Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Hapetai Šatachianai, ar žinai, kokia tai žvaigždė, toji raudonoji?

– Kuri? Ana? Tikriausiai tai planeta. Ar ne?

– Netiesa, mokytojau! Tai žvaigždė, Aldebaranas! O ar žinai, kodėl ji švyti raudona spalva?

– Kodėl raudona? Galbūt… mūsų atmosfera…

– Netiesa, mokytojau! Aldebaraną sudaro išsilydžiusi magnetinė geležis, todėl jis rausvas. Tokia ir garsiojo Kamilio Flamariono nuomonė, kurią jis man išdėstė savo paskutiniame laiške.

Garsiojo astronomo laiškas irgi nebuvo grynas akių dūmimas. Toks laiškas iš tikrųjų egzistavo. Tik Grikoras Kamilio Flamariono vardu atsisiuntė jį pats. Žinoma, tokius laiškus jis rašydavo labai retai ir tik iškilmingiausiomis progomis. Mokiniai apie tai dažniausiai nieko nesužinodavo. Tačiau ne tik šių laikų ar neseniai mirę dvasios milžinai tapdavo jo susirašinėjimo partneriais, bet ir Volteras bei didysis armėnų rašytojas Rafi 15ne kartą išsamiai atsakydavo į jo laiškus. Taigi Grikoras buvo Olimpo narys korespondentas.

Keista, kad toks visam pasauliui atviras išminčius, kiek tik žmonės prisimena, niekada nebuvo išvykęs iš Johunoluko. Visi mokyti Musa Dago žmonės bent kartą per metus kur nors keliaudavo, bent į Alepą ar Marašą, kur lankydavo amerikiečių, vokiečių ar prancūzų misijų mokyklas ir tobulindavo savo išsilavinimą. Nemažai senų žmonių tik gyvenimo pabaigoje grįždavo į tėvynę iš Amerikos ir čia ramiai gyvendavo iš užsidirbtų lėšų. Prieš pat karo pradžią už okeano vėl išplaukė būrys mėgėjų bastytis po pasaulį. Bet vaistininkas Grikoras neturėjo nė mažiausio noro keisti gyvenamąją vietą. Net greta esančiuose kaimuose apsilankydavo labai retai. Jaunystėje, kaip jis tvirtino, savomis akimis pamatė daug garsių šio pasaulio vietų. Kartais jis užsimindavo apie keliones kažkur toli į vakarus ar į rytus, tačiau sakėsi iš principo nesinaudojęs geležinkeliu. Ar su tomis jo kelionėmis buvo taip pat kaip su Flamariono laišku, kas žino? Grikoro kalbose ir pasakojimuose negalėjai pajusti nė menkiausio puikavimosi ar išmonės. Faktų dėstymas būdavo pagrįstas, viskas tiesiog apčiuopiama, net toks žmogus kaip Gabrielis Bagratianas vargu ar būtų įtaręs čia kokią klastą. Tačiau kiekviena proga vaistininkas sakydavo nesuprantąs, kodėl žmonės kartais taip trokšta keliauti. Tegul Altuni, žinomas niurzglys, gailiai dejuoja dėl savo karjeros, sužlugusios Sirijos kaime, Grikoras buvo patenkintas Johunoluku ir savo gyvenimu. Visos vietos vienodos, kadangi išorinis pasaulis slepiasi vidiniame. Išminčius sėdi nejudėdamas kaip voras voratinklio centre, o spindulių tinklas užmestas ant visos visatos. Tačiau jei prasidėdavo kalbos apie politiką, karą, karštas dabarties aktualijas, vaistininką apimdavo nerimas. Dėl tokių dalykų jis nenorėjo sukti galvos. Pasaulis, tas išorinių aplinkybių ir žmogaus skverbimosi į jas kratinys, tampa žeminančia kliūtimi. Vertę jis įgauna tik nustumtas į neutralias objektyvaus mąstymo tolumas. Štai kokia dvasingumo puikybė! Kas jam darbo įvykiai krašto gilumoje, kažkur tarp Stambulo, Alepo ir Mesopotamijos? Kas jam darbo karai, kurie dar neįėjo į istorijos knygas? Todėl vaistininkas atmesdavo politinius mokytojo Šatachiano išvedžiojimus sakydamas:

– Nesuprantu, kodėl visą laiką reikia žvalgytis į kitus. Karas, potvarkiai, kaimakamas… Tegul turkai daro ką nori! Jei mes nesuksime dėl jų galvos, tai ir jie paliks mus ramybėje. Juk čia mūsų tikroji žemė. Ir ją gerbia net labai iškilūs žmonės… Prašom…

Ir Grikoras supažindino šeimininką su svečiu, kuris stovėjo toliau už vietos vyrų ir dar nebuvo kritęs jam į akis. Vaistininkas su malonumu ištarė skambų svečio vardą:

– Gonzaga Marisas!

Jaunas vyras, sprendžiant iš išvaizdos ir laikysenos, buvo europietis ar bent sueuropėjęs Levanto gyventojas. Juodi ūseliai blyškiame, labai dėmesingame veide atrodė taip pat prancūziškai kaip ir jo vardas. Labiausiai krito į akis antakiai, neaštriu kampu susilieję virš nosies. Grikoras buvo įsijautęs į globėjo vaidmenį:

– Ponas Gonzaga yra graikas.

