Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Gabrielis apsižvalgė. Šioje bendruomenės kanceliarijoje tikėjosi pamatyti krūvas dokumentų ir aplankų. Nieko panašaus. Ant stalo gulėjo tik keletas popierių.

– Jūsų pečius slegia didžiulė našta, galiu tai suprasti.

Ter Haikazunas neprieštaravo:

– Atstumai tokie dideli, reikia daug laiko ir jėgų. Mano darbas panašus į mūsų gydytojo Altuni. Juk tenka rūpintis ir mūsų tautiečiais El Eskelyje arba Arse, aukštai kalnuose.

– Visa tai toli, – kalbėjo Gabrielis kiek išsiblaškęs. – Galiu suprasti, kad nebelieka laiko ir noro lankytis linksmuose vakarėliuose.

Ter Haikazunas pažvelgė į jį kaip žmogus, kurį neteisingai suprato:

– Ne, ne! Aš labai vertinu jūsų pagarbą ir apsilankysiu pas jus, efendi, kai tik man pasidarys šiek tiek lengviau…

Jis nebaigė minties, matyt, nenorėdamas aiškinti, kas jam turi pasidaryti lengviau:

– Labai sveikintina, kad jūs buriate apie save mūsų žmones. Jiems čia taip daug ko trūksta.

Gabrielis stengėsi pagauti kunigo žvilgsnį.

– Ar jūs manote, Ter Haikazunai, kad dabar netinkamas laikas linksmiems pobūviams?

Kunigas pažiūrėjo į jį trumpai ir atidžiai:

– Priešingai, efendi! Dabar kaip tik laikas, kad žmonės susiburtų.

Į šiuo keistus, daugiaprasmius žodžius Bagratianas iš pradžių nieko neatsakė. Tik po kiek laiko lyg netyčia pratarė:

– Kartais iš tikrųjų tenka stebėtis, kad gyvenimas čia toks ramus, visi, regis, tokie nerūpestingi.

Kunigas vėl nuleido akis, lyg pasiruošęs kantriai iškęsti visus priekaištus.

– Prieš kelias dienas buvau Antiochijoje, – iš lėto kalbėjo Gabrielis, – ir ten kai ką sužinojau.

Ter Haikazunas ištraukė sužvarbusias rankas iš abito rankovių ir suglaudė pirštų galiukus:

– Mūsų kaimų žmonės retai kada nukeliauja į Antiochiją, ir nuo to jiems tik geriau. Jie neišeina iš savojo pasaulio ribų ir mažai težino, kas vyksta už jų.

– Kiek laiko jie dar galės gyventi savo ribotame pasaulyje, Ter Haikazunai? Pavyzdžiui, kas atsitiks, kai mūsų vadai ir kiti iškilūs žmonės Stambule bus suimti?

– Jie jau suimti, – labai tyliai atsakė kunigas. – Jau tris dienas uždaryti Stambulo kalėjimuose. Ir jų labai labai daug.

Gabrieliui tai buvo lemiama žinia: kelias į Konstantinopolį jam užkirstas. Tačiau šią akimirką tokia naujiena Gabrielį nustebino mažiau nei Ter Haikazuno ramybė. Jis neabejojo, kad kunigas sako teisybę. Dvasininkija, nepaisant liberaliojo Dašnakcutiuno, tebebuvo didžiausia valdžia ir vienintelė tikra tautos organizacija. Pasaulietiškos bendruomenės gyvena plačiai išsibarsčiusiose vietovėse ir apie pasaulio įvykių tėkmę dažniausiai sužino tik tada, kai ji įtraukia juos į savo sūkurius. Kunigas slaptais ir greitais keliais pirmas sužino kiekvieną grėsmingą faktą, pirma negu apie jį leidžiama parašyti sostinės laikraščiams. Gabrielis norėjo dar kartą įsitikinti, ar viską teisingai suprato:

– Iš tikrųjų suimti? O kas? Ar tai tikrai žinoma?

Ter Haikazunas padėjo blyškią plaštaką su dideliu žiedu ant popierių:

– Tai tikrai gerai žinoma.

– Ir jūs, vyriausiasis septynių bendruomenių kunigas, galite būti toks ramus?

– Nerimas man nepadės, o mano bendruomenėms gali tik pakenkti.

– Ar tarp suimtųjų yra ir kunigų?

Ter Haikazunas, matyt, suprato, ką įtaria Gabrielis taip klausdamas. Jis rimtai linktelėjo galva:

– Iki šiol suimti septyni kunigai. Tarp jų arkivyskupas Hemajakas ir trys aukšto rango prelatai.

Po šios pritrenkiančios žinios Bagratianas nebeištvėrė neužsirūkęs. Jis pasiėmė cigaretę ir degtukus:

– Turėjau pas jus ateiti anksčiau, Ter Haikazunai. Jūs nežinote, kaip aš kankinausi tylėdamas.

– Labai gerai padarėte, kad tylėjote. Turime ir dabar tylėti.

– Ar ne geriau būtų paruošti žmones tam, kas jų laukia?

