Tonya Lee - Niujorkiečių dienoraščiai

— Šit kaip, — Loren įdėmiai pažvelgė į Manį. Rodėsi, kad ji kažko ieško. Ji buvo šalta. Kaip ledas. Jis stengėsi ją pralaužti, bet ji išliko neįveikiama.

— Tu atsisakei komisinių?

— Taip. Aš niekada nepriimčiau pinigų tokiomis sąlygomis.

— O, bet tu paimtum pinigus — net ir tuos, kurie tau nepriklauso — kitais būdais.

Manis staiga užsikirto. Jis nužvelgė ją atidžiai.

— Nesuprantu, apie ką tu kalbi.

— Tikrai? — Loren pakėlė antakius. — O kaip dėl kuklaus uždarbio už Sugar Hill Building pardavimą? Būdas, kaip užsidirbai komisinius už šį pastatą, pasirodė tau priimtinas?

— Aš vis dar nesuprantu, ką nori tuo pasakyti, Loren, — Manio delnai sudrėko, širdis pradėjo plakti sparčiau, o mintys susijaukė. Juk ji negalėjo žinoti.

— O ne, tu viską supranti, prakeiktas melagi, — tai ji ištarė greitai ir kietai, pernelyg nekeldama balso.

— Loren, aš...

— Užsičiaupk! Aš žinau apie tavo neriboto atlygio sutartį su Dana Trip. Tiesą sakant, aš netgi turiu tos sutarties kopiją.

Dar ne viskas prarasta, drąsinosi jis.

— Na, gerai. Toji sutartis yra privatus dokumentas, pasirašytas tarp manęs ir pardavėjo. Nežinau, kokiu būdu tu ją gavai, bet tai yra konfidenciali medžiaga. Tokie susitarimai yra įprastas dalykas.

Nenuleisdama akių nuo Manio, Loren vos šyptelėjo ir palingavo galvą. Ji dar gurkštelėjo gėrimo.

— Tai nebūtų taip jau blogai, jeigu nebūtum mūsų patikinęs, kad už keturiasdešimt milijonų mes su Edu gauname puikų sandorį. Mes patikėjome tavo žodžiu. Pasirodo, tu mums melavai. Mes manėme, jog esame tavo draugai, o tiesa buvo tokia, kad mumyse tu tematei viso labo didelius, išsipūtusius pinigų maišus.

— Ne. Tai netiesa. Aš myliu tave, Loren. Bet tai buvo verslas. Tai nebuvo asmeniška.

— Bet, Mani, ar tavo verslas teisėtas?

Loren kiaurai vėrė Manį savo akimis, o šis, savo ruožtu, žvelgė į ją. Baimė ėmė smelktis į Manio kūną. Jo karjera potencialiai pakibo ant plauko.

— Ką?

— Klausyk, mes abudu puikiai žinome, kad toji tavo medžiaga kvepia gan įtartinai. Vien tik šio dokumento visiškai pakaktų bent jau tavo licencijai panaikinti. Na, ir kvailys gi tu esi. Nejaugi manei, kad kartu su Dana būsite vieninteliai, kurie skaitysite sutartį? Ji gauna savo pinigus. Ji patenkinta. O tu gauni savo.

Manis neįstengė stovėti, kojos jam ėmė linkti.

— Mani, tu atrodai truputėlį išblyškęs. Gal norėtum pakvėpuoti grynu oru? Bent jau man tai tikrai būtų ne pro šalį. Išeikime į terasą.

Su gėrimais rankose Loren su Maniu vargais negalais ištrūko iš barą apgulusios minios ir nuėjo prie terasos, iš kurios vėrėsi nuostabus naktinio Niujorko vaizdas.

Atsigręžusi į Manį, Loren tęsė:

— O tu žinai, aš labai branginau tave. Galvojau, kad esi sumanus. Maniau, kad esi ambicingas. Deja, šią akimirką prieš save tematau tik silpną, niekingą padarą. Nejaugi tu turėjai iliuzijų ką nors pasiekti, vedžiodamas už nosies žmones, kurie patys pirmieji ištiesė tau pagalbos ranką?

— Palauk. Sustok. Leisk man paaiškinti. Aš niekada nebūčiau padaręs to. Kai kas mane įtikino, kad šitaip sukonstravus mūsų sandorį, tai yra tavo sandorį, niekas nenukentės, — vieną po kito bėrė žodžius Manis, sekdamas Loren iš paskos iki cementinio ir geležinio turėklo, saugančio terasą nuo betoninių gatvių apačioje.

— Mani, sėdėti čia ir kaltinti kažkokį pramanytą žmogų tuo, ką pats padarei, pernelyg žema. Tau pačiam reikia prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

— Taip, Loren. Bet tu turi žinoti tiesą. Tendė supažindino mane su Dana Trip. Ji...

— Tendė? O, tu dar painioji ir Tendę? Dar vieną žmogų, kuris tave globojo? Kaip tu drįsti, šlykštus padare! — Loren palinko virš turėklo ir taip stipriai suspaudė savo stiklą, kad jos krumpliai net pabalo.

Bet Manis tęsė:

— Paklausyk manęs. Tu gali manęs nekęsti ir tikrai bus už ką, tačiau turi žinoti visą teisybę. Tendė supažindino mane su Dana. Ji pasakė man galinti įtikinti tave imtis muziejaus. Ji tikėjo, kad Edas palaikys tavo norą padėti muziejui. Tai ji sugalvojo tą neriboto atlygio sandorį su Dana. Aš jai pasakiau, kad tokio pobūdžio susitarimai neteisėti. Po velnių, aš juk nenorėjau prarasti savo licencijos. Bet ji primygtinai tvirtino, kad Dana to nežinos arba visiškai dėl to nesijaudins. Dana tenorėjo savo trisdešimties milijonų. Ir Tendė neklydo, — Manis stabtelėjo, norėdamas įsitikinti, jog Loren jį supranta. — Tendė man pasakė, kad ji įsodino tą keturiasdešimties milijonų dolerių sumą tavo galvoje. Suprask ją. Tendei šiuo metu labai trūksta pinigų. Filas paliko ją visiškame bankrote. Ji apimta nevilties. Mes pasidalijome pinigus perpus. Aš persiunčiau josios dalį į Kaimanų salas, — Manis nudūrė akis. — Aš apgailėtinas. Žinau, kad tai skamba neįtikinamai, bet aš labai gailiuosi...

Neužkibusi ant Tendės jauko, Loren įsistebeilijo į Manį:

— Tu teisus dėl vieno dalyko. Tu iš tiesų esi apgailėtinas močkrušys, kokių reta. Leisk man tau kai ką paaiškinti. Niujorkas — ne vieta tokiems kaip tu. Šis miestas labai mažas. Ir nepaisant milijonų žmonių, gyvenančių šioje saloje, kai neturi draugų, kai nebėra kas tau padeda, kai sudegini paskutinį tiltą, išeikvoji paskutinę paslaugą, tau čia nelieka daugiau kas veikti. Ir patikėk manimi: Manhatane tu neturi daugiau draugų. Nuo šiol tu niekada daugiau nedirbsi prie jokio nekilnojamojo turto projekto. Mano sparnai dar tiek pasiekia.

Manis negalėjo pratarti nė žodžio. Jis vos tvardėsi, kad ašaros nepabirtų jam iš akių, ir tylomis spoksojo į salą, imdamas pamažu suvokti, kad nuo šiol jis — jau nebe dalis to Niujorko galingųjų pasaulio, kurį buvo taip pamilęs.

— Aš patariu tau tučtuojau susikrauti savo mantą. Grąžink man mano pinigus ir dink iš miesto. Jeigu vis dėlto nuspręstum pasilikti čia, spėju, kad be didelių sunkumų susirastum sau darbą, pavyzdžiui, kad ir sandėlininko vietą kaimynystėje esančiame Food Emporium, — Loren pastebimai drebėjo. — Žinai, tau reikėtų kur nors išvažiuoti ir pasaugoti bent likučius to, kas liko iš tavo sielos.

Atsitraukusi nuo terasos krašto, Loren žengtelėjo atgal į vidų.

— Mani, tikiuosi, kad pasivažinėjimas tau buvo smagus, — ir, prisiartinusi taip arti Manio, kad tik jis vienas galėtų girdėti, pribaigė jį: — Ir dar. Jeigu to negrąžinsi to, kas man priklauso, iki paskutinio cento ir neišnyksi, aš ne tik apjuodinsiu tave, pagarsindama, koks klastingas melagis ir pasalūnas esi, bet ir pasirūpinsiu, kad apskritai negalėtumei normaliai dirbti ir būtumei pasodintas į federalinį kalėjimą. Aišku?

Manis pažvelgė Loren į akis ir išvydo jau ne tą nerūpestingą merginą, o stiprią, ugningą ir galingą moterį. Ir su liūdesiu pripažino, kad ne kas kitas, o jis pats prisidėjo prie jos pasikeitimo. Kai Loren grįžo į sausakimšą svetainę, palikdama Manį vieną terasoje, prie jos išsyk priskreto Glo. Jis dar spėjo pamatyti, kaip Loren iš pradžių suraukė antakius, tačiau tuoj pat atsipalaidavo ir tarstelėjo keletą žodžių. Na, o jo gyvenimas Niujorke iš tiesų pasibaigė. Ir galbūt Loren buvo teisi. Iš tiesų, šioks toks sąžinės perkratymas šioje situacijoje būtų visai ne pro šalį.

39

Loren paskambino Tendei ir pakvietė ją į šeštadienio vakarą Greisės rengiamą iškilmingą labdaros koncertą Konektikute. Tendė pažinojo daugumą Vestčesterio ir Ferfildo apygardose gyvenančių afroamerikiečių, kurie turėjo dalyvauti renginyje. Mirus Filui, ji nedalyvavo nė vienoje už miesto ribų rengiamoje labdaros akcijoje. Atvykdama kaip Loren svečias, ji turės nuostabią galimybę sugrįžti atgal į ją primiršusį pasaulį ir gerą progą pasiteirauti — suprantama, labai apdairiai — apie tai, į kurią pusę krypsta Loren planai dėl muziejaus vaikų korpuso.