Платон - Dialogai

34.Taigi, vyrai, kai užgeso žiburys ir tarnai išėjo, nutariau, kad užteks man gudrauti, ir tiesiai pasakysiu jam, ką manau. Pajudinęs jį, klausiu:

— Sokratai, miegi?

— Dar ne, — sako.

— Žinai, ką aš sugalvojau?

— O ką gi?

— Tu, — sakau, — vienas, man rodos, esi vertas tapti mano mylėtoju, ir matau, kad pats nedrįsti man apie tai užsiminti. O, mano supratimu, būtų didžiausia kvailystė atsakyti tau tai; juk aš nieko tau nepagailėčiau — nei savo turto, nei draugų. Juk man nėra nieko svarbesnio, kaip pasiekti aukščiausios tobulybės, o šiuo atveju, manau, nėra padėjėjo, galingesnio už tave. Jei aš tokiam vyrui neįtikčiau, daug daugiau gėdinčiaus nusimanančių žmonių, negu įtikęs — kvailių minios.

O jis, išklausęs su tuo jam būdingu apsimestu naivumu, ėmė kalbėti:

— Mielas Alkibiadai, tu, pasirodo, iš tikrųjų nekvailas, jei tiesa tai, ką sakai apie mane, ir jei manyje yra kažkokia jėga, per kurią tu gali pasidaryti geresnis, vadinasi, jei įžiūrėjai manyje grožį, visiškai skirtingą nuo tavo patrauklumo. O jei pastebėjęs šitą grožį, dargi stengies bendrauti su manim ir keisti grožį į grožį, tai sumanei pelnyti kur kas daugiau už mane: už tariamąjį grožį stengies įsigyti tikrąjį, ir iš tikrųjų varį į auksą iškeisti manai64. Bet įsižiūrėk į mane geriau, mielas mano, ar nepasislėpęs nuo tavęs mano menkumas. Juk proto akys tampa skvarbesnės tik tada, kai kūno akių aiškumas ima silpnėti, o tau dar toli iki to.

Aš jam atsakiau:

— Aš pasakiau tik tai, ką galvoju, o tu pats nuspręsk, kas būtų geriausia ir tau, ir man.

— Štai šitaip, — sako, — gerai kalbi. Nuo šiol mes visados pirma pasitarsim, o tik paskui darysim taip, kaip mums abiem atrodys geriausia.

Po tokios mudviejų šnekos man pasirodė, kad mano žodžiai sužeidė jį lyg strėlės. Atsikėliau ir, neleidęs jam nei žodžio ištarti, užklojau jį savo ilguoju apsiaustu — buvo žiema, — atsiguliau po jo trumpuoju, abiem rankom apkabinau šitą tikrai dievišką ir nuostabų žmogų ir išgulėjau taip kiaurą naktį. Nė dabar, Sokratai, nepasakysi, kad meluoju. Taigi, nors aš taip stengiausi, nugalėjo jis, paniekino, išjuokė žydinčią mano jaunystę, pasityčiojo iš jos. O aš maniau, kad ji šio to verta, teisėjai, — taip, jūs esate Sokrato išdidumo teisėjai, — nes, prisiekiu visais dievais ir prisiekiu deivėmis, miegojęs su Sokratu visą naktį, atsikėliau toks pat, kaip kad būčiau miegojęs su tėvu ar vyresniuoju broliu.

35.Kaip, jūsų nuomone, buvau po to nusiteikęs, jei, iš vienos pusės jaučiausi paniekintas, iš kitos buvau sužavėtas jo dvasios didybės, išminties ir vyriškumo? Sutikau žmogų tokio didelio proto, tokios tvirtos valios, kokio niekados nesitikėjau sutikti. Taigi nei pykti ant jo galėjau, nei atsisakyti bendravimo su juo, nei mokėjau pririšti jį prie savęs. Juk gerai žinojau, kad pinigais jo nė tiek nepriveiksi, kiek Ajantą kardu, o tas vienintelis dalykas, prieš ką, maniau, negalėtų atsispirti, išslydo man iš rankų. Nežinojau, ką daryti, o tas žmogus mane taip pavergė, kaip niekas nieko dar nebuvo pavergęs.

Visa tai atsitiko dar prieš žygį į Potidėją65, mes tada ėjome kartu ir drauge valgėme. Čia jis pralenkė ne tik mane, bet ir visus kitus, savo ištverme. Kai būdavome atkirsti nuo savųjų, kaip žygiuose dažnai pasitaiko, ir alkdavome, niekas negalėdavo savitvarda lygintis su juo. Užtat, kai visko būdavo iki soties, niekas kitas nemokėjo taip mėgautis, kaip jis, gerti jis nemėgo, bet prispirtas gerdavo už visus daugiausia, ir, kas nuostabiausia, niekas niekuomet nematė Sokrato girto. Tarp kita ko, turbūt, ir dabar gausite tuo įsitikinti. O kęsdamas šaltį — žiemos tenai baisios — jis rodė tiesiog stebuklus. Ypač vieną kartą, kai buvo pikčiausias speigas, ir kiti arba visiškai neišeidavo iš palapinių, arba jei ir išeidavo, tai tik prisivilkę galybes drabužių, kojas apsimuturiavę veltiniais ir avikailiais, o jisai eidavo su tuo pačiu apsiaustu, kuriuo visada vilkėdavo, ir basas vaikščiodavo po ledą smagiau, negu kiti apsiavę. Kareiviai ėmė skersuoti, manydami, kad tyčiojasi iš jų.

