Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Savo orią kalbą vaistininkas pasakė su jam įprasta kinų mandarino ramybe. Į Žiuljetę jis net nepažiūrėjo. Kaip tikras Sokrato mokinys Grikoras su moterimis būdavo drovus ir labai santūrus. Užtat apie šį šviesulį burdavosi vyriškos giminės jaunimas, neabejingas dvasios dalykams. Apie jo patrauklumą liudijo ir tai, kad Gonzaga Marisas apsigyveno pas jį, nors jam siūlė gerą kambarį muchtaro namuose. Išgirdusi Grikoro žodžius Žiuljetė, apsvaigusi dėl savo pasisekimo, prakalbo laužyta armėnų kalba. Jai tai pavyko žavingai:

– Ko gi jūs norite?.. Aš armėnė, juk ištekėjau už armėno… Pagal įstatymus… O gal turkė?.. Nė nežinau…

Susižavėjimo kupinais plojimais svečiai padėkojo jai už šį bandymą prabilti armėniškai. Gabrielis per visą gyvenimą iš žmonos lūpų buvo girdėjęs vos vieną kitą armėnišką žodį. Tokia jos pažanga jį tikrai būtų nustebinusi ir pradžiuginusi. Deja, jis jos neišgirdo, nes nesirūpindamas svečiais apžiūrinėjo Mitros galvą iš antrojo šimtmečio po Kristaus, rastą Seleukijos griuvėsiuose netoli Svedijos. Tiesa, jo mintys buvo visai kitur. Nė vienas iš svečių negalėjo suprasti, kodėl jis staiga piktai pratarė:

– Kai gyvūnas netiki, jog gali apsiginti, jis žūsta. Taip atsitinka ir gamtoje, ir istorijoje.

Ir nežinia kodėl pastūmė stovą su Mitros galva į kairę pusę.

Dėl Žiuljetės geros nuotaikos vakaras tikrai pavyko, jo nebuvo galima nė lyginti su kitais susibūrimais Bagratianų viloje. Dauguma armėnų gyveno pagal rytietiškus papročius, susitikdavo tik bažnyčioje ar gatvėje. Į svečius eidavo tik ypatingomis šventiškomis progomis. Kavinių, kurių galime rasti mažiausiuose turkų kaimuose, čia nėra. Tarp keturių sienų pirmiausia iš nedrąsumo užsidarydavo moterys. Tačiau šioje aplinkoje jis pamažu nyko. Pastoriaus žmona, energingai besirūpinanti, kaip pailginti vyro gyvenimą, ir verčianti jį gerai išsimiegoti, šį kartą pamiršo paraginti jį greičiau eiti namo. Muchtaro žmona prisiartino prie Žiuljetės, norėdama pirštais pačiupinėti jos suknelės šilką. Tačiau močiutė Antaram staiga dingo. Vyras atsiuntė berniuką jos pašaukti, ji turėjo padėti jam, nes gimdymas pasirodė sunkus, be to, ji turėjo išvaikyti senas raganas, kurios tokiais atvejais apgula gimdyvės namus siūlydamos savo žiniuoniškas paslaugas. Senoji ponia Altuni metams bėgant tapo puikia gydytojo pagalbininke ir perėmė nemažą dalį jo pacienčių. „Jai tai išeina geriau negu man“, – dažnai sakydavo gydytojas.

Dabar visi ėmė girti močiutę Antaram. Ji esanti ypatinga moteris, ji aukojasi dėl kitų. Kokios tik bėdos ištiktų moterį, jauną ar seną, ji visada duos gerą patarimą tarytum motina ar sesuo. Ji gaunanti laiškų iš įvairių vietų, juk ją Azganver Hajuhiaz Enkerutiun – Patriotinė armėnių moterų draugija – paskyrė atstovauti apskričiai. Tik ponia Kebusian kritiškai vertino močiutės gerumą:

– Juk ji neturi vaikų.

Tuo metu muchtaras, pakreipęs galvą, nes prastai girdėjo, ir kiek žvairuodamas klausėsi vaistininko, kuris su smulkiausiomis detalėmis aiškino, kuo pranašesnis kinų šilko apdorojimas už čionykštį. Kebusianas pliaukštelėjo sau per kelius:

– Mūsų Grikoras, tai bent! Dešimtis metų perkame iš jo žibalą ar miltelius nuo pilvo skausmo ir nežinome, kas tai per žmogus!

Daug laiko prireikė, kad į šią linksmą kompaniją įsijungtų pats namų šeimininkas. Bet pamažu ir jis pagyvėjo. Nepatenkintas nužvelgė didelį stalą, ant kurio stovėjo vazos su sausainiais, kava, arbata ir du grafinai su raki – armėniška degtine. Gabrielis net pašoko:

– Mano bičiuliai! Turėtume išgerti ko nors geresnio.

