Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Prie cathay durų manęs laukia velorikša. Šitie griuvenos rieda taip nuostabiai, kad kyla noras su jais apkeliauti visą pasaulį. Senajam indui paklausus, kur važiuosime, savaime aišku, apsiriboju kuklesniais mastais.

Į komptar center.

Komptar tualete paskirtas greitas ir nepadorus susitikimas su raumeningu vaikinu iš Brunėj aus. Išsyk po to, o tai yra puikiausias dalykas prekybos centruose, gali veikti, ką užsimanęs; taigi užkopiu į viršutinio aukšto meno galerijas ir ilgokai stebiu vieną tų vyrukų, kuriems sumanūs genų inžinieriai įskiepija rafinuotą virusą, ir jie demonstruoja stulbinančius savo pačių kailiu patiriamus rezultatus. Vyriškis visai nuogas stovi prie baltos sienos, ant kurios užrašytas viruso pavadinimas: NULIS.

Jį pavadino nuliu, nes jis gali per porą savaičių žmogų sumažinti ligi spurgos dydžio. Šiaip ar taip, menkas malonumas. Naujieji savižudžiai verčia ilgėtis senųjų mazochistų su nukarusiais nuo penių svarmenimis ir vinimis persmeigtais speneliais. Galų gale. Viskas tobulėja. Tokie laiko ženklai.

Tiesa, suvalgiau mėsainį, ko paprastai nedarau, ir nusipirkau galybę nereikalingų daiktų: sportbačius, pypkės reikmenis ir nuostabius akinius nuo saulės. Viską išmečiau lauk, išskyrus akinius, negaliu pakęsti rankose jokių krepšelių.

Jau ilgokai smaksau meksikiečių užkandinėje, gurkšnoju agavų degtinę ir netikėtai pasijuntu užsimetęs rožių, tos lengvos, mielos, švelnios ir juokingos substancijos, kurią gamina šiaurės šalys; ji suteikia nenusakomo ilgalaikio džiugesio, kuris prekybos centre ar kitoje vietoje priverčia šešias ar septynias valandas prarasti laiko pojūtį, kol šmėsteli bent menkiausias nerimo šešėlis. Visiškai nebrandus narkotikas, koks nors vakarietiškas išradimas kuriant tobulesnį, smarkesnį produktą. Beje, tai man visiškai svetima, tik nežinia kodėl aš to neprisiminiau, todėl prisigėriau nežinia kada ir nežinia kur.

Pusinis rožių gyvenimas, kitaip sakant, laikas, kurio reikia mišiniui ištirpti kraujyje, prailgsta tiek, kad spėji užmiršti, kodėl ar su kuo jį vartojai. Belieka laukti šventės pabaigos. Nelaimei, dėl šio išradimo žūsta siaubingas neuronų skaičius. Nereikalingas laimės pojūtis pareikalauja neproporcingų pastangų. Primena popierinį laivelį, kuriam pradėti sukinėtis vonelėje reikia uragano.

Bet kokiu atveju dabar jau neliko, ką daryti, todėl užsisakau dar vieną agavų degtinės, nusišypsau kuo žavingiau malajiečiui, persirengusiam Emilianu Sapata2, ir atsidėjęs imu svarstyti, ar tikrai Hitleris gimė sausį.

Paskutinį kartą nubudęs Malaizijoje matau džinsais ir baltais marškinėliais vilkintį vaikinuką, pasilypėjęs ant kėdės jis žvelgia pro ant lango kabančias vertikalias baltas žaliuzes, pajutęs, kad žiūriu į jį, ima paskubomis aiškintis.

— Neužsilipęs ant kėdės negaliu įžiūrėti jūros.

Paskui nulipa nuo kėdės. Jam ne daugiau kaip dvidešimt metų, plaukai juodi, trumputėliai, ispaniškai kalba su portugališku akcentu. Jis labai simpatiškas, jis mano bičiulis. Žinau, nes pats tai pasako.

— Aš tavo draugas. Ilgai kalbėjomės rock garden. Buvo dar dvi filipinietės merginos. Jos išėjo anksčiau, nei tau prasidėjo priepuolis. Mes nesidulkinome, aš su tavimi, norėjau pasakyti. Nieko baisaus nebuvo.

Savaime aišku, aš visai nuogas, šalia lovos numesta nuostabi pilka lininė eilutė ir nuostabūs balto šilko marškiniai.

— O filipinietės?

— Ak, taip... filipinietės... noriu pasakyti, jas tai mes patvarkėme.

Tariant šiuos žodžius jo akys sublizga.

— Džiugu girdėti.

Kambaryje šalta, langas uždarytas. Visas karštis lauke. Filipinietės merginos dėvėjo prancūziškas skrybėlaites. Tą gerai pamenu. Viena mergina man pasakė. Skrybėlaitės made in france. Jos be galo didžiavosi savo skrybėlaitėmis.

