Платон - Dialogai

— Aš sakysiu teisybę, tik nežinau, ar leisi.

— Teisybę sakyti, — atsakė Sokratas, — ne tik leidžiu, bet ir prašau.

— Tai aš ir nepraleisiu progos, — tarė Alkibiadas. — O tu štai ką daryk: jei kur pasakysiu netiesą, tučtuojau sustabdyk, jei norėsi, ir pasakyk, kad štai čia meluoju. Iš geros valios nieko nemeluosiu, bet jei ką prisimindamas nukalbėsiu išdrikai, nesistebėk: nelengvas daiktas man šiandien taip nusiteikusiam nesusipainioti ir nuosekliai visas tavo keistenybes paminėti.

32.Sokratą, vyrai, aš girsiu palyginimais. Jisai, tikriausiai, palaikys tai pajuoka, bet mano palyginimai bus vardan tiesos, o ne dėl juoko.

Aš sakau, kad jis labai panašus į anuos silėnus, sustatytus skulptorių dirbtuvėse, juos dailininkai daro su dūdelėmis arba su fleitomis rankose; atidaręs tokį silėną, viduje rasi dievų statulėles. Be to, sakau, kad jis panašus į satyrą Marsiją60. O kad tu, Sokratai, bent iš veido esi į juos panašus, net ir pats dėl to nesiginčysi. Dabar klausykis, kad ir visais kitais atžvilgiais esi į juos panašus.

Pirmiausia, esi pašaipus akiplėša. O gal ne? Jei nesutiksi su tuo, atsiras ir liudytojų. „Bet aš ne fleitininkas“, — tu pasakysi. Fleitininkas, ir kur kas nuostabesnis už Marsiją: anas, pasitelkęs muzikos instrumentą, užkerėdavo žmones savo galia, einančia iš lūpų, lygiai kaip dabar kiekvienas, kas groja jo melodijas. Tai, ką grojo Olimpas, taip pat vadinu Marsijo muzika, nes jis buvo Olimpo mokytojas61. Ir geras fleitininkas, ir prasta fleitininke tik tada sužavi klausytojus, kai groja Marsijo muziką: tik tada klausytojų tarpe atsiras tokių, kuriems reikalingi dievų malonė ir pašventinimai, nes šitokia muzika — dieviška. O tu tiek tesiskiri nuo Marsijo, kad be instrumento, paprasta kalba pasieki to paties. Kai mes klausomės kokio nors kito kalbėtojo, tegu ir labai gero, jokio, pasakysiu atvirai, įspūdžio niekas negauna. Bet jei kas klauso tavęs arba nors ir labai prastai atpasakotų tavo žodžių, visi mes — ar moteris, ar vyras, ar jaunuolis — esame sujaudinti ir sužavėti. Aš bent, vyrai, jei nesidrovėčiau pasirodyti visiškai girtas, prisiektinai pasakyčiau jums, kokį įspūdį yra dariusios man jo kalbos ir kokį daro dar ir dabar. Kai jo klausau, širdis man pradeda plakti daug smarkiau, negu šokantiems koribantams62, ir nuo jo kalbų ima riedėti ašaros. Matau, kad ir daugelis kitų yra tą pat patyrę. Klausydamas Periklio ir kitų gerų kalbėtojų, sutikdavau, kad jie gerai kalba, bet nieko tokio nepatirdavau: mano siela nesijaudindavo ir nepykdavo, kad gyvenu kaip vergas. Bet šitas Marsijas man iš tiesų dažnai sukeldavo tokią nuotaiką, kad imdavo rodytis, jog nebegalima gyventi taip, kaip dabar gyvenu. Ir tu, Sokratai, nepasakysi, kad tai netiesa. Net ir dabar gerai žinau, kad jei imčiau jo klausyti, neatsilaikyčiau ir vėl tą pat patirčiau. Juk jis verčia mane prisipažinti, kad, pats tiek daug ko stigdamas, aš visai nesirūpinu savimi, o kišuosi į atėniečių reikalus. Todėl prisiversdamas bėgu šalin, užsikimšęs ausis kaip nuo sirenų, kad iki senatvės greta jo neprasėdėčiau. Šito vienintelio žmogaus akivaizdoje esu patyręs tai, ko niekas nesitikėtų sulaukti iš manęs — gėdos jausmą: man tik jo vieno gėda. Prisipažįstu esąs bejėgis įrodyti jam, kad nebūtina elgtis taip, kaip jis liepia. Bet tik pasitraukiu nuo jo — ir susivilioju garbe, kurią man rodo minia. Todėl sprunku nuo jo kiek kojos neša, o kai jį pamatau — man gėda, nes buvau pripažinęs jo tiesą. Ir ne kartą apsidžiaugčiau, jeigu jis dingtų iš žmonių tarpo; bet jei tatai atsitiktų, gerai žinau, kad graužčiausi dar labiau. Jau nė pats nebežinau, ką man galvoti apie šitą žmogų.