36.Tai tokios tokelės!

„Ką gi sumanė tada, ką įvykdė vyras narsusis“66

kartą tenai, aname žygyje, verta pasiklausyti. Kažko susimąstęs stovėjo ten nuo pat ryto ir galvojo. Ir kadangi jam nesisekė, nejudėjo iš vietos, tik vis stovėjo ir galvojo. Jau ir vidudienis atėjo, ir žmonės sužiuro ir stebėdamiesi kits kitam sakė, kad Sokratas iš pat ryto kažko susirūpinęs stovi. Galų gale, kai jau atėjo vakaras, vienas kitas iš jų, pavakarieniavę ir išsinešę guolius į lauką — tada buvo vasaros metas — sugulė, norėdami pamiegoti vėsumoje ir kartu pasižiūrėti, ar Sokratas ten pat ir naktį stovės. O jis stovėjo, kol išaušo ir patekėjo saulė, paskui, pasimeldęs saulei, nuėjo.

O ar norite žinoti, koks jis mūšyje? Neteisinga būtų ir tai nutylėti. Tose kautynėse, už kurias strategai mane apdovanojo, išgelbėjo mane ne kas kitas, kaip tiktai šitas žmogus: nenorėdamas palikti manęs sužeisto, išnešė mane ir mano ginklus67. Aš, Sokratai, ir tada prašiau strategus tau priteisti dovaną už drąsą, taigi ir čia negali prikišti man arba pasakyti, kad meluoju, tačiau jie, atsižvelgdami į aukštą mano padėtį, tą dovaną norėjo priteisti man, bet tu dar uoliau už strategus rūpinaisi, kad apdovanotų mane, o ne tave.

Toliau, vyrai, labai vertėjo pamatyti Sokratą, kai mūsų kariuomenė bėgdama traukėsi nuo Delijo68. Aš tada tarnavau raiteliuose, o jis buvo sunkusis pėstininkas. Mūsų žmonėms išsisklaidžius, jis traukėsi iš kovos lauko drauge su Lachetu69. Netyčia susitikau juodu, tuoj pažinau ir raginau nenusiminti, sakydamas, kad jų nepaliksiu. Štai čia turėjau progos dar geriau pamatyti Sokratą, negu ties Potidėja, nes, būdamas raitas, dėl savęs ne taip jau bijojau. Pirmiausia, kaip jis pralenkė Lachetą savitvarda! Be to, kaip tu sakai, Aristofanai, man atrodė, kad jis ten ėjo lygiai taip, kaip ir čia, mieste, „oriai pažvelgdamas tai į kairę, tai į dešinę“, ramiai žiūrėdamas ir į draugus, ir į priešus, ir net iš tolo kiekvienam buvo aišku, kad jei kas užkabins šitą vyrą, jis labai gerai sugebės atsiginti, todėl ir jis, ir jo bičiulis grįžo sveiki. Juk kare beveik niekuomet neliečia tų, kurie taip elgiasi, bet vejasi tokius, kas bėga galvotrūkčiais.

Dar daugiau nuostabių dalykų būtų galima papasakoti, giriant Sokratą. Bet jei kai kuriomis savybėmis jis, tikriausiai, panašus į visus kitus žmones, tai tie dalykai, kuriais jis nepanašus į nieką nei iš senovės, nei šių dienų žmonių, tikrai stebėtini. Štai su tokiu Achilu, sakysime, gali lyginti Brasidą70 ir kitus; su Perikliu — Nestorą ir Antenorą71, ir ne tik su jais; kiekvieną gali su kuo nors palyginti. Bet tokio antro ar bent panašaus žmogaus, kaip šitas, su visomis jo keistenybėmis, — ir jo elgesiu, ir jo kalbomis, — niekaip nerastum nei dabar, nei tarp seniau gyvenusių. Lyginti jį tegalima su tokiais, apie kuriuos aš kalbu, būtent, ne su žmonėmis, bet su silėnais bei satyrais — ir jį patį, ir jo kalbas.

37.Beje, iš pradžių užmiršau pasakyti, kad ir jo kalbos yra nepaprastai panašios į atsivožiančius silėnus. Iš tiesų, jei kas pasiklausytų Sokrato kalbų, jos iš karto atrodo juokingos: jos apvilktos tokiais žodžiais ir posakiais, kad primena akiplėšos satyro kailį. Juk jis vis pasakoja apie nešulinius asilus, kalvius, batsiuvius, kailiadirbius, ir rodosi, kad jis visados kalba tais pačiais žodžiais ir tą patį, todėl kiekvieną neprityrusį ir trumparegį žmogų ima juokas iš jo kalbų. Bet jei jas atveri ir įsigilini, iš pradžių pamatai, kad tik jos ir teturi prasmės, o paskui įsitikini, kad jos dieviškos, slepia didžiausią dorybės lobį ir liečia daug ką, o dar teisingiau — viską, kuo tinka rūpintis norinčiam tapti garbingu žmogum.