Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Patalpa tuštutėlė. Neatpažįstu kambario ir nesuvokiu, ko pavartojau. Nesuvokiu, kokia tai chemija, veikiausiai neutralusis smėlis. Cheminė sapno rimtis. Poilsio triukšmas. Man spengia ausyse ir skauda kojas. Skruostai dega ir prakaituoja delnai. Esu čia ir kartu daugelyje kitų vietų. Tarsi svetur išsiruošusio keliautojo lagaminai.

Žinoma, aš pavalgiau, ir visai noriai, ir pasakiau aččččiū seselei, tiesa, sunkiai, bet visgi padėkojau.

Netikėtai prapliumpa lyti, paskui aš užmiegu. Kai pabundu, pasirodo, jau gili naktis ir nėra prasmės būdrauti. Patalpoje nėra knygų. Nėra televizoriaus. Nieko nėra. Devintą valandą užeina gydytojas. Jo paklausiau, kodėl patalpa tokia tuščia, ir jis labai maloniai paaiškino, kad dar per anksti pradėti kaupti informaciją, vos šešios dienos, kai atgavau kalbos dovaną.

Šešios dienos iš kelių dienų?

Paskutinės šešios dienos iš gausybės dienų.

Žinoma, aš negaliu prisiminti šios vietos nei lango, nei gatvės, nei sienų, nei autobuso, kad ir kiek gydytojas tikintų, kad autobusas visada tas pats. Bet tai, kiek suprantu, visai normalu. Gydytojas tvirtina, kad aš nieko negaliu suturėti. Gydytojas sako, kad šiuo metu mano smegenys primena kiaurasamtį, jos lyg suplyšęs tinklas, pro kurį praplaukia kokio tik nori dydžio žuvys, bet viduje nelieka nė vienos.

Labanaktis.

Labbbannnakt, daktare.

Tinkle yra kiaurymė, dydžio sulig vokišku autobusu.

Baltoji patalpa skendi tamsoje. Mano rankos šaltos. Vien rankos. Gatvėje nė gyvos dvasios. Videotelefono būdelės šviesa užlieja gatvę. Ne visą gatvę, tik keletą metrų aplink būdelę, toliau nieko neįžvelgsi.

Pirmiausia pagalvoju apie vieną skaičių.

Septyni.

Paskui darsyk pagalvoju apie tą skaičių.

Trys.

Paskui užsnūstu.

Labas rytas, sesele.

Ir moteris nuoširdžiai apsidžiaugia, tarsi jos niekada niekas nebūtų sveikinęs, nors tai gali būti tiesa, nes žmonėms nebūdingas mandagumas. Diena nėra itin graži, galbūt net lyja, nors gali būti ir atvirkščiai, dėl tų oro permainų niekada nesi tikras.

Reimplantų palatoje rodo animacinius filmukus. Frakuotas triušis skambina pianinu. Pamačiusi, kad aš juokiuosi, gydytoja klausia, ar man patinka. Aš atsakau jai: žinoma, man patinka, nes triušis ganėtinai žavingas, tiesa, mina sukta, bet jis žavingas. Tada gydytoja manęs klausia, ar žinau to triušio vardą, ir aš kuo nuoširdžiausiai atsakau, kad gyvenime nesu to triušio matęs, ir tada ji man sako, kad triušis vardu Bugs Bunny, man regis, vardas triušiui visai tinkamas, kaip ir bet kuris kitas.

Grįžtu į savo palatą pietauti. Pro langą matau pravažiuojantį vokišką autobusą su alaus reklama ant šono.

Seselė nuneša padėklą su maistu.

Nebelyja.

Veikiausiai dabar ruduo. Mano kūnas laikosi gerai, išskyrus menkutį skausmą krūtinės srityje, kuris turbūt yra ne kas kita, kaip baimė, bet dalykas tas, kad žiūrėdamas į sienas aš nežinau, kokios tai sienos. Tik prašau, daugiau jokių adatų, negaliu pakęsti adatų. Esu narkomanas bailys. Sutinku su bet kokiu galutiniu skausmu, bet bijau bet kokio tarpinio skausmo. Negaliu sutelkti dėmesio į paprasčiausią mintį ir suturėti jos ligi nakties. Visą laiką mąstau apie kažkokias kvailystes. Kiek man liko. Kokia keista ši padėtis. Kokios spalvos buvo greitosios pagalbos mašina, atvežusi mane čia. Kaip atrodė gatvės.