Vaškinis Ter Haikazuno veidas neparodė jokio jaudulio:

– Ateitis man nežinoma. Bet žinau, kokį pavojų bendruomenėje gali sukelti baimė ir panika.

Krikščionių kunigas kalbėjo kone tais pat žodžiais kaip ir pamaldusis musulmonas Rifaatas. Mintyse Gabrielis išgyveno akimirkos reginį, tarytum sapnavo nemiegodamas. Milžiniškas šuo! Vienas iš tų benamių pabaisų, kurie Turkijos kelius daro tokius pavojingus. Šuns kelyje – senukas. Jis iš baimės sustoja, trypčioja vietoje, paskui staiga leidžiasi bėgti. Bet plėšrus žvėris jau įsikibo jam į nugarą… Gabrielis palietė ranka kaktą.

– Baimė, – pasakė jis, – yra tikriausias būdas paskatinti priešą žudyti. Bet ar ne nuodėmė, ar ne dar pavojingiau nesakyti žmonėms tiesos apie jų likimą? Kiek laiko bus įmanoma tai slėpti?

Atrodė, kad Ter Haikazunas klausosi kažkokių tolimų garsų:

– Kol kas laikraščiai negali rašyti apie šiuos dalykus, kad nesužinotų užsienis. Be to, pavasarį daug darbų, mūsų žmonės neturi laiko ir mažai kur išvažiuoja. Taigi su Dievo pagalba baimės dar kiek laiko išvengsime. Bet vieną kartą tai ateis. Anksčiau ar vėliau.

– Kas ateis? Kaip jūs tai įsivaizduojate?

– Tai neįsivaizduojama. Mūsų kareiviai nuginkluoti, mūsų vadovai įkalinti.

Ter Haikazunas ramiai skaičiavo visas negandas, lyg jam būtų savotiškai malonu skaudinti save ir savo svečią:

– Tarp suimtųjų ir Vardgesas, artimiausias Talaato Bėjaus ir Envero Pašos draugas. Dalį armėnų išsiuntė į tremtį. Galbūt jie jau mirę. Visi armėnų laikraščiai uždrausti, visos armėnų įmonės ir parduotuvės uždarytos. Kai mes čia kalbamės, aikštėje priešais Seraskeriatą 21ant penkiolikos kartuvių kabo penkiolika niekuo nekaltų armėnų vyrų.

Gabrielis Bagratianas taip smarkiai pašoko, kad šiaudinis krėslas apvirto.

– Ką reiškia tokia beprotystė? Kaip tai galima suprasti?

– Suprantu tik tiek, kad vyriausybė planuoja smogti mūsų tautai tokį smūgį, kokio neišdrįso smogti net Abdiulchamidas.

Gabrielis sušnypštė ant Ter Haikazuno su tokiu pykčiu, lyg priešais jį būtų stovėjęs priešas, Itihado narys.

– Ar mes iš tikrųjų tokie bejėgiai? Ar turime tylėdami kišti galvą į kilpą?

– Mes bejėgiai. Mes turime kišti galvą į kilpą. Galbūt dar galime rėkti.

Prakeikti Rytai su savo kismet 22, su savo nuolankumu, šmėkštelėjo mintis Bagratianui. Kartu jo galvoje sukosi daugybė vardų, ryšių, galimybių.

Politikai, diplomatai, kuriuos jis pažįsta, prancūzai, anglai, vokiečiai, skandinavai.

Reikia supurtyti pasaulį! Bet kaip? Spąstai užsitrenkė. Iliuzijos sklaidosi. Jis vos girdimai pratarė:

– Europa to nepakęs.

– Jie stebi mus iš tolo, – Ter Haikazuno ramybė buvo tiesiog nepakenčiama.

Šiandien yra dvi Europos. Vokiečiams turkų vyriausybė reikalingesnė, negu turkų vyriausybei reikalingi vokiečiai. O kiti negali mums padėti.

Gabrielis įsmeigė į kunigą akis; šio protingo, į kamėją panašaus veido niekas negali sudrumsti:

– Jūs esate daugelio tūkstančių sielų dvasinis ganytojas, – Bagratiano balsas įgavo aštrų, kone karišką skambesį, – ir visą savo įtaką panaudojate tik tam, kad nuslėptumėte nuo žmonių tiesą, kaip slepiama žinia apie nelaimę nuo vaikų ar senelių, kad jų neišgąsdintų. Ar tai viskas, ką galite padaryti savo tikintiesiems? Ką jūs darote dar?

Šis Gabrielio priekaištas, regis, smarkiai užgavo kunigą. Jo rankos, gulinčios ant stalo, iš lėto susigniaužė į kumščius. Galva nusviro ant krūtinės:

– Aš meldžiuosi… – sušnibždėjo Ter Haikazunas lyg gėdydamasis išsiduoti, kokią dvasinę kovą jis dieną ir naktį kovoja su Dievu dėl savo tikinčiųjų išgelbėjimo. Gal Avetiso Bagratiano vaikaitis yra laisvamanis ir nori iš jo pasityčioti? Bet Gabrielis sunkiai alsuodamas vaikščiojo po kambarį. Staiga jis delnu taip smarkiai trenkė į sieną, kad pabiro tinkas.