Платон - Dialogai

Taigi, apėjęs valstybės vyrus, ėjau pas poetus — ir tragikus, ir ditirambų kūrėjus, ir visus kitus, kad nors tenai aiškiai pamatyčiau esąs kvailesnis už juos. Imdamas tuos jų kūrinius, kurie, kaip man atrodė, geriausiai apdoroti, klausinėjau juos, ką čia nori pasakyti, kartu tikėdamasis ko nors iš jų pramokti. Man gėda, piliečiai, sakyti jums teisybę, tačiau reikia pasakyti. Trumpai striukai, kuo ne visi kiti, ten buvę, geriau nusimanydavo apie šių poetų veikalus, negu anie patys. Šitaip ir dėl poetų netrukau įsitikinti, kad tai, ką jie kuria, ne iš jų išminties eina, bet iš kažin kokio įgimto gabumo, iš dieviško įkvėpimo, to paties, kaip burtininkų ir pranašų. Juk ir pastarieji daug gražių daiktų pripasakoja, patys nesuprasdami, ką sako. Man paaiškėjo, kad panašiai esti ir poetams; kartu pastebėjau, kad jie dėl savo talento laiko save išmintingiausiais tarp žmonių ir visais kitais atžvilgiais, tokie anaiptol nebūdami. Todėl ir nuo jų pasitraukiau, manydamas, kad pralenkiu juos tuo pačiu, kuo ir valdžios žmones.

8.Galų gale kreipiausi į amatininkus. Jau žinojau, kad beveik nieko nežinau, o tikėjau rasiąs tarp jų išmanančių daug gerų dalykų ir neapsirikau, nes jie mokėjo tai, ko aš nemokėjau, ir šituo buvo išmintingesni už mane. Bet man pasirodė, vyrai atėniečiai, kad geri amatininkai turi tą pačią ydą, kaip ir poetai: gerai, mokėdami savo amatą, kiekvienas manėsi išmintingiausias. Ir visuose kituose dalykuose, net ir pačiuose svarbiausiuose, ir šita yda uždengė ypatingą jų išmintį. Tada aš, norėdamas išteisinti orakulą, klausinėjau pats save, kas man būtų geriau: ar pasilikti tokiu, koks esu, ir apsieiti be jų išminties, bet ir be jų kvailybės, ar turėti ir viena, ir kita, kaip jie. Atsakiau sau ir orakului, kad man bus geriau pasilikti tokiu, koks esu.

9.Iš tokių tyrinėjimų, Atėnų vyrai, atsirado daug neapykantos, didelės ir baisios, o iš pastarosios daug šmeižtų ir toji išminčiaus pravardė, nes tie, kurie klauso, visuomet mano, kad aš pats labai išmintingas tuose dalykuose, kur įrodau kitą esant visai neišmintingą.

O iš tikrųjų, atėniečiai, išmintingas esąs dievas, ir per šitą pranašystę jis norėjo pasakyti, jog žmonių išmintis yra menka ir nieko neverta; jis, matyti, turėjo galvoj nebūtinai Sokratą, o mano vardą paėmė tiktai pavyzdžiu. Jis tarytum sako: „Iš jūsų, žmonės, išmintingiausias tas, kuris, kaip Sokratas, žino, jog iš tikrųjų jo išmintis nieko neverta.“

Aš vis tebeieškau, vaikščiodamas ir klausinėdamas, kaip dievo įsakyta, ir mūsų piliečių, ir svetimšalių tarpe, ar neaptiksiu kur kokio išminčiaus. Ir kai tik man kuris toks neatrodo, stengiuosi patvirtinti dievo žodžius ir aiškinu visiems, kad jis nėra išmintingas. Dėl šito darbo nelikdavo man laiko nei savo krašto, nei savo namų reikalais kiek rimčiau pasirūpinti, ir dėl tos dievo tarnystės įbridau į didelį skurdą.

10.Be to, mane gera valia seka jaunuoliai, turį daugiausia atliekamo laiko, turtingųjų piliečių sūnūs; jie mėgsta klausytis, kaip aš kvočiu žmones, o dažnai ir patys, mane mėgdžiodami, ima kitus kvosti. Toliau jie, esu tikras, atranda daugybę žmonių, kuriems atrodo, jog jie ką nors žino, o žino maža, arba ir visai nieko nežino. Todėl jų kvočiamieji, užuot pykę ant savęs pačių, pyksta ant manęs, sakydami, kad Sokratas yra paskutinis niekšas ir tvirkina jaunuolius. O jei kas jų klausia, ką gi tas Sokratas daro ir ko jis moko, jie, nieko nežinodami, nieko ir atsakyti negali. Bet kad nepasirodytų susipainioję, sako tai, kas paprastai sakoma apie visus filosofuojančius: ir kad dangų ir žemę tyrinėju, ir kad dievų negerbiu, ir kad iš netiesos darau tiesą. O teisybės niekas nenori pasakyti, man rodos, dėl to, kad, nieko nežinodami, begėdiškai apsimeta žiną. Todėl, būdami garbėtroškos, galingi ir gausūs, be pertrūkio ir įtikinamai kalbėdami apie mane, išūžė jums ausis šmeižtais, skleisdami juos stropiai jau nuo seno.

