Michailas Bulgakovas - Meistras ir Margarita

Dar ir dar kartą būtina pagirti tardytojus. Jie ne tik padarė viską, kad būtų sugauti nusikaltėliai, bet stengėsi ir paaiškinti visas jų piktadarystes. Ir jie viską paaiškino, ir tie paaiškinimai neabejotinai svarūs ir nepaneigiami.

Tardymo atstovai ir patyrę psichiatrai nustatė, kad nusikaltėlių gaujos nariai arba, galimas daiktas, vienas iš jų (labiausiai įtariamas buvo Korovjovas), buvo neregėtai galingi hipnotizuotojai, sugebantys pasirodyti aplinkiniams ne toje vietoje, kur jie iš tikrųjų buvo, o menamose, tariamose pozicijose. Be to, jie lengvai įteigdavo su jais susitikusiems žmonėms, kad tam tikri daiktai ir žmonės yra tenai, kur jų iš t ikrųjų nebuvo, ir, atvirkščiai, pašalindavo iš regėjimo lauko žmones ir daiktus, kurie iš tikrųjų tame lauke buvo.

Taip aiškinant, viskas darosi suprantama, — net ir tas labiausiai piliečius sujaudinęs, regis, niekaip nepaaiškinamas gajumas katino, apšaudyto bute Nr. 50, bandant jį sulaikyti.

Joks katinas, žinia, ant sietyno netupėjo, niekas nė nemanė atsišaudyti, žmonės pyškino į tuščią vietą tuo metu, kai Korovjovas, įteigęs, kad ant sietyno karstosi katinas, galėjo sau ramiausiai stovėti šauliams už nugarų, maivytis ir mėgautis savo nepaprastais, bet nusikalstamiems tikslams naudojamais gabumais. Jis, žinoma, ir butą padegė, paliejęs benzino.

Žinoma, į jokią Jaltą Stiopa Lichodejevas neskrido (tokie triukai net Korovjovui neįkandami) ir telegramų iš ten nesiuntė. Apalpęs juvelyro našlės bute, kur buvo išgąsdintas Korovjovo triuko su katinu, pasimovusiu ant šakutės marinuotą grybą, jis pragulėjo tame bute tol, kol Korovjovas tyčiodamasis užmaukšlino jam ant galvos veltinę skrybėlę ir nudangino jį į Maskvos aerouostą, pirma dar įteigęs Stiopą sutinkantiems kriminalinės paieškos atstovams, kad Stiopa neva išlipęs iš lėktuvo, atskridusio iš Sevastopolio.

Tiesa, Jaltos kriminalinės paieškos skyrius tvirtino, kad basas Stiopa buvo pas juos atvykęs ir kad jie siuntė į Maskvą telegramas apie Stiopą, tačiau jokiose bylose nepavyko rasti nė vienos telegramos kopijos, taigi buvo padaryta liūdna, bet nepaneigiama išvada, kad hipnotizuotojų gauja sugeba hipnotizuoti per milžinišką atstumą — ir ne vien paskirus žmones, bet ir jų grupes. Tokie nusikaltėliai galėjo išvesti iš proto net pačios atspariausios psichikos žmones.

Nėra ko nė kalbėti apie tokius niekus kaip kortų kaladė, atsidūrusi svetimoje kišenėje, parteryje, arba dingusios moterų suknelės, arba kniaukianti beretė ir panašūs dalykėliai!

Tokių pokštų — beje, ir nesudėtingą triuką su nusukta konferansjė galva — gali iškrėsti bet kuris vidutinis profesionalas hipnotizuotojas bet kurioje scenoje. Kalbantis katinas — taip pat gryna nesąmonė. Rodant žmonėms tokį katiną, užtenka pilvakalbystės pradmenų, o vargu ar kas abejoja, kad Korovjovo menas buvo kur kas toliau pažengęs.

Taigi kalbama visai ne apie kortų kalades, ne apie suklastotus laiškus Nikanoro Ivanovičiaus portfelyje. Visa tai mažmožiai! Tai jis, Korovjovas, pasiuntė po tramvajum Berliozą. Tai jis sumaišė protą nelaimingam poetui Ivanui Benamiui, jis vertė jį svaičiot i ir regėti košmaruose senovės Jeršalaimą ir saulės išdegintą Plynkalnį su trimis pakabintaisiais ant stulpų. Tai jis ir jo gauja privertė dingti iš Maskvos Margaritą Nikolajevną ir jos namų darbininkę Natašą. Beje: šį atvejį tardytojai tyrė ypač kruopščiai.

Reikėjo išsiaiškinti, ar žudikų ir padegėjų gauja minėtas moteris pagrobė, ar jos savo noru pabėgo su nusikaltėlių kompanija. Remdamiesi paikais ir painiais Nikolajaus Ivanovičiaus parodymais ir atsižvelgdami į keistą ir pamišėlišką Margaritos Nikolajevnos laiškelį vyrui, kuriame ji rašė tapusi ragana, atsižvelgdami į tą aplinkybę, kad Nataša dingo, palikusi visus savo daiktus ir drabužius, — tardytojai padarė išvadą, kad ir šeimininkę, ir namų darbininkę gauja, kaip ir daugelį kitų žmonių, užhipnotizavo, o paskui pagrobė. Kilo, matyt, visai teisinga mintis, kad nusikaltėlius suviliojo abiejų moterų grožis.

