Michailas Bulgakovas - Meistras ir Margarita

— Likit sveiki! — vienu balsu suriko Volandui Margarita ir meistras. Tuomet juodasis Volandas, nežiūrėdamas jokio kelio, šoko į tarpeklį, o jam pavymui su triukšmu nugarmėjo jo svita. Aplinkui neliko nei uolų, nei aikštelės, nei mėnesienos tako, nei Jeršalaimo. Pražuvo ir juodieji žirgai. Meistras ir Margarita išvydo žadėtąją aušrą. Aušti pradėjo akimoju, išsyk po mėnesėto vidurnakčio. Nubert i rytmečio spindulių, meistras su savo drauge ėjo per samanotą akmeninį tiltuką. Perkirtę upelį, išt ikimieji įsimylėjėliai patraukė smėlėtu keliu.

— Klausykis tylos, — kalbėjo meistrui Margarita, ir smėlis gurgždėjo po jos basomis kojomis, — klausykis ir mėgaukis tuo, ko tau neteko patirti gyvenime — tyla. Antai priekyje amžinieji tavo namai, kuriais esi apdovanotas. Jau matau Venecijos st iklo langą ir sienas apraizgiusias vynuoges. Štai namai, tavo amžinieji namai. Žinau, vakarais čia tave lankys tie, kuriuos tu myli, kuriais tu domiesi ir kurie tavęs netrikdys. Jie tau gros, jie tau dainuos, tu pamatysi, kaip jauku kambary, degant žvakėms. Kas vakarą tu užmigsi, užsidėjęs savo nutrintą ir amžiną kepuraitę, užmigsi su šypsena lūpose. Miegas tave atgaivins, tavo mintys taps išmintingos. O manęs tu nebeįstengsi išvyti. Aš saugosiu tavo miegą. Taip kalbėjo Margarita, žingsniuodama šalia meistro link amžinųjų namų, o meistrui atrodė, kad Margaritos žodžiai čiurlena kaip tas upelis, kurį jie ką tik perkirto, ir neramūs atsiminimai, ligi šiol lyg adatom varste meistro galvą, ėmė blėsti. Kažkas išlaisvino meistrą, kaip ką tik jis pats išlaisvino savo sukurtą herojų. Tas herojus prasmego bedugnėn. Negrįžtamai pasitraukė, sekmadienio naktį gavęs atleidimą, karaliaus— žvaigždininko sūnus, žiaurus penktasis Judėjos prokuratorius raitelis Poncijus Pilotas.

Bet vis dėlto kaip vėliau klostėsi įvykiai Maskvoje, kai šeštadienio vakarą, leidžiantis saulei, Volandas paliko sostinę, su visa savo svita pakilęs nuo Vorobjovo kalnų?

Nėra ko kalbėti apie tai, kad po visą Maskvą ilgai klaidžiojo neįtikėtiniausių gandų viesulas, gana greitai pasiekęs net tolimus nuošaliausius provincijos kampelius. Tuos gandus bjauru net kartoti.

Šių teisingų eilučių autorius, važiuodamas į Feodosiją, pats girdėjo traukinyje pasakojant, kaip Maskvoje du tūkstančiai žmonių tiesiogine prasme nuogutėliai išėjo iš teatro ir taksomotorais išsivažinėjo po namus.

Eilėse prie pieno, tramvajuose, parduotuvėse, butuose, virtuvėse, priemiestiniuose ir tolimųjų reisų traukiniuose, stotyse ir stotelėse, vasarnamiuose ir pliažuose girdėjosi šnibždesys: „Piktoji dvasia…“ Labiau išsilavinę, kultūringi žmonės, aišku, šitų plepalų apie sostinėje apsilankiusią piktąją dvasią neplatino, net šaipėsi iš jų, mėgino sudrausti gandonešius. Tačiau faktas, kaip sakoma, lieka faktu, ir, nieko nepaaiškinęs, nenumosi į jį ranka: kažkas pabuvojo sostinėje. Jau vien anglių krūva virtęs Gribojedovas, be to, ir daugelis kitų įvykių iškalbingai apie tai bylojo.

Kultūringi žmonės laikėsi tardymo organų požiūrio: veikė hipnotizuotojų ir pilvakalbių gauja, puikiai išmananti savąjį amatą.

Savaime aišku, ir Maskvoje, ir už jos ribų buvo imtasi skubių ir energingų priemonių tai gaujai sulaikyti, bet jos, deja, nedavė rezultatų. Volandu pasivadinęs nusikaltėlis kartu su visais savo sėbrais dingo, nebegrįžo į Maskvą, niekur kitur nepasirodė ir niekuo daugiau neišsidavė. Todėl suprantama, kad kilo įtarimas, jos jis pabėgo į užsienį, tačiau ir ten jis niekur nepasirodė.

