Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Ak, ponia, mes esame tokie dėkingi jums, atnešusiai kultūros spindulį į mūsų dykumas!

Žiuljetei šiandien teko iškovoti nemažą vidinę kovą. Ji nutarė pasitikti savo naujuosius žemiečius su puošnia suknele. Iki šiol tokiomis progomis rengdavosi paprastai ir kukliai, jai atrodė neverta ir nereikalinga puikuotis prieš šiuos „nieko neišmanančius puslaukinius“. Bet jau paskutinįjį kartą pastebėjo, kad žavesys, kuris daro įspūdį svečiams, tarytum veikia ir ją. Taigi neatsispyrė pagundai ir išsitraukė savo geriausią vakarinę suknelę. („Ak, juk tai pernykščio pavasario modelis, namuose nedrįsčiau su ja net pasirodyti.“) Kiek padvejojusi ji užsikabino ir papuošalus, juk jie taip dera prie puošnaus drabužio. Jos apgalvotas sprendimas, kurio iš pradžių kiek gėdijosi, padarė tokį poveikį, kad ji tik stebėjosi. Būti gražia moterimi tarp kitų gražių moterų yra puikus jausmas, bet jis džiugina neilgai. Juk aname tolimame Vakarų pasaulyje, pasivaikščiojimuose, teatro salėse, restoranuose, būni tik viena iš daugelio, tarytum graži statistė didžiuliame chore. O čia tu tampi nepasiekiamu stebuklingu paveikslu šiai svetimai tikinčiųjų bendruomenei, žavinga šventenybe nedrąsiems didžiaakiams armėnams, vienintele auksaplauke ponia. Tai ne kasdienis likimas, tai išgyvenimas, nuo kurio jaunatviškai parausta skruostai, įkaista lūpos, suspindi akys.

Gabrielis pamatė žmoną apsuptą kuklių, jos švytėjimo akinamų žmonių. Jie net nedrįso bandyti jai prilygti. Pamatė, kad jos skruostai įraudę, lūpos dega kaip tada, kai jai buvo vos dvidešimt. Kai Žiuljetė sujudėdavo, jis matė, jog ji žengia tuo „kibirkščiuojančiu žingsniu“, kaip jis kažkada jį pavadino. Atrodo, Žiuljetė čia, Johunoluke, atrado kelią į paprastų jo tautiečių širdis, nors Europoje nemėgdavo bendrauti net su geriausiais ir mokyčiausiais armėnais. Keista. Kai Beirute juos užklupo pasaulio įvykiai, kai nebeliko galimybės grįžti namo, Gabrielis baiminosi, jog Žiuljetė eis iš proto ilgėdamasi tėvynės. Prancūzija kariauja sunkiausią savo istorijoje karą. Europos laikraščiai į šį užkampį neužklysta. Jie nieko nežino, jie visiškai atkirsti nuo pasaulio. Iki šiol ilgais aplinkkeliais juos pasiekė vienintelis laiškas, rašytas lapkričio mėnesį. Žiuljetės motinos. Dar laimė, kad nereikia jaudintis dėl jos brolių. Su dviem seserimis jos santykiai gana šalti. Vedybos su svetimšaliu atitolino ją nuo šeimos. Šiaip ar taip, jos dabartinė ramybė, galbūt net lengvabūdiškumas Gabrieliui buvo visai netikėtas. Ji gyvena šia akimirka. Retai kada prisimena tėvynę. Keturioliktais jų santuokos metais, regis, įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. Čia, Johunoluko viloje. Žiuljetė įžengė į Gabrielio pasaulį. Ar šį vakarą išnyko buvusi įtampa, kuri juos ir jungė, ir skyrė?

Iš tikrųjų, jos apkabintas, jis pajuto joje kažką nauja:

– Pagaliau, mielasis! Aš taip jaudinausi.

