Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Jis, daugiau nieko nesakydamas, užmerkė akis. Žiuljetė jau norėjo tyliai atsistoti. Bet Gabrielis nuleido galvą jai ant kelių. Jo kakta buvo šalta ir suprakaitavusi. Už lango staiga pragydo pabudę paukščiai, skardžiais balsais keldami nedarnų klegesį.

Silpnumo ir nevilties priepuolis praėjo taip pat greitai, kaip buvo užėjęs. Ir vis dėlto po kelionės į Antiochiją Gabrielis pasikeitė. Paprastai ištisas valandas dirbdavo savo kambaryje, o dabar namuose būdavo tik naktį. Grįždavo labai pavargęs ir miegodavo kaip užmuštas. Apie grėsmę, dėl kurios aną sekmadienio naktį buvo taip baisiai sunerimęs, daugiau nepratarė nė žodžio. Žiuljetė taip pat vengė apie tai užsiminti. Ji buvo įsitikinusi, kad jo nerimas neturi jokio rimtesnio pagrindo. Per vedybinio gyvenimo metus ji tris ar keturis kartus buvo patyrusi, kad Gabrielį kartais apninka niūrios nuotaikos. Savaitės liūdesio, sunkaus ir, rodos, be jokios priežasties, dienos, kai nepratardavo nė žodžio, būdavo susimąstęs, tada jo nepralinksminsi jokiu meilumu ar geru žodžiu. Ji tai žinojo. Tokiais momentais tarp jų tarytum išaugdavo siena, kažkas svetima, neįveikiama, ir ji imdavo baimintis savo vaikiško lengvabūdiškumo, paskatinusio ją surišti savo likimą su tokio sunkaus būdo žmogumi. Žinoma, Paryžiuje Žiuljetei būdavo lengviau. Jos aplinka, kurioje Gabrielis buvo svečias, sudarydavo jai savotišką užnugarį. Bet čia, Johunoluke, jos padėtis kitokia, todėl visiškai suprantama, kad Žiuljetė, nepaisydama savo ironiško požiūrio, vis dėlto stengėsi rodyti prielankumą tiems „puslaukiniams“ armėnams.

Geriausia palikti jį ramybėje. Aną kankinamą naktinį pokalbį ji laikė dar vienu jo liūdesio priepuoliu. Labai saugioje aplinkoje užaugusi prancūzė neturėjo nė menkiausios nuovokos apie tai, ką Gabrielis pavadino audra dykumoje. Europa tapo mūšio lauku. Sklido gandai, kad bombarduojamame Paryžiuje žmonės leidžia naktis rūsiuose. Juk čia ji išgyvena rojų primenantį pavasarį. Mielu noru pagyventų čia dar keletą mėnesių. Galų gale, anksčiau ar vėliau jie sugrįš į savąjį Klebero aveniu. O kol kas Žiuljetė užsivertusi daugybe darbų, taigi nuobodžiauti nėra kada. Nėra laiko galvoti apie kažkokias grėsmes. Joje prabudo namų savininkės ir ūkio šeimininkės ambicijos. Reikėjo išmokyti civilizuotų manierų visus namų darbininkus. Ji turėjo progos įsitikinti, kad talentingus armėnų tautos žmones galima išmokyti to, kas jiems neįprasta. Virėjas Hovhanesas per keletą savaičių virto, galima sakyti, tikru prancūzų virtuvės šefu. Tarnas Misakas toks apsukrus, kad Žiuljetė svarstė, ar nepasiėmus jo į Paryžių. Dvi jai patarnaujančios mergaitės, atrodo, taps puikiomis kambarinėmis. Vila buvo gerai prižiūrima. Atidus moters žvilgsnis tai šen, tai ten pastebėdavo netvarkos ir aplaidumo. Pakvietė amatininkus. Jų vadovas – orus vyras, meistras Tovmasianas, ėmėsi staliaus darbų. Tačiau su Tovmasianu nebuvo galima elgtis kaip su paprastu amatininku, jis sakėsi esąs statybos darbų vadovas, nešiojo sunkią auksinę laikrodžio grandinėlę, prie kurios buvo pritvirtintas medalionas su mirusios žmonos portretu, beje, pieštu mokytojo Voskaniano. Jis nepraleisdavo progos pabrėžti, kad abu jo vaikai, sūnus ir duktė, studijavo Ženevoje. Be to, jis buvo nepaprastai kruopštus ir vargindavo Žiuljetę ilgais pokalbiais ir svarstymais. Tačiau jam per gana trumpą laiką pavyko ne tik suremontuoti senojo namo apirusias vietas, bet ir pasirūpinti kai kuriomis naujovėmis, kad namai tiktų vakariečių poreikiams. Darbininkai dirbo sumaniai ir labai tyliai. Jau pirmosiomis balandžio dienomis Žiuljetė galėjo didžiuodamasi stebėti, kaip nuošaliame Sirijos užkampyje atsiranda namai, kurie, jei ne primityvus apšvietimas ir vandens tiekimo sistema, galėjo lenktyniauti su bet kokia europietiška kaimo vila.

