Платон: Dialogai

— Taip, iš tiesų, — atsakė Agatonas.

— O dabar, — tarė Sokratas, — padarykime išvadas iš to, kas pasakyta. Pirmiausia, ar Erotas nebus meilė ko nors, o paskui, ar jis nebus meilė to, ko kam stinga?

— Taip, — atsakė Agatonas.

— Be to, atsimink, kokių dalykų meile savo kalboje pavadinai Erotą? Jei nori, aš tau priminsiu. Esi, man rodos, pasakęs maždaug taip, kad dievų reikalai susitvarkė tada, kai jie pamilo grožį, nes, sakei, pamilti tai, kas bjauru, negalima. Ar ne taip kalbėjai?

— Kaip tik taip, — atsakė Agatonas.

— Ir teisybę sakai, mano bičiuli, — tęsė Sokratas. — Kitaip sakant, ar nebus tik Erotas meilė to kas gražu, o kas bjauru — ne?

Agatonas sutiko ir su tuo.

— O ar nesame susitarę, kad Erotas myli tai, ko jam stinga ir ko neturi?

— Esame, —atsakė Agatonas.

— Vadinasi, Erotui stinga grožio ir jis jo neturi.

— Taip išeitų, — atsakė Agatonas.

— Tai kaipgi? Tu vadini gražiu tą, kam stinga grožio ir kas visiškai jo neturi?

— Žinoma, kad ne.

— Ir tu vis dar teigi, kad Erotas gražus?

O Agatonas atsakė:

— Išeina, Sokratai, kad aš pats nežinojau, ką kalbu.

— Ir vis dėlto, Agatonai, gražiai kalbėjai. Bet pasakyk man dar viena: ar nemanai, kad kas gera, tai ir gražu?

— Mano supratimu, taip.

— Jei Erotui stinga grožio, o kas gera, tai ir gražu, išeina, kad jam stinga ir to, kas gera?

— Aš, — tarė Agatonas, — neįstengiu su tavim ginčytis, Sokratai; tebūnie taip, kaip tu sakai.

— Ne, mielas Agatonai: tu su tiesa negali ginčytis, o su Sokratu — visai nesunku.

22.O dabar duosiu tau ramybę.

Pamėginsiu atpasakoti jums apie Erotą tai, ką esu kitados girdėjęs iš mantinietės Diotimos, kuri gerai nusimanė ir apie šiuos, ir daugelį kitų dalykų; kai kartą atėniečiai atnašavo prieš marą, ji sugebėjo dešimčiai metų atidėti tą ligą51. Toji Diotima mane ir mokė Eroto dalykų. Taigi, stengsiuosi, kiek išgalėdamas, atpasakoti jos kalbą savo žodžiais, pradėdamas nuo to, apie ką mudu su Agatonu tik ką sutarėme.

Iš pradžių reikia, Agatonai, kaip tu pats nurodei, panagrinėti, kas yra tasai Erotas ir kokie jo ypatumai, o paskui — ir jojo darbai. Man rodos, visų lengviausia tai ištirti tokiu pat būdu, kaip kitados tatai darė, mane klausinėdama, ana svetimšalė. Aš sakiau jai tada beveik tą pat, ką man dabar Agatonas: kad Erotas esąs didis dievas, kad jo sritis — visa, kas gražu. O Diotima įtikino mane tokiais pat žodžiais, kokiais ir aš Agatoną, kad Erotas, kaip aš buvau manęs, nei gražus, nei geras.

— Ką tu šneki, Diotima? — prieštaravau aš. — Tad Erotas bjaurus ir blogas?

— Nepiktžodžiauk! — atsakė ji. — Nejaugi, tavo nuomone, kas nėra gražu, būtinai turi būti bjauru?

— Žinoma.

— Ir kas nėra išmintinga, būtinai kvaila? Argi nežinai, kad tarp išminties ir kvailumo yra kažkoks vidurys?

— Kas gi tai būtų?

— Tai gal nežinai, kad teisinga, bet argumentais nepagrįsta nuomonė apie ką nors dar nėra žinojimas? Jei nėra paaiškinimo, koks gali būti žinojimas? Bet tai nėra ir nežinojimas. Jeigu jis atitinka tai, kas iš tiesų yra, kaip gali būti nežinojimas? Matyt, teisinga nuomonė yra kažkoks vidurys tarp supratimo ir nežinojimo.

— Tavo teisybė, — atsakiau aš.

— Taigi nesispyriok, kad kas nėra gražu, esą bjauru, ir kas nėra gera, esą bloga. Tas pat ir su Erotu: dabar, kai pats sutikai jį nesant nei gerą, nei gražų, anaiptol nemanyk, kad jis turi būti piktas ir bjaurus, bet laikyk jį kažkuo viduriniu tarp vieno ir kito.

— O vis dėlto, — atsikirtau, — jį visi laiko didžiu dievu.

— Visi nemokšos, — paklausė Diotima, — ar ir visi išmanantys?

— Kiaurai visi.

Ji ėmė juoktis ir tarė:

— Kaipgi, Sokratai, pripažintų jį didžiu dievu tie, kurie jo visai dievu nelaiko?

— Kas tie žmonės? — paklausiau.

— Tu vienas, — atsakė ji, — o aš antra.

— Kaip tai suprasti? — paklausiau vėl.

— Visai paprastai, — atsakė ji. — Sakyk man, ar netvirtini, kad visi dievai gražūs ir laimingi? O gal išdrįsi apie kurį iš dievų pasakyti, kad jis negražus ir nelaimingas?

— Prisiekiu Dzeusu, aš tai jau ne, — atsakiau.

— O ar ne tuos vadini laimingais, kurie turi savyje, kas gera ir kas gražu?

— Žinoma.

— Tačiau sutikai, kad Erotas, stokodamas to, kas gera ir gražu, trokšta to, ko neturi?

— Iš tikrųjų sutikau.

— Tad kaip jis gali būti dievas, jeigu jo daliai neteko to, kas gera ir kas gražu?

— Atrodo, iš tiesų negali.

— Dabar pats matai, — tarė ji, — kad ir tu nelaikai Eroto dievu.

23.— Tai kas gi tada Erotas? Mirtingasis?

— Visai ne.

— O kas gi?

— Kaip ir anais atvejais: kažkoks vidurys tarp mirtingojo ir nemirtingojo.

— Bet kas gi, Diotima?

— Didis demonas, Sokratai; juk kiekvienas demonas — tai tarsi vidurys tarp dievybės ir mirtingojo.

— O kokia jų paskirtis? — paklausiau aš.

— Jie yra tarpininkai ir aiškintojai dievams to, kas darosi žmonėse, žmonėms — to, kas dedasi pas dievus. Dievams jie perduoda žmonių maldas ir aukas, o žmonėms — dievų įsakymus ir atpildą už aukas. Būdami vidury, demonai užpildo tarpą tarp vienų ir kitų ir yra tas ryšys, kuris sujungia visumą. Demonui tarpininkaujant, vyksta visi aukojimai, pranašavimai ir burtai, žyniavimai ir kerėjimai, visas mantikos menas. Tiesiogiai su žmonėmis nesusieidami, dievai su jais bendrauja ir kalbasi Lik per demonus — ir sapnuose, ir budint52. Kas tuos dalykus supranta, tas turi demonų malonę, o kas išmano visa kita, ar tai apie meną, ar apie kokį amatą, tėra tik amatininkas. Demonų yra daug ir įvairių; vienas iš jų yra ir Erotas.

— Kas jo tėvas ir motina? — paklausiau.

— Ilgai, — sako, — reikės pasakoti, bet aš tau vis tiek papasakosiu. Kai gimė Afroditė, dievai susirinko į puotą. Tarp jų buvo ir Metidės sūnus Poras. Vos jiems pavalgius, o valgio buvo į valias, atėjo prašyti išmaldos Peniją ir atsistojo prie durų53. Poras, apsvaigęs nuo nektaro — vyno tada dar nebuvo, — išėjo į Dzeuso sodą ir apsunkęs užmigo. Penija, būdama labai neturtinga, sugalvojo turėti nuo Poro vaiką. Ji atsigulė šalia jo ir pradėjo Erotą. Štai kodėl Erotas pasidarė Afroditės palydovu ir tarnu: jis buvo pradėtas deivės gimimo iškilmėse, be to, jis iš prigimties myli, kas gražu, o Afroditė graži.

Tai, kad Erotas yra Penijos ir Poro sūnus, nulėmė ir visą jo likimą: pirmiausia, jis visados neturtingas, ir toli gražu ne toks švelnus bei gražus, kokiu jį įprasta laikyti. Priešingai, jis šiurkštus, nevalyvas, basas, be prieglaudos, guli visada ant žemės, be patalo, miega prie durų, pakelėse, neturi pastogės, ir kaip tikras savo motinos sūnus niekad neišsikapsto iš bėdos. Antra vertus, iš tėvo jis gavo palinkimą į visa, kas gražu ir gera, jis drąsus, narsus, atkaklus, puikus medžiotojas, nuolat rezgąs kokias nors pinkles, visą savo gyvenimą filosofuoja, labai mėgsta apsisvarstymą ir įkvepia jį kitiems, geras žynys, kerėtojas ir sofistas. Savo prigimtimi jis nei nemirtingas, nei mirtingas: tą pačią dieną jis tai žydi ir klesti, jeigu jam gerai sekasi, tai miršta, tačiau, paveldėjęs tėvo prigimtį, ir vėl atgyja. Visa, ką jis įsigyja, nueina niekais, ir jis niekad nebūna nei turtingas, nei vargšas.

Jis taip pat yra vidury tarp išminties ir kvailumo, ir štai kodėl: iš dievų nė vienas neužsiima filosofija, ir nenori pasidaryti išmintingas, kadangi jie ir be to išmintingi; ir apskritai nė vienas išminčius nesiekia išminties. Nefilosofuoja ir nesiekia išminties nė kvailiai: čia ir glūdi kvailumo nelaimė, kad kvailys, nebūdamas nei gražus, nei tobulas, nei protingas, esti visada savim patenkintas. O kas nemano, kad jam ko stigtų, tas nė nenori to, ko jam, jo manymu, netrūksta.