Grikoras tuoj patikslino, lyg nenorėdamas svečio pažeminti:

– Ne Turkijos graikas, o Graikijos, europietis.

Svečio blakstienos buvo labai ilgos. Jis nusišypsojo pridengdamas akis moteriškomis blakstienomis.

– Mano tėvas buvo graikas, motina prancūzė, aš – amerikietis.

Kuklus, kone baikštus jaunuolio elgesys darė Bagratianui malonų įspūdį. Jis palingavo galva:

– Kokie vėjai, atleiskite, atpūtė amerikietį, kurio motina prancūzė, kaip tik čionai?

Gonzaga vėl nusišypsojo nuleisdamas blakstienas:

– Viskas gana paprasta. Su darbo reikalais kelias savaites turėjau praleisti Aleksandretėje. Ten susirgau. Gydytojas pasiuntė mane į kalnus, į Beilaną. Bet Beilane pasijutau dar blogiau…

Vaistininkas įspėdamas pakėlė pirštą:

– Atmosferos slėgis! Beilane atmosferos slėgis visada žemesnis už normalų.

Gonzaga Marisas draugiškai palenkė galvą su rūpestingai perskirtais plaukais į Grikoro pusę:

– Aleksandretėje daug kas pasakojo apie Musa Dagą, ir man parūpo jį aplankyti. Buvo didelė staigmena rasti nykiuose Rytuose tokią grožybę, tokius mokytus žmones ir tokią puikią pastogę pas mano šeimininką poną Grikorą. Mėgstu viską, kas nepažįstama. Jei Musa Dagas stovėtų Europoje, būtų didelė įžymybė. Bet džiaugiuosi, kad jis priklauso tik jums.

Vaistininkas dusliu, abejingu balsu, kuriuo pranešdavo visus svarbius dalykus, pasakė:

– Jis rašytojas ir čia, mano namuose, dirbs kūrybinį darbą.

Gonzaga, regis, susigėdo dėl to, ką pareiškė Grikoras:

– Aš ne rašytojas. Tik kartais pasiunčiu vienam Amerikos laikraščiui savo straipsnių. Tai ir viskas. Nesu netgi tikras žurnalistas.

Neaiškiu rankos mostu jis lyg norėjo parodyti, kad ši veikla tėra galimybė užsidirbti duonai. Bet Grikoras nenorėjo paleisti savo aukos, Gonzaga turėjo pakelti jo autoritetą:

– Juk jūs ir menininkas, muzikantas, virtuozas, juk jūs koncertuojate, tiesa?

Jaunuolis gindamasis pakėlė rankas:

– Tai netiesa. Beje, esu akompanavęs fortepijonu. Tenka daug ką išbandyti.

Jis pažvelgė į Žiuljetę lyg ieškodamas pagalbos. Žiuljetė tik stebėjosi:

– Pasaulis toks mažas. Argi ne keista, kad čia susitinka du žemiečiai? Juk jūs esate pusiau mano tautietis.

Mokytojas Šatachianas neatsispyrė pagundai dar kartą pagražbyliauti:

– Argi ne nuostabu, kad galime pabūti tokioje puikioje draugijoje, kad dėl ponios gerumo mes, vargšai armėnų valstiečiai, galime džiaugtis tokiais rinktiniais žmonėmis?

Susierzinęs Voskanianas, niūriai, pabrėžtinai tylėdamas, išdidžiai pasitraukė toliau nuo kitų. Taip jis leido suprasti, kad nebūtų nieko nuostabaus, jei kas nors šioje draugijoje pasveikintų jo asmenį su derama pagarba. Juk Voskanianas ne tik visų mėgstamas Musa Dago apylinkių poetas, rašąs visokiomis progomis, linksmomis ir liūdnomis, užsakomus eilėraščius, jis dar ir kaligrafas bei dailininkas. Tuo tarpu vaistininkas Grikoras kiek papriekaištavo mokytojui Šatachianui:

– Mes, armėnai, turime lemtingą ydą, bailumą, kuris kartais verčia žeminti save. Pamirštame, kad esame vienos iš seniausių pasaulyje kultūros tauta. Ponia, mūsų Gabrielio Bagratiano žmona, aišku, žino, kad mes buvome pirmoji tauta priėmusi krikščionybę ir padariusi ją valstybės religija daug anksčiau už Romą. Mes turėjome klestinčią karalystę, sostinė Ani ir tūkstantis jos bažnyčių buvo visų pripažįstamas pasaulio stebuklas. Karaliai, kurių gyslomis tekėjo armėnų kraujas, valdė Bizantiją. Tais laikais, kai Prancūzija dar nebuvo pabudusi iš gilaus barbarybės snaudulio, mes jau turėjome klasikinę literatūrą. Aš saugau tokių brandžių autorių kaip Hazaro Parbeci 16ir Movseso Chorenaci 17rankraščių fragmentus. Bet mes ir šiandien turime kuo pasigirti. Šiame užkampyje, kur nėra net padorių kelių, laikui bėgant suformuota dėmesio verta biblioteka… Taigi ponia turėtų būti tokia maloninga ir neversti mūsų prieš ją gėdytis.