lovos kojūgalyje ir skaitančią vieną tų fantastiškų žurnalų, kurie kas penkiolika dienų išradinėja dviratį.