Paieškos truko ilgai. Šiaip ar taip, juk byla stulbinanti! Jau nekalbant apie keturis sudegintus namus ir šimtus iš proto išsikrausčiusių žmonių, buvo ir aukų. Dvi iš jų tikrai aiškios: Berliozas ir tasai nelaimingasis užsieniečių aptarnavimo biuro tarnautojas, buvęs baronas Maigelis. Juk jie buvo nužudyti. Apdegę pastarojo griaučiai, užgesinus gaisrą, buvo rasti Sodų gatvės bute Nr. 50. Taigi buvo aukų, ir jos reikalavo surasti kaltuosius.

Tačiau buvo ir daugiau aukų, atsiradusių jau po to, kai Volandas paliko sostinę, ir tomis aukomis, kad ir kaip liūdna, tapo juodi katinai.

Maždaug šimtas šių taikių, atsidavusių žmogui ir naudingų gyvulėlių buvo nušauti ar kitais būdais sunaikinti įvairiausiuose šalies kampeliuose. Keliolika katinų, kartais smarkiai aplamdytų, įvairiuose miestuose buvo pristatyti į miliciją. Sakysime, Armavire kažkoks pilietis vieną šitų niekuo nekaltų padarų atvedė į miliciją surištomis priekinėmis letenomis.

Pilietis patykojo katiną tuo metu, kai gyvulėlis lyg koks vagišius (ką padarysi, kad katinai taip atrodo? Jie taip atrodo ne todėl, kad yra prasikaltę, o todėl kad saugosi stipresnių už save padarų — šunų ir žmonių, — kurie juos gali užgauti ar nuskriausti. Ir viena, ir kita padaryti nesunku, tačiau, patikėkit manim, labai negarbinga. Tikrai negarbinga!), taigi, kai katinas lyg koks vagišius kažkodėl sėlino prie varnalėšų kero.

Užgulęs katiną, pilietis plėšė sau nuo kaklo kaklaryšį, rišo juo gyvulį ir kandžiu balsu grasino:

— Aha! Vadinasi, dabar teikėtės atvykti pas mus, į Armavirą, pone hipnotizuotojau? O mes jūsų čia neišsigandom. Tik neapsimetinėkit nebyliu. Mes žinome, kas jūs per paukštis!

Į miliciją pilietis vilko katiną už žalio kaklaryšio, kuriuo buvo surišęs priekines jo letenas, vis paspirdamas iš užpakalio, kad katinas būtinai eitų užpakalinėmis kojomis.

— Neieškokit kvailių! — rėkė pilietis, lydimas švilpiančių berniūkščių. — Neapgausit!

Teikitės eiti kaip visi!

Juodas katinas liūdnai vartė kankinio akis. Gamtos neapdovanotas kalba, jis negalėjo pasiteisinti. Už išsigelbėjimą vargšas žvėrelis pirmiausiai turi būti dėkingas milicijai, be to, ir savo šeimininkei, garbingo amžiaus senutei našlei. Kai katinas buvo atvestas į miliciją, pareigūnai įsitikino, kad nuo piliečio smarkiai trenkia degtine, todėl jo parodymais buvo kaipmat suabejota. O tuo metu senutė, sužinojusi iš kaimynų, kad jos katinas areštuotas, leidosi bėgti į skyrių, kur suspėjo kaip tik laiku. Ji be galo gerai atsiliepė apie katiną, pareiškė, kad pažįsta jį penkerius metus, nuo pat tų dienų, kai jis dar buvo kačiukas, kad laiduoja už jį kaip už save pačią, įrodė, kad jis nepadarė nieko bloga ir niekada nėra buvęs Maskvoje. Gimė Armavire, Armavire užaugo, Armavire mokėsi gaudyti peles.

Katinas buvo atrištas ir sugrįžo pas savininkę, tiesa, paragavęs vargo ir praktiškai įsitikinęs, ką reiškia apsirikimas ir šmeižtas.

Šiokių tokių nemalonumų patyrė ne tik katinai, bet ir kai kurie žmonės. Keletas buvo suimti. Tarp kitų, trumpą laiką buvo sulaikyti šie asmenys: Leningrade — piliečiai Volmanas ir Volperis, Saratove, Kijeve ir Charkove — trys Volodinai, Kazanėje — Volochas, o štai Penzoje, tikrai nežinia kodėl, — chemijos mokslų daktaras Vetčinkevičius. Tiesa, jis buvo milžiniško ūgio, labai tamsus brunetas.

Be to, skirtingose vietose įkliuvo dešimt Korovinų, keturi Korovkinai ir du Karavajevai.

Vienas pilietis Belgorodo stotyje buvo surištom rankom išlaipintas iš Sevastopolio traukinio. Šis pilietis sumanė palinksminti kartu važiavusius keleivius kortų triukais.

Jaroslavlyje, kaip tik per pačius pietus, į restoraną užėjo pilietis, nešinas primusu, ką tik atsiimtu iš taisyklos. Vos jį išvydę, du šveicoriai paliko savo postus drabužinėje ir išdūmė laukan, o paskui juos pabėgo visi restorano lankytojai ir tarnautojai. O kasininkei nežinia kaip dingo visos įplaukos.

Buvo dar daug nutikimų, visų neprisiminsi. Protai buvo didžiai sujaukti.