Kai pro šalį pravažiuoja greitosios pagalbos automobilis, niekas neįsivaizduoja savęs viduje. Jei esi viduje, irgi įsivaizduoji save išorėje. Greitosios pagalbos automobiliai visuomet tušti. Žmogus visada yra kažkur kitur, lygiai kaip automobilyje, kuris nukrypsta nuo kelio važiuojamosios dalies ir apsiverčia, nėra nė vieno, ir nė vienas nejaučia smūgių skausmo, kaip nepastebi jo namą naikinančios ugnies. Kokia velniškai nuobodi yra liga, ir tuo pat metu kaip smarkiai ji išsikeroja sergančiojo mintyse. Tarytum skolos. Baisu išgirsti garsus koridoriuje, baisu klausytis kitų, kurie kalba balsu, kita vertus — tai visai nesvarbu. Užeikite, sesele. Ne, nieko ypatinga neveikiu. Belieka išgerti piliules ir palengva nugrimzti į miegą. Neturiu dėl ko jaudintis. Galima atsipūsti nuo griežtos savo paties priežiūros. Jei neprieštaraujate, norėčiau, kad dar pabūtumėt. Seselė kurį laiką pasilieka, ir man palengvėja, gerokai palengvėja, kai kas nors žiūri į tave ir į tuos dalykus, į kuriuos žiūri tu. Ta pati patalpa. Kažkur dingsta įsivaizduotų dalykų ir neišvengiamų katastrofų baimė. Vis dar negaliu užmigti. Noriu, kad atmintis sugrįžtų. Kad atgaivintų kažką, kas kiekvieną akimirką netrūkinėtų. Koks sielvartas, drauguže, koks skausmas. Vis dar jaučiu chemiją, cirkuliuojančią many lyg ginkluotų orangutangų gauja. Kas tai per istorijos, grasinančios atsirasti ir netrukus pabyrančios kaip vaikai, kurie paskambina į duris ir bėga slėptis. Kokie sunkūs rytai. Kokios gniuždančios naktys. Dievas — tai nykštukas, kažkur mano smegenyse paslėpęs peilį. Dievas — tai šalia manęs mirusi medicinos sesuo. Ponia, dar neužmikite. Bent jau ne pirmiau už mane. Kur galėtų būti mano motina? Kodėl šalia manęs nieko nėra? Apgailėtina. Ir juokinga. Koks aš kvailys. Tai ir vadinama merdėjimu. Arba panašu į tai. Kažką, kas tik tau vienam yra svarbu. Už alaus skardinę duočiau ranką nukirsti. Sesele, papasakokite anekdoto pabaigą ir tada jau galėsite eiti. Ar mes nebėgiojome paplūdimiu kaip visi vaikai? Ir nemirkėme kojų vandenyje? Tuomet kodėl dabar visa tai? Argi mes nesistengėme atlikti viską kaip galima geriau? Tai už ką tuomet tokios kančios? Ne, ponia, aš visai ant jūsų nepykstu, visai ne tai. Man tiesiog plyšta galva, kankina baimė, ir nieko nesuprantu. Kokia sumaištis. Kai pagalvoji, kad būdavai tarp žmonių, gerdavai, klausydavaisi absurdiškų istorijų ir visai puikiai leisdavai laiką, blaškydamasis po oro uostus, pirkdamas žurnalus, elektroninėse švieslentėse stebėdamas skrydžių tvarkaraštį, kodėl dabar viskas taip? Jei nežinote, nesakykite nieko. Žinoma, aš keliavau, aš apkeliavau visą pasaulį. Tam ir išduodamas pasas. Nesirūpinkite, sesele, esu visiškai ramus, užmigsiu, kai tik galėsiu, bėda tik, kad mano smegenyse vietoj kiekvienos užgesusios lemputės iškart įsižiebia kita.

Susitvarkyti man davė dvidešimt minučių. Ramiai nusiprausiau po dušu. Nieko nebeskauda. Buvau nuvestas į poilsio kambarį. Tai viskas, ko man dabar reikia. Man pamasažavo nugarą. Sugirdė dvi piliules. Kambarys visai nedidelis. Jame tėra masažuotojas ir dar vienas ponas, kuris turėtų būti gydytojas.

— Ar jūs gydytojas?

Taip; žinoma, kad gydytojas. Nes kilstelėjo galvą ir linktelėjo su tokiu orumu, kokiu pasižymi gydytojai. Ir kas gi turėjo įtakos tokiam geram ūpui? Vaistai, savaime aišku. O kur pradingo baimė?

— Ar prisimenate baimę? — klausia manęs bičiulis gydytojas.

— Na taip, baimę aš prisimenu, nes baimė — lyg šaltis. Jei kartą smarkiai sušalai, visada jo bijosi. Kaip aš atsidūriau tokioje apgailėtinoje padėtyje?

— Jūs labai sau pakenkėte. Pats sau buvote eksperimentinis triušis.

— Gali būti. Beje, puikus masažas. Ar tai šiatsu?

— Taip, pone, šiatsu.

Tai masažuotojo atsakymas, nes galų gale masažas yra jo sritis. Kaip malonu, kad atsiranda žmonių, kurie prisiima vargą maigyti kitus. Kokios puikios šio vyriškio rankos.

— Ar sutvarkysite mano smegenis?

— Darysime, ką galime, — atsako mano bičiulis gydytojas, tuomet atsisveikina ir dingsta. Kaip reta nesimpatiškas žmogus. Iš kur ta skuba? Galva nunarinta, akys veik užmerktos. Kiekvienas pasakytų, jog esu čia tam, kad sukelčiau jo nepasitenkinimą. Mielas bičiuli, išgydyk mane, o pasakas atidėk į šalį.