Štai kodėl užpuolė mane ir Meletas, ir Anitas, ir Likonas; Meletas pyksta ant manęs už poetus, Anitas — už amatininkus ir valstybės vyrus, Likonas — už oratorius. Todėl, kaip jau sakiau pradžioje, pats stebėčiaus, jei man tokiu trumpu laiku pavyktų paneigti jūsų akivaizdoje šitas apkalbas, kurių tiek daug prisirinko.

Štai jums, piliečiai, ir visa teisybė. Nieko nenuslėpiau nuo jūsų, nieko nenutylėjau. Tačiau esu beveik tikras, kad šiuo atvirumu užsitraukiu neapykantą, bet kaip tik tai ir rodo, kad sakau tiesą, ir kad dėl to mane šmeižia, ir kad tokios yra šmeižto šaknys. Ir jei dabar ar kada vėliau imsite nagrinėti mano bylą, rasite tą pat.

11.Apsiginti nuo pirmųjų mano šmeižikų skundų užteks to, ką jau pasakiau. O Meletui, žmogui doram ir, kaip jis sako, mylinčiam tėvynę, ir kitiems naujiems savo kaltintojams pasistengsiu atsakyti dabar. Kadangi jie visai kitokie, kaip pirmieji kaltintojai, prisiminkime jų skundą. Jis maždaug toks: Sokratas, sako, elgiasi nedorai, nes tvirkiną jaunuomenę, nepripažįsta dievų, kuriuos garbina šalis ir prasimano kitas, naujas dievybes. Štai toks tas kaltinimas. Išnagrinėkime kiekvieną jo punktą atskirai.

Taigi sako, kad nusikalstu įstatymams, nes tvirkinu jaunuolius. O aš, piliečiai, sakau, kad nusikalsta Meletas, nes žaidžia rimtais dalykais, lengvabūdiškai traukia atsakomybėn žmones, apsimesdamas, kad jam labai rūpi dalykai, kurie jam niekad į galvą neateidavo. O kad taip yra, pasistengsiu ir jums įrodyti.

12.Eikš, Meletai, arčiau ir pasakyk man: tau labai rūpi, kad jaunuoliai būtų kuo geriausi, ar ne tiesa?

— Tiesa.

— Na, tai dabar pasakyk teisėjams, kas daro jaunuolius geresnius? Aišku, kad tu žinai, kadangi tau tai rūpi. Radęs, kaip sakai, kad aš juos gadinu, skundi mane, pašaukęs į teismą. Todėl pasakyk ir tokį žmogų, kuris juos taiso, ir paminėk teismui, kas jis toks. Matai, Meletai, tyli ir neturi, ką pasakyti. Ar neatrodo tau, jog tai gėda ir savo tylėjimu patvirtini mano žodžius, kad tau tas dalykas visai nerūpėjo? Tad pasakyk, drauguži, kas juos daro geresnius?

— Įstatymai.

— Aš gi ne to klausiu, gerbiamasai: kas tas žmogus; juk jis visų pirma ir juos žino, tuos įstatymus?

— Štai šitie teisėjai, Sokratai.

— Ką sakai, Meletai? Šitie teisėjai moka auklėti jaunuolius ir padaro juos geresnius?

— Žinoma.

— Visi, ar tik kai kurie iš jų, o kiti ne?

— Visi.

— Gerai kalbi, prisiekiu Hera; ir daug gi tų naudingų padėjėjų! Na, o šitie štai klausytojai, jie daro geresnius ar ne?

— Šitie irgi.

— O tarybos nariai?

— Ir tarybos nariai.

— O ką, Meletai, ar tik netvirkina jaunuolių Visuotinio tautos susirinkimo nariai? Ar ir jie taiso, visi kaip vienas?

— Jie taip pat.

— Na, tai jau visi, rodos, atėniečiai tobulina jaunuomenę, išskyrus mane; tik aš vienas ją tvirkinu. Tu tai nori pasakyti?

— Kaip tik tai.

— Iš tiesų aš didelis niekšas tavo akyse. Bet atsakyk man: ar tu manai, kad ir su arkliais taip būna? Visi žmonės arklius pataiso, tiktai vienas kuris nors iš jų gadina? Arba visai priešingai: juos padaryti geresnius sugeba kuris nors vienas ar tik nedaugelis — arklių augintojai, tuo tarpu visi kiti, kai tik ima naudotis arkliais, gadina juos? Ar ne taip yra, Meletai, ne tik su arkliais, bet ir su visais kitais gyvuliais? Iš tikrųjų, kad taip, vis viena, ar judu su Anitu sutiksite, ar ne. Juk tai būtų tikrai didelė laimė jaunuoliams, jei kas nors vienas juos gadintų, o visi kiti skatintų į gera. Bet tu, Meletai, jau pakankamai parodei, kad tau niekuomet nerūpėjo jaunimas, ir aiškiai matyti tavo apsileidimas; visai tau nerūpi tie dalykai, dėl kurių trauki mane teisman.