Su beveik perdėtu rūpestingumu ji liepė paduoti Gabrieliui valgyti ir atsigerti. Bet Gabrieliui nebuvo kada valgyti. Aplink grūdosi žmonės, klausinėdami, ką jis patyrė Antiochijoje. Muchtaras Kebusianas smarkiai palenkė galvą, kad nepraleistų nė žodžio. Jis buvo truputį žvairas, todėl veide dar labiau ryškėjo valstietiškas nepatiklumas ir nuogąstavimai. Nereikia manyti, kad turkų valdžios įsikišimas šį rytą jų niekaip nepaveikė, nepaliko širdyse jokių pėdsakų. Vien tai, kad valdžia pasirinko kaip tik sekmadienį, laiką prieš iškilmingąsias mišias, galima palaikyti piktu kėslu ir priešiškumo ženklu. Tiesa, kruvini 1896 ir 1909 metų įvykiai beveik nepasiekė Musa Dago gyvenviečių. Tokie žmonės kaip Kebusianas ir mažasis Bitiaso pastorius turėjo labai jautrią klausą ir suklusdavo vos išgirdę įtartiną balsą. Ši diena sukėlė jiems nemažą rūpestį. Tik vakaras ir Žiuljetės žavesys leido laikinai pamiršti sudrumstą ramybę. Bet kai Bagratianas, prisimindamas savo pažadą, pakartojo tai, ką kalbėjo apskrities seniūnas, esą tai tik visiems privalomas įsakymas, susijęs su karo situacija, visi – Nochudianas, Kebusianas ir mokytojai – pareiškė jau seniai žinoję, ką reiškia ši mįslė. Iš visų jų sklido šviesus optimizmas. Ypač didelis entuziastas buvo mokytojas Šatachianas. Jis iškėlė galvą ir aistringais žodžiais kreipdamasis į ponią Bagratian pareiškė, kad viduramžiai baigiasi. Civilizacijos saulė patekėsianti ir virš Turkijos. Karas esąs tarytum kruvina aušra. Šiaip ar taip, priespaudai, žiaurumams ir žudynėms ateinąs galas. Pažangos pasaulis nebepakęsiąs panašių dalykų. Turkų vyriausybę kontroliuoja jos sąjungininkai. Šatachianas su lūkesčiu akyse žvelgė į Žiuljetę. Argi ne puikia prancūzų kalba jis skelbia pažangos triumfą? Visi susirinkusieji, kurie jį suprato, regis, pritarė jo požiūriui. Tik tylenis mokytojas Voskanianas niekinamai sušnypštė. Bet jis tai darė kiekvieną kartą, kai jo kolega Šatachianas leisdavosi gražbyliauti. Tuo metu pasigirdo dar vienas balsas:

– Užtenka apie tuos turkus! Pakalbėkim apie svarbesnius dalykus!

Šiuos žodžius ištarė vaistininkas Grikoras, keisčiausia asmenybė šioje draugijoje.