Tačiau štai kas liko tardytojams visai neaišku — kas paskatino gaują pagrobti iš psichiatrinės klinikos psichinį ligonį, vadinusį save meistru. To nustatyti nepavyko, kaip nepavyko ir sužinoti pagrobto ligonio pavardės. Taip jis ir išnyko amžiams, paženklintas negyva pravarde: „Numeris šimtas aštuonioliktas iš pirmojo korpuso“.

Taigi mažne viskas išaiškėjo, paieškos pasibaigė, kaip apskritai viskas baigiasi pasaulyje.

Praėjo keleri metai, ir piliečiai palengva pamiršo ir Volandą, ir Korovjovą, ir kitus.

Gyvenime žmonių, nukentėjusių nuo Volando ir jo sėbrų, įvyko daug permainų, ir tas permainas, kad ir kokios jos menkos ir nereikšmingos, vis dėl to reikia paminėti.

Pavyzdžiui, Žoržas Bengalskis, praleidęs ligoninėje tris mėnesius, pasveiko, tačiau į Varjetė negrįžo, turėjo palikti tarnybą per patį karštymetį, kai publika stvarstyte stvarstė bilietus — prisiminimai apie juodąją magiją ir jos demaskavimą pasirodė esą labai tvarūs.

Bengalskis metė Varjetė, nes suprato, kad bus pernelyg sunku kas vakarą rodytis tūkstančiams žiūrovų, kurie neišvengiamai atpažins jį ir įžeidinės, be atvangos klausinėdami, kaip jam geriau: su galva ar be galvos?

Be to, konferansjė prarado geroką dozę savo linksmumo, kuris toks būtinas jo profesijos žmonėms. Jį vargino nemalonus įprotis kiekvieną pavasarį, stojus mėnulio pilnačiai, pulti į neviltį, ūmai griebtis už kaklo, baikščiai dairytis ir verkti. Šitie priepuoliai praeidavo, tačiau su tokia sveikata ankstesnio amato imtis nebuvo galima, tad konferansjė nutarė pailsėti ir ėmė gyventi iš santaupų, kurių, jo kukliais apskaičiavimais, turėjo užtekti penkiolikai metų.

Jis pasitraukė ir niekuomet nebesusitiko su Varenucha, kuris pelnė visuotinį populiarumą ir meilę už savo net ir tarp teatro administratorių retą paslaugumą ir mandagumą. Kontramarkių medžiotojai niekaip kitaip jo nevadino, tik tėveliu geradariu.

Kad ir kas, kad ir kada paskambintų į Varjetė, ragelyje visada girdėjosi švelnus liūdnokas balsas: „Klausau jūsų“, — o paprašius prie telefono pakviesti Varenuchą, tas pats balsas skubiai atsakydavo: „Aš jūsų paslaugoms“.

Stiopai Lichodejevui daugiau nebėra progos kalbėti telefonu Varjetė teatre. Išėjęs iš klinikos, kur prabuvo aštuonias dienas, Stiopa buvo išsyk permestas į Rostovą ir paskirtas didelio gastronomo vedėju. Sklinda gandai, kad jis visiškai nebegeriąs portveino ir geriąs tik degtinę, užpiltą ant serbentų pumpurų, tad labai sustorėjęs. Žmonės kalba, kad Stiopa pasidarė tylesnis ir vengia moterų.

Stepano Bogdanovičiaus pašalinimas iš Varjetė Rimskiui nesuteikė to džiaugsmo, apie kurį jis svajojo keletą metų. Pasigydęs klinikoje ir Kislovodske, senas senučiukas kretančia galva, finansų direktorius, įteikė pareiškimą, prašydamas atleisti jį iš Varjetė.

Įdomu, kad šį pareiškimą į Varjetė atvežė Rimskio žmona. Pats Grigorijus Danilovičius neturėjo jėgų net dieną įžengti į tą pastatą, kur matė mėnesienos nušviestą perskilusį lango stiklą ir ilgą ranką, siekiančią atstumti apatinį kaištuką.

Atsisakęs tarnybos Varjetė teatre, finansų direktorius pradėjo dirbt i lėlių teatre Zamoskvorečėje. Šiame teatre jam jau nebeteko svarstyti akustikos reikalų su gerbiamuoju Arkadijum Apolonovičium Semplejarovu. Šis mikliai buvo permestas į Brianską ir paskirtas grybų paruošų punkto vedėju. Dabar maskviečiai pasigardžiuodami valgo sūdytas rudmėses ir marinuotus baravykaičius ir atsidžiaugti negali šituo permetimu. Viskas jau praeityje, tad galime pasakyti, kad Arkadijui Apolonovičiui akustikos reikalai nesisekė, — kad ir kaip jis stengėsi ją pagerinti, ji liko tokia, kokia buvus. Tarp asmenų, nutraukusių ryšius su teatru, be Arkadijaus Apolonovičiaus, būtina paminėti ir Nikanorą Ivanovičių Bosojų, nors šis su teatrais buvo susijęs tik tuo, kad mėgo nemokamus bilietus. Nikanoras Ivanovičius ne tik nevaikšto į jokį teatrą nei už pinigus, nei dykai, bet balsta tik išgirdęs šnekant apie teatrą. Dar labiau negu teatro jis pradėjo nekęsti poeto Puškino ir talentingo artisto Savos Potapovičiaus Kurolesovo.