Nepamenu, kad būčiau su jomis dulkinęsis, nė su viena iš jų. Prisimenu tik jų skrybėlaites.

Ant patalų įspaustas viešbučio pavadinimas.

Paradise — nakvynė ir pusryčiai.

— O kurgi pusryčiai?

— Aš juos suvalgiau... atleisk... nemaniau, kad pabusi. Liko šiek tiek kavos, bet ji atšalusi.

— Aš negeriu kavos. Tai nesveika. Kiek laiko miegojau?

— Pusantros dienos.

— Ne taip ir ilgai.

— Malaizijoje neilgai.

— O Lisabonoje?

— Aš ne iš Lisabonos, aš iš Madeiros, — išdidžiai atkerta vaikinas tokia mina, su kokia žmogus palieka vieną šalį, kad įsitaisytų kitoje. Šiaip ar taip, Lisabona — puikus, lėtas miestas, vieta, kurios akys visuomet žvelgia kitur. Tarsi nuo laivo denio žiūrintis vaikas. Tarsi žmogus, laikantis užklijuotą laišką prieš išmesdamas į pašto dėžutę, tai, kas vis dar čia, bet kartu jau labai toli. Madeira — tai nedidukė sala Atlanto vandenyne. Nepamenu, kad būčiau ten buvęs, bet, kaip visuomet, tai nieko nereiškia.

Žinoma, skausmą nugaroje vis dar jaučiu, bet dabar jis stipresnis, tarsi koks išprotėjęs gydytojas būtų išėmęs stuburą ir jo vietoje įstatęs šluotos kotą. Kambarys visiškai baltas, ir jame nieko nėra, tik lova, stalas ir kėdė, ant kurios pasilypėjęs mano bičiulis iš Madeiros žvelgia į jūrą.

— O kur televizorius?

— Iškeičiau su vienu kinu į dešimt GPG ampulių.

— Ar dar liko kokia?

— Juk savo lagamine turi pakankamai.

Mano lagaminas guli šalia lovos. Pamatęs jį pasijuntu tarsi iš absurdiško sapno pabudęs su aukso luitu rankoje. Lagamine dar apsčiai chemijos, kad pamirščiau, kur dirba tėvas ir po truputį visa tai, kas gero išgaunama regione, netgi chemijos naujienas, gautas tiesiai iš Sindziuku: japonėms manekenėms ir jų vaikinams poetams skirtas tabletes. Visiems žinoma, kad dabar visos tos gražuolės pamišusios dėl poezijos.

Beveik nieko neliečiau, sako mano bičiulis, nors nesuprantu, kodėl vaikinukas, užleidęs man savo lovą ir rūpinęsis manimi kaip tikra motina, negalėtų pasiimti, ko panorėjęs.

Du labi rytai ir viena GPG nieko nepataiso. Veik visi skausmai lieka, kur buvę, lyg italų futbolo komandos gynyba.

Bičiulis paduoda man butelį šampano, bet šampanas sušilęs ir visai ne prancūziškas, regis, tai mane pribaigia galutinai, nes kai panorstu jam padėkoti, ištinka varginantis afazijos priepuolis, ir jis negali suprasti, ką jam sakau.

Ir to, ką sakau vėliau.

Lisabonoje pro vienuolyno langą matyti senamiesčio stogai, kurie be tvarkos nuvinguriuoja uosto link, tarsi vieni namai užstotų kelią kitiems, nors akivaizdu, kad namai visada stovėjo ten, kur stovi. Bet kažkodėl Lisabonoje imi mąstyti apie dalykus, kurie už Lisabonos ribų netenka prasmės.

Situacija tokia: apie Lisaboną mąstyti galiu, bet jei panorėsiu pasakyti „Lisabona“, ištarti nepavyks.

Afazija — tai pavadinimas, suteiktas užmarščiai, kuri ištrina žodžius. Lygiai taip pat smagu, kaip skaityti beždžionės parašytą atsisveikinimo laišką. Paskui jau nelabai yra ką veikti.

Tik užmerkti akis ir laukti geresnių laikų.

4 GERESNI LAIKAI

Tai ne šmėklos, nes šmėklos neavi aulinių batų ir nepalieka pėdsakų sniege.

Sėdžiu ant lovos ir laukiu. Pro langą matau, kaip linksmi šiaurės žmonės pereina gatvę. Linksmi Šiaurės Europos žmonės. Kruopščiai užsagstytais apsiaustais, nunarinę galvas.

Dabar pravažiuoja autobusas su alaus reklama ant šono. Vokiškas alus. Reklamos tekstas irgi vokiškas.

Vadinasi, tai ne šmėklos, tai vokiečiai.

Langas uždarytas. Negirdžiu, ką jie kalba. Negirdžiu nei automobilių triukšmo, nei sniegu einančiųjų žingsnių garso. Sėdžiu ant lovos ir viliuosi ką nors išgirsti. Vis dar negaliu pats nieko pasakyti.