Jau vien dėl drabužių Grikoro nesupainiosi su niekuo kitu. Visi vyrai, tarp jų ir muchtaras, vilkėjo europietiškai (Johunoluke gyveno iš Londono emigracijos grįžęs siuvėjas), tuo tarpu vaistininkas buvo apsivilkęs keistais rusiškais marškiniais, tiesa, iš ploniausio šviesiai geltono neapdoroto šilko. Nors Grikorui buvo šešiasdešimt metų, jo veidas su balta ožio barzdele neturėjo raukšlių, akys buvo kiek įstrižos, o veido spalva – smarkiai pageltusio popieriaus – greičiau galėjo tikti kokiam išmintingam kinų mandarinui nei armėnui. Jis kalbėjo aukštu, tačiau keistai dusliu balsu, kaip žmogus, pavargęs nuo savo didelio mokytumo. Ir iš tikrųjų Johunoluko vaistininkas ne tik turėjo biblioteką, kokios daugiau nerastum visoje Sirijoje, šis žmogus buvo tarytum biblioteka, visa žinantis žmogus viename nežinomiausių šios žemės slėnių. Ar jo paklaustum apie Musa Dago augmeniją, ar apie geologinę dykumų sandarą, retą Kaukazo paukščių rūšį, vario gavybą, meteorologiją, bažnyčios tėvų raštus, Koraną, nejudančias žvaigždes, kupranugarių mėšlo išvežimą, persiško rožių aliejaus paslaptis ar virtuvės receptus, Grikoras dusliu balsu visuomet atsakydavo teisingai, tyliai ir lyg nenoromis, tarytum būtų nepagarbu klausti išminčių tokių nereikšmingų dalykų. Visažinystė – plačiai paplitusi žmonių savybė. Bet ne vien ji lėmė vaistininko kūrybiškumą ir savitumą. Ne, Grikoras buvo panašus į savo biblioteką. Joje buvo keli tūkstančiai tomų, tačiau didžioji dalis parašyti kalbomis, kuriomis Grikoras negalėjo skaityti. Pavyzdžiui, jis negalėjo naudotis prieš daugelį metų leistu vokišku Brokhauzo leksikonu. Teko semtis žinių iš negausių armėniškų šaltinių. Apvaizda nepagailėjo didelių kliūčių jo aistros kelyje. Armėniški ir prancūziški šaltiniai, kuriais jis galėjo naudotis, sudarė menkiausią jo lobių dalį. Grikoras buvo ne tik mokslininkas, jis buvo ir bibliofilas. Tikras bibliofilas labiau negu knygos formą ir turinį myli knygos egzistavimą, jam ir nebūtina knygą skaityti. (Argi ne panašiai būna su bet kokia didele meile?) Vaistininkas nebuvo turtingas žmogus. Jis negalėjo Stambulo ar juo labiau užsienio knygynams ir antikvariatams siųsti brangių užsakymų. Vargu ar būtų pajėgęs susimokėti vien už pašto išlaidas. Taigi reikėjo tenkintis tuo, kas pakliūdavo į rankas. Pagrindinę dalį, kaip jis pasakojo, sudarė dar vaikystėje ir kelionių metais sukaupti dalykai. Dabar jis turėjo agentų ir globėjų Antiochijoje, Aleksandretėje, Alepe ir Damaske, jie kartkartėmis atsiųsdavo jam dideles siuntas. Kokia šventė, kai ateina tokios dovanos! Nesvarbu, ar tai arabiški, ar hebrajiški foliantai, prancūzų romanai, paprasta makulatūra, vis vien tai knygos, popierius su spausdintomis raidėmis. Išsaugodavo net paprastus laikraščius, uoliai katalogizuodavo kainynus ir reklaminius prospektus. Šis žmogus tarytum buvo sukaupęs armėnų meilę dvasingumui, paslaptį visų labai senų tautų, kurios išlieka slenkant amžiams. Kaip kalnų gvazdikas sugeba įleisti šaknis į pliką uolą, taip Grikoro biblioteka suleido šaknis Johunoluke. Šios keistos ir didžiąja dalimi neskaitytos bibliotekos vargu ar būtų užtekę milžiniškoms vaistininko žinioms sukaupti. Tačiau galimas spragas užpildydavo kūrybinė drąsa. Savąjį pasaulį jis papildydavo pats. Į visus klausimus, pradedant teologija ir baigiant statistika, jis atsakydavo remdamasis savo galia ir autoritetu, jokiu būdu nemanydamas, kad ką nors apgaudinėja. Kai jis žarstydavo didžiąsias mokslo sąvokas, jį persmelkdavo nekalta kūrybos dvasia. Suprantama, kad toks vyras turėjo mokinių ir pasekėjų. Taip pat aišku, kad tie mokiniai – tai septynių kaimų mokytojai. Mokytojai gerbė Grikorą kaip stebuklingą orakulą, net aštrialiežuvis Voskanianas nedrįso abejoti šio orakulo sprendimų tikrumu. Vaistininkas Grikoras buvo Musa Dago Sokratas ir su savo mokiniais, dažniausiai naktimis, leisdavosi į filosofines keliones. Sužadinti dar didesnę mokinių pagarbą progų netrūkdavo. Jis pakeldavo pirštą į žvaigždėtą dangų: