Платон - Dialogai

Aš vėl prisipažinau, kad ne.

— Ir tu viliesi tapti išmanančiu meilės dalykus, — paklausė ji, — nė to nesuprasdamas?

— Bet aš ką tik sakiau, Diotima, ko atėjau pas tave — man reikia mokytojo. Tad pasakyk man ir šito, ir visų kitų meilės reiškinių priežastis.

— Taigi, — sako, — jei jau įsitikinai, kad prigimties valia meilė yra siekimas to, ką jau ne kartą sutarėme, tau nėra ko stebėtis. Ir čia mirtingoji prigimtis siekia to paties, ko pirmesniuoju atveju — tapti, kiek įmanoma, amžina ir nemirtinga. O tai pasiekti ji gali tik vienu būdu — gimdydama, nuolat palikdama naują būtybę vietoj senos. Juk net per tą laiko tarpą, kai apie bet kurią būtybę sako, kad ji gyvena ir yra ta pati, — sakysime, kaip žmogus laikomas tuo pačiu asmeniu nuo kūdikystės iki senatvės, — ji niekada nebūna vis ta pati, nors ją ir vadina tuo pat vardu, bet nuolat atsinaujina, kažką neišvengiamai prarasdama, — ar tai būtų plaukai, ar raumenys, kaulai, kraujas, ir apskritai visas kūnas. Ir ne tiktai kūnas, bet ir dvasia: įpročiai, būdas, nuomonės, norai, džiaugsmai, sielvartai, baimė — niekuomet nepasilieka žmogui tie patys, bet viena atsiranda, kita išnyksta. Dar labiau stebėtina tai, kad mūsų žinios ne tik vienos atsiranda, o kitos pranyksta, taigi ir mes savo pažinimu niekuomet neliekame tie patys, bet kad ir kiekvienos rūšies žinojimui atsitinka tas pat. Juk tai, ką vadiname žinojimo kartojimu, numato žinojimo išnykimą. Žinojimo netekimas yra užmiršimas, o kartojimas vėl atgaivina žinojimą vietoje išnykusio ir tiek išsaugo jį, kad atrodo esąs tas pats. Štai tokiu būdu išsilaiko visa, kas mirtinga: nelieka visada tuo pačiu, kaip tai, kas dieviška, bet, sendama ir pasitraukdama, palieka naują savo panašumą. Tokiu, — sako, — būdu, Sokratai, mirtinga dalyvauja nemirtingume, — ir kūnas, ir visa kita. Kito būdo nėra. Todėl nesistebėk, kad kiekviena būtybė iš prigimties rūpinasi savo palikuonimis: vardan nemirtingumo viską pasaulyje lydi tas rūpestis ir ta meilė.

27.Išklausęs tokios kalbos, stebėjausi ir tariau:

— Gerai, išmintingiausioji Diotima. Bet ar iš tiesų visa taip yra?

O jinai, kaip tikras išminčius, atsakė:

— Neabejok, Sokratai, taip. Tik pažvelk į žmonių garbės troškimą ir nustebsi, — jei gerai neįsidėmėjai to, ką esu pasakiusi, — pamatęs, kokio beprasmiško troškimo išgarsėti jie apsėsti, „kad tik įsigytų visiems laikams amžiną garbę“, dėl kurios pasiryžę dar didesniems pavojams, negu dėl savo vaikų, — ir turtą eikvoti, ir bet kokį vargą vargti, ir galvą padėti. Argi, — sako, — tu manai, kad Alkestidė būtų mirusi už Admetą, arba Achilas žuvęs tuoj po Patroklo, arba jūsiškis Kodras be laiko miręs už savo vaikų viešpatavimą55, jei visi jie nebūtų vylęsi palikti nemirtingą savo žygdarbių atminimą, kurį mes dabar saugome? Kur tau! — sako. — Man rodos, visi daro visa, ką gali, norėdami įamžinti savo dorybes ir išgarsinti savo vardą, ir juo kas geresnis, juo labiau: jie trokšta nemirtingumo.

Tie, kieno kūnas kupinas vaisingumo, kreipiasi daugiau į moteris ir tarnauja savo Erotui, pradėdami vaikus, nes taip tikisi įgyti nemirtingumą, laimę ir visiems laikams palikti atminimą. O tie, kieno siela vaisinga (yra ir tokių, — paaiškino ji, — kurių sielos vaisingesnės negu kūnai), trokšta apvaisinti tai, kas turi būti apvaisinta sieloje ir pagimdyta. O kas turi būti joje nešiojama? Protas ir kiekviena kita dorybė. Jųjų gimdytojai yra visi poetai, o iš amatininkų tie, kuriuos vadina išradėjais. Bet svarbiausia ir gražiausia ta dorybė, kuri tvarko valstybę ir namus; jos vardas yra blaivumas ir teisingumas. Taigi, kas, saugodamas dvasios skaistumą, iš jaunų dienų puoselėja tas dorybes, o subrendęs patiria didelį geismą gimdyti, tas, man rodos, irgi visur ieško grožio, kuriame galėtų atsipalaiduoti nuo vaisiaus, nes bjaurume jis niekuomet nepagimdys. Toks gražius kūnus myli labiau, negu bjaurius dėl savo paties savo vaisingumo, bet labiausiai džiaugiasi sutikęs gražios, kilnios bei turtingos sielos derini su gražiu kūnu, jokiam žmogui tučtuojau atranda žodžių apie dorybe, apie tai, koks turi būti garbingas vyras ir ką jis turi veikti ir pradeda jį auklėti. Bendraudamas su tokiu žmogum, jis paliečia grožį ir pagimdo tai, ką jau seniai nešiojo; atsimena draugą visada — arti, ir toli būdamas, kartu su juo augina ką pagimdęs, todėl jiedu kur kas artimesni vienas kitam, negu tėvai ir vaikai, ir jų draugystė daug tvirtesnė, nes juos sujungę vaikai gražesni ir nemaresni. Ir kiekvienas, turbūt, mielai sutiks, kad jam verčiau gimtų tokie vaikai, negu žmogiški, jei pasižiūrės į Homerą, Hesiodą ir kitus garsius poetus, kurių palikuonys tikrai pavydėtini, nes jiems teikia amžiną garbę ir atminimą, nes ir patys yra amžini. Arba, — sako, — jei nori, pažiūrėk, kokius vaikus paliko Lakedemone Likurgas: Lakedemono ir, galima pasakyti, visos Elados išgelbėtojus! Gerbiamas mūsų Solonas, mūsų įstatymų tėvas, ir daug kur kitur graikų ir barbarų gerbiami vyrai, atlikę daug didžių darbų ir davę pasauliui įvairių dorybių. Ne viena šventovė jiems pastatyta už tokius jų vaikus; o už žmonių vaikus iki šiol dar niekam šventovės nestatė.

28.Į šitas meilės paslaptis ir tu, Sokratai, gali būti įvestas, bet į aukščiausias ir švenčiausias56, kurios ir yra galutinis tikslas, nežinau, ar pajėgsi įžengti, net ir geru keliu eidamas. Tačiau, — tęsė ji, — apie jas aš tau papasakosiu nieko nepraleisdama, o tu mėgink sekti, kiek išgali.

Kas nori tikru keliu eiti į tas paslaptis, reikia, kad iš jaunų dienų ieškotų kūno grožio. Iš pradžių, jei jam parodys gerą kelią, jis vieną iš tų kūnų pamils ir gimdys jame gražias kalbas; paskui supras, kad vieno kūno grožis — vis viena kokio — giminingas kito kūno grožiui, ir jei reikia siekti grožio, glūdinčio pavidale, būtų didelė nesąmonė nelaikyti įvairių kūnų grožio tapatingu. Tai supratęs, jis pradės mylėti visus gražius kūnus, o anam vieninteliam jo meilė susilpnės, nes tokia meilė jam pasirodys menka ir smulki.

Galiausiai, dvasios grožį jis pripažins brangesniu, negu kūno grožį, ir jei jam pasitaikys kilni siela kad ir neypatingai gražiame kūne, tenkinsis ir tuo, pamils jį, rūpinsis ir gimdys tokias kalbas, kurios jaunuolius daro geresnius, per tai nejučiom pažins kasdieninių darbų bei papročių grožį ir, pamatęs, kad visa, kas gražu, gimininga, kūno grožį palaikys niekais. Nuo kasdieninių dalykų anas vadovas turi vesti jį į pažinimą, kad pamatytų pažinimo grožį ir, turėdamas prieš akis visą grožio didybę, neatiduotų vergiškai savo meilės vieno asmens patrauklumui, kokio berniūkščio grakštumui, vieno žmogaus ar darbo grožiui ir tos vergijos menkystėje nebekalbėtų skurdžių šnekų, bet, atsigręžęs į plačias grožio jūras, kontempliuotų ir gimdytų daug gražių, kilnių kalbų bei minčių, skatinamas nepasotinamo tiesos troškimo. O kai šitaip sustiprės ir išaugs, pamatys, kad tėra tik vienas toks pažinimas — tokio, būtent, grožio pažinimas. Pasistenk, dabar, — tęsė Diotima, — manęs klausyti, kiek galėdamas, atidžiau.

29.Kas iki tokio laipsnio bus išlavintas meilės dalykuose, kas bus stebėjęs gražius dalykus palaipsniui, pagal tikslią jų eilę, tas šito kelio gale staiga išvys nuostabios prigimties grožį, tą patį, Sokratai, dėl ko lig šiol taip plūkėmės, pamatys kažką, pirmiausia, amžiną, nepažįstantį gimimo nei mirties, nei augimo nei nykimo; ir antra, gražų ne vienu kuo, o kitu bjaurų, ne kažkada, kažkur, kažkam ir palyginus su kažkuo gražų, o kitu metu, kitoje vietoje, kam kitam ir lyginant su kitu bjaurų. Šitas grožis nepasirodys jam nei kaip koks veidas, rankos ar kita kuri kūno dalis, nei kaip koks žodis ar mokslas, ar koks kitas apibrėžtas pavidalas, gyvenąs žemėje ar danguje, ar dar kas nors, — ne: tik grožis kaip toks, savyje vienalytis ir amžinas; visi kiti gražūs daiktai dalyvauja jame tokiu būdu, kad atsiranda ir nyksta, o jis nesidaro nei didesnis, nei mažesnis, ir jokia permaina jo neliečia. Tad jei kas teisingos jaunuolių meilės dėka pakilo virš įvairių grožio pavidalų ir pradeda stebėti minėtąjį grožį, tas jau beveik pasiekė tikslą. Kaip tik čia eina tiesus kelias į meilę, ar kas pats juo eitų, ar jį kas kitas vestų: pradėjus nuo pavienių grožio apraiškų, nuolat kilti vardan ano aukštesnio grožio, lyg laiptais lipant nuo vieno gražaus kūno prie dviejų, nuo dviejų — prie visų, o paskui nuo gražių kūnų prie gražaus gyvenimo būdo, nuo gražaus gyvenimo būdo prie gražių pažinimų, galiausiai, nuo pažinimų prie ano pažinimo, kuris ir yra aukščiausiojo grožio pažinimas — tam, kad galų gale pažintum, kas tai yra grožis57.