33.Štai kaip veikia ir mane, ir daugelį kitų šito satyro fleitos garsai. Bet paklausykite, kaip jis panašus į tai, su kuo aš jį sulyginau, ir kokią nuostabią jėgą turi. Būkite tikri, kad niekas iš jūsų jo nepažįsta. Bet aš, kartą pradėjęs, parodysiu, kas jis toks. Matote, kaip meiliai Sokratas žiūri į gražuolius, nuolat bendrauja su jais, kaip žavisi jais, ir kartu lyg nieko apie tai nenusimanytų, nieko nežinotų — bent atrodo toks. Ar tai ne silėno požymiai? Ir labai net. Juk jis tik tokią miną daro, todėl ir panašus į išskobtą silėną. Bet jei jį atidarysime, kaip manote, taurės bičiuliai, kiek ten viduje išminties? Žinokite, kad jam nė kiek nerūpi, ar kas gražus, ar turtingas, ar turi kitą kokį minios garbinamą pranašumą, — į visa tai jis žiūri su tokia panieka, kokios niekas ir įsivaizduoti negali. Visus šitokius turtus jis laiko niekų vertais, ir mus tiek pat tevertina, nors taip ir nesako, tik visą savo gyvenimą muilina akis, apsimestinai save menkindamas. Bet kai jis esti rimtas ir silėnas prasiveria, nežinau, ar kas yra matęs statulėles jo viduje. O aš jau kartą mačiau, ir jos man pasirodė tokios dieviškos, tokios auksinės, nepaprastai gražios ir žavinčios, kad man nebeliko nieko kito, kaip tuoj pat griebtis visko, ką liepia Sokratas.

Manydamas, kad Sokratas rimtai susidomėjo žydinčia mano jaunatve, laikiau tatai nepaprastu radiniu ir laime, nes, visiškai atsidavęs Sokratui, tikėjaus galėsiąs sužinoti iš jo visa, ką jis žino. Štai kaip perdėtai pasitikėjau žydinčiu savo grožiu! Taigi, taip nusiteikęs, vieną kartą paleidau tarną, kuris iki tol mane visada lydėdavo, kai susitikinėdavau su Sokratu, ir pasilikau vienas su juo. Turiu pasakyti jums visą teisybę, o jūs klausykite, ir, jei pameluosiu, Sokratai, pataisyk mane.

Taigi, vyrai, pasilikome vienu du, ir maniau jį tuoj pradėsiant pasakoti man tokius dalykus, kokius kalba mylėtojas savo mylimajam, kai jie pasilieka vieni, ir iš anksto džiaugiausi. Tuo tarpu nieko laukto neatsitiko: kalbėjęsis su manim visą dieną, kaip ir visada būdavo, nuėjo sau. Paskui pasikviečiau jį į gimnastikos pratimus, ir mankštindavomės drauge, kad bent čia ką nors laimėčiau. Jis atlikdavo su manim mankštą ir ne kartą eidavo imtynių, kai nieko arti nebūdavo. Ir ką gi? Tuo viskas ir pasibaigdavo. Kai tokiais keliais ničnieko nelaimėjau, nutariau šitą vyrą paimti prievarta ir nesitraukti, jei kartą darbas pradėtas, reikia pagaliau sužinoti, kodėl taip yra. Taigi pasikviečiau jį pietų, visiškai taip, kaip įsimylėjęs gundo mylimąjį. Jau ir šitokį pakvietimą jis neskubėjo priimti, bet pagaliau sutiko. Pirmą kartą atėjęs pavakarieniavo ir norėjo išeiti, o man buvo gėda, ir išleidau jį. Antrą kartą prisiviliojęs kalbėjausi su juo po vakarienės iki vėlyvos nakties, ir kai išsirengė eiti, priverčiau pasilikti, sakydamas, kad labai vėlu. Tada jis išsitiesė guolyje, kuris buvo greta manojo, ten, kur ir pietavo, o be mūsų niekas kitas kambary nenakvojo...

Viską, ką dabar girdėjote, galima drąsiai pasakoti bet kam, o daugiau iš manęs neišgirstumėte, jeigu, pirmiausia, vynas ir be vaikų, ir prie vaikų nebūtų teisybė63, o antra, jeigu man, pradėjusiam girti Sokratą, neatrodytų neteisinga nuslėpti puikiausią jo pasielgimą. Be to, aš dabar jaučiuosi taip, kaip žmogus, įgeltas gyvatės. Sako, kad šitai patyrę pasakojasi tiktai tiems, kam irgi taip atsitiko, nes tik jie vieni įstengs suprasti ir atleisti, kad ir ką iš to skausmo darytų ir kalbėtų įgeltasis. Na, o aš esu įgeltas skaudžiau už visus, ir į pačią jautriausią vietą — į širdį, ar į sielą, ar kaip ten ją vadinti; įgeltas ir sužeistas filosofiškų kalbų, kurios žiauriau už gyvatę įsisiurbia į jaunas ir turtingas sielas ir gali žmogų priversti nežinia ką daryti ir kalbėti. Štai matau čia Fedrą, Agatoną, Eriksimachą, Pausaniją, Aristodemą ir Aristofaną, — apie patį Sokratą nėra ką ir kalbėti, — o kiek dar kitų tokių? Visus jus apsėdo filosofiškas pašėlimas ir bakchanalijos džiaugsmas, todėl visi ir klausykite! Juk jūs atleisite man už tai, ką tada padariau ir dabar papasakosiu. O tarnai ir kiti nemokšos ir profanai tegu užsiveria ausis storiausiais vartais.