Tačiau didžiausias jos džiaugsmas buvo vaismedžių ir rožių sodas. Čia prabilo jos protėvių kraujas. Argi ne kiekvienas prancūzas iš prigimties sodininkas, vaisių augintojas? Bet ir armėnai apsigimę sodininkai, juo labiau žmonės, gyvenantys prie Musa Dago. Didžiausias šios srities meistras buvo valdytojas Kristaforas. Žiuljetė net nežinojo, kad pasaulyje gali būti tokių sodų. Kas neragavo armėniškų abrikosų, negali net įsivaizduoti, kokie jie saldūs ir sultingi. Net ir čia, kitoje Tauro kalnyno takoskyros pusėje, jie išsaugojo visą savo tėvynės prie sodų apsupto Vano ežero skonį ir gaivumą. Sode Žiuljetė atrasdavo vis naujų vaisių, daržovių ir gėlių rūšių, apie kurias iki šiol nebuvo girdėjusi. Tačiau daugiausia laiko praleisdavo rožyne su sombreru ant galvos ir didžiosiomis Kristaforo žirklėmis rankose. Tokiai rožių fanatikei kaip ji tai buvo didžiausias džiaugsmas. Didžiulis plotas, krūmelis prie krūmelio, stiebas prie stiebo, bet ne griežtomis eilėmis kaip Europoje, o tirštas spalvų ir kvapų mišinys virš žalios lapijos bangų. Damaskas buvo čia pat, netoli ir Persija. Tūkstančiai šiose šalyse augančių rūšių atsiuntė čionai savo palikuonis, ir kai Žiuljetė siaurais takeliais žingsniuodavo per šią jūrą, ji žvilgsniu ir alsavimu tarytum sveikindavo pačią rožių esybę. Vaistininkas Grikoras pažadėjo, jei ji atnešianti jam daug krepšių ką tik nuskintų tikrosios Moschata damascena žiedų, išspausiąs mažą flakonėlį rožių aliejaus, kurio gamyba susijusi su šimtmečių papročiais. Jis papasakojo jai ir legendą. Vienintelis tikros esencijos lašo kvapas toks stiprus, kad jei užlašinsi jį ant plaukų mirusiajam, jis kvepėsiąs ir Paskutiniojo Teismo dieną ir palankiai nuteiksiąs teismo angelą.

Kartais Žiuljetė išjodavo pasijodinėti su Stefanu. Avetisas Bagratianas paliko keturis arklius. Vieną iš jų, nedidelį ramų arkliuką gavo dovanų Stefanas. Jodinėdavo jie arba Svedijos lygumos pusėn, arba kita kryptimi – per Azirą, Bitiasą iki bitininkų kaimo. Juos lydėdavo arklininkas, kuriam Žiuljetė buvo pasiūdinusi puošnią, spalvingą uniformą. Jos polinkis į grožį, į dekoratyvų puošnumą pasireikšdavo ne tik savo, bet ir visos aplinkos atžvilgiu. Kai ji su Stefanu ir puošniu palydovu jodavo sėdėdama aukštai ant žirgo per bažnyčios aikštę ir pagrindine Johunoluko gatve, jausdavosi kaip šio pasakų pasaulio karalienė. Kartais prisimindavo motiną ir seseris Paryžiuje. Kaip jos turėtų jai pavydėti tokio gyvenimo! Kur tik pasirodydavo, visi ją sveikindavo su didele pagarba, net ir musulmonų gyvenvietėse, kurias prijodavo per ilgesnes išvykas. Aišku. Gabrielį vėl kamuoja nervų krizė. O ji, Žiuljetė, nepastebi nė mažiausio ženklo, kad kažkas pasaulyje būtų pasikeitę.

Gabrielis Bagratianas kas rytą išeidavo iš namų. Bet dabar jis nebevaikštinėjo po Musa Dagą, o eidavo į kaimus. Noras susigrąžinti vaikystės paveikslus užleido vietą kitam, vyriškesniam poreikiui: jis norėjo kuo geriau pažinti šių apylinkių žmones, jų gyvenimo būdą, poreikius, kasdienius darbus.

Kartu jis rašė daug laiškų į Stambulą savo draugams armėnams iš Dašnakcutiuno partijos, o dar daugiau savo buvusiems draugams jaunaturkiams. Įtarė, kad Antiochijos apskrities viršininko cenzūra galėjo apsunkinti šį susirašinėjimą, bet vienas kitas laiškas tikrai pasiekdavo tikslą. Nuo atsakymo priklausė jo ateitis. Jei sostinėje permainų nėra, vadinasi, tai grynai karinė priemonė. Tada jis, nepaisydamas agos Rifaato Bereketo įspėjimo, paliktų šiuos namus ir ryžtųsi leistis į sostinę, kad ir be tokiais atvejais būtino paso. Bet jei atsakymas būtų blogas arba nebūtų jokio atsakymo, vadinasi, senojo turko nuogąstavimai teisingi, spąstai užsitrenktų ir kelias pasitraukti būtų atkirstas. Tada liktų tik viltis, kad toks armėnų draugas kaip vali Dželalas Bėjus stengsis apsaugoti savo vilajetą nuo „incidentų“ ir kad kaimai prie Musa Dago liks šalia gaisro židinių, kurie paprastai įsiplieskia didesniuose miestuose. Tada jo namai Johunoluke, agos žodžiais tariant, būtų ideali priebėga. Dėl jo nepašaukimo į karinę tarnybą, tai Bagratianas, regis, gerai perprato Osmanų imperijos generolų mintis. Armėnų dalinius norima atitraukti iš fronto ir juos nuginkluoti. Kodėl? Turkai bijo, kad tokia stipri dauguma, kaip armėnai, su moderniausiais ginklais rankose galėtų išsireikalauti daugiau teisių, jei Turkija karą pralaimėtų. Jei bijomasi kareivių, tai dar pavojingesni gali būti karininkai, nes jie reikiamu momentu gali imtis vadovauti armėnams.