Su Kristaforu ir Misaku jis nusileido į rūsį atnešti vyno. Avetisas jaunesnysis buvo surinkęs ir gerai prižiūrėjo turtingą geriausių metų vyno kolekciją. Ja dabar rūpinosi namų valdytojas Kristaforas. Tiesa, stiprus Musa Dago vynas išsilaikydavo neilgai. Gal todėl, kad jį pildavo ne į statines, kaip senovėje, o į didelius užantspauduotus molinius ąsočius. Tai buvo tirštas, sunkus, tamsaus aukso spalvos vynas, panašus į tuos, kurie gaminami Libano Ksaroje. Kai pripylė taures, Bagratianas atsistojo pasakyti tosto. Tostas jam išėjo nelabai aiškus ir niūrokas, kaip ir viskas, ką jis šiandien kalbėjo: puiku, kad jo brangūs svečiai sėdi jo namuose linksmi ir laimingi. Bet kas žino, ar dar kartą jie galės būti tokie nerūpestingi? Tačiau šią valandą tegul niekas neliūdi dėl tokių minčių, nes tai neduos nieko gero.

Šį tostą, tikriau, paslėptą įspėjimą, Gabrielis ištarė armėniškai. Žiuljetė pakėlė taurę ir pasakė jam:

– Aš tave puikiai supratau, kiekvieną žodį… Bet kodėl taip liūdnai, mano mielasis?

– Iš manęs labai prastas kalbėtojas, – teisinosi Gabrielis. – Prieš keletą metų Paryžiuje man atsiuntė laišką, siūlydami pareigas Dašnakcutiuno partijoje. Aš atsisakiau, bet ne todėl, kad nenorėjau turėti nieko bendra su politika, o todėl, kad didesniame žmonių susibūrime nesugebėčiau pratarti nė žodžio. Taigi iš manęs nebūtų išėjęs tautos vadovas.

– Rafaelis Patkanianas 18, – įsiterpė vaistininkas kreipdamasis į Žiuljetę, – taigi… Patkanianas buvo vienas didžiausių mūsų tautos vadovų, tikras tautos žadintojas, tačiau labai blogas oratorius, mikčiojo smarkiau negu jaunasis Demostenas. Bet tas trūkumas kaip tik darė jo kalbas dar ugningesnes. Aš kadaise turėjau garbės jį pažinti ir jo klausytis Jerevane.

– Jums atrodo, – nusijuokė Gabrielis, – kad iš nieko dar gali išeiti šis tas?

Stiprus vynas darė savo. Iki šiol tylėję vyrai tapo šnekesni. Tik mokytojas Hrantas Voskanianas niūriai tylėjo, taip pabrėždamas savo reikšmingumą. Dievo tarnas Nochudianas, menkas gėrovas, gynė savo taurę nuo žmonos, besitaikančios ją atimti. Jis nuolat kartojo:

– Moterie, juk šiandien šventė! Argi ne?

Kai Gabrielis pravėrė vieną langą norėdamas pažvelgti į naktį, pajuto, kad jam už nugaros sustojo Žiuljetė.

– Na, išėjo visai puikus vakaras, tiesa?

Jis apkabino ją:

– Ir kam turėčiau už jį dėkoti, jeigu ne tau?

Tačiau įtampa jo balse blogai derėjo su meiliais žodžiais.

Išgėrę vyno svečiai panoro paklausyti muzikos. Keletas ėmė prašyti padainuoti jaunuolį, vieną iš mokytojų, Grikoro pasekėją, pavarde Asajanas. Plonas kaip kartis jaunuolis buvo žinomas dainininkas, be to, turėjo gerą atmintį ir mokėjo daug šiose vietovėse dainuojamų dainų. Kaip ir dauguma dainininkų, Asajanas iš pradžių gynėsi. Be muzikos jam esą neįmanoma dainuoti, o jo namai per toli, kad galėtų atsinešti tarą. Žiuljetė jau rengėsi atnešti gramofoną. Aišku, tik nedaugelis Johunoluko gyventojų pažinojo šį technikos stebuklą. Tačiau viską išsprendė vaistininkas Grikoras, reikšmingu žvilgsniu pažvelgęs į savo namų gyventoją.

– Juk tarp mūsų yra tikras menininkas!

Gonzaga Marisas nesipriešindamas sėdo prie fortepijono.

– Tai vienas iš dvylikos fortepijonų visoje Sirijoje, – paaiškino Gabrielis. – Prieš ketvirtį amžiaus jį atgabeno iš Vienos mano motinai. Kristaforas man pasakojo, jog brolis Avetisas pasikvietė iš Alepo specialistą, kad jį suderintų. Paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis Avetisas dažnai juo skambindavo. O aš net nežinojau, kad jis moka groti…

Gonzaga paskambino kelis akordus. Tačiau atsitiko taip, kad menininkas tokią vėlyvą valandą nepataikė reikiamo tono, kokio laukė prie muzikos nepratusios ausys, ištroškusios ko nors gražaus ir lengvo. Jis sėdėjo atsidrėbęs, palenkęs galvą prie klavišų, su cigarete lūpose, o pirštai vis labiau painiojosi makabriškuose sąskambiuose. „Išderintas, velniškai išderintas“, – murmėjo jis, negalėdamas išsivaduoti iš liūdnų akordų. Jo iki šiol tokiame gražiame veide pasirodė nuobodulio ir nuovargio šešėlis. Bagratianas iš šono stebėjo šį veidą, kuris dabar pasirodė jam nebe vaikiškai nedrąsus kaip iki šiol, o kažkoks apgaulingas, išvargęs. Gabrielis pažvelgė ir į Žiuljetę, prisistūmusią kėdę prie fortepijono. Jos veidas staiga pasirodė jam nebejaunas, išsekęs. Pastebėjusi klausiamą vyro žvilgsnį, ji tyliai prisipažino: