Платон - Dialogai

Taigi pripažinkite ir jūs, kad mano kaltintojai, kaip sakau, dvejopi: vieni apkaltino mane dabar, o kiti seniai (apie juos tik ką kalbėjau), ir sutikite, kad pirmiau man reikia teisintis prieš anuos. Juk jūs anų kaltinimus girdėjote ir pirmiau, ir daug dažniau, negu vėlesniuosius.

Vadinasi, man reikia teisintis, Atėnų vyrai, ir mėginti su šaknimis išrauti blogą nuomonę apie mane, kurią jūs ilgą laiką turėjote, o man skirtas toks trumpas laikas! Aš norėčiau, kad man pasisektų, ir jūsų, ir mano naudai, — ką gi geresnio galėčiau laimėti? Žinau, kad tai sunku, ir man visai aišku, kokia čia byla. Tačiau teeinie ji taip, kaip dievui patinka, o įstatymo reikia klausyti ir teisintis.

3.Taigi išnagrinėsime iš pat pradžių, koks tas kaltinimas, iš kurio kilo paskala apie mane, ir Meletas, patikėjęs ja, parašė ant manęs šitą skundą. Tiek to. Tad kokius žodžius kalbėjo šmeižikai? Čia dera perskaityti kaltinimą, tarsi tikrų kaltintojų liudijimą: „Sokratas laužo įstatymus ir, blogai elgiasi, tyrinėdamas tai kas yra po žeme ir danguje, iš netiesos darydamas tiesą ir kitus to paties mokydamas,“ Maždaug toks jų kaltinimas. Juk ir jūs patys tai matėte Aristofano komedijoje76, ten kažin koks Sokratas supasi pintinėje, sakydamas oru vaikščiojąs ir plepėdamas daug kitų niekų, kurių aš visai nesupaisau. Tai sakau ne prieš tokį mokslą ir tuos, kas nusimano panašiuose dalykuose. (Kad tik Meletas dėl šito vėl nepatrauktų manęs į teismą!) Bet man visa tai, Atėnų vyrai, nė kiek nerūpi. Tai gali paliudyti didžiuma jūsų, ir prašau, kad jūs vienas kitam tai išaiškinsite ir pasakysite, bent tie iš jūsų, kurie kada nors girdėjote mane kalbant. O tokių yra daug jūsų tarpe. Taigi pasakykite kits kitam, ar esate kuris kada nors girdėjęs, kad bent ką būčiau kalbėjęs apie panašius dalykus, ir pamatysite, kad lygiai melaginga ir visa kita, ką apie mane pasakoja.

4.Bet nieko tokio nebuvo, ir jei girdėjote iš ko mane apsiimant auklėti žmones ir iš to uždarbiaujant, tai vėl netiesa, nors man ir labai patiktų, jei kas gebėtų auklėti žmones, kaip, pavyzdžiui, leontinietis Gorgijas, Prodikas iš Keo salos ar Hipijas iš Elidės77. Jie visi, atėniečiai, keliauja per miestus ir prikalbinėja jaunuolius, kurie galėtų dykai naudotis savo tautiečių patarimais, kad jie pamestų savuosius ir bendrautų su jais už atlyginimą ir dar dėkotų. Tai dar ne viskas: yra čia kitas išminčius iš Paro salos, apie kurio atvykimą dabar sužinojau. Kartą sutikau žmogų, kuris vienas sumokėjo sofistams daugiau pinigų, negu visi kiti drauge, — Kali ją, Hiponiko sūnų. Aš ir paklausiau jį (jis turi dar du sūnus):

— Kalijau, — sakau, — jei tu vietoj sūnų turėtum du kumeliukus ar veršiukus, ir mes norėtume surasti ir pasamdyti jiems prižiūrėtoją, kuris išaugintų gražius ir gerus gyvulius su jiems derančiomis geromis ypatybėmis, tai jis būtų koks nors arklininkas ar žemdirbys. Bet dabar, kadangi tavo vaikai yra žmonės, kokį auklėtoją ketini jiems pasamdyti? Kas išmano, kaip auklėti žmogų ir pilietį? Manau, kad apie tai galvoji, nes turi sūnus. — Yra, — sakau, — toksai ar nėra?

— Žinoma, yra, — sako jis.

— Kas gi jis, — klausiu, — iš kur ir kiek ima už mokslą?

— Euenas, — sako, — Sokratai, tas, iš Paro salos; ima penkias minas.

Laimingas tas Euenas, pamaniau sau, jei jis iš tikrųjų sugeba mokyti ir taip nebrangiai ima už mokslą. Aš ir pats galėčiau didžiuotis ir riesti nosį, jei tiek išmanyčiau. Bet aš tokio mokslo neturiu, vyrai atėniečiai.

5.Gal būt, kas nors iš jūsų pertrauks mano kalbą ir paklaus: „O koks, tavo, Sokratai, užsiėmimas? Iš kur tokios paskalos apie tave? Šiaip ar taip, jei tu nesielgtum kitaip, kaip visi žmonės, tai iš kur kiltų tie gandai ir paskalos. Taigi pasakyk mums, kur čia siūlo galas, kad ir mes tavo byloje nepasielgtume neapgalvotai.“

Toks klausimas būtų visai teisėtas, kaip man rodos, ir aš pasistengsiu jums išaiškinti, iš kur toks garsas apie mane ir visos paskalos. Tad klausykite. Vienam kitam iš jūsų, gal būt, pasirodysiu juokaująs, bet būkite tikri: pasakysiu jums visą teisybę. Juk aš, piliečiai, įgijau tokį vardą vien dėl kažin kokios išminties. Kokios gi išminties? Galimas daiktas, tos, kuri yra žmonių išmintis. Tokią išmintį aš gal ir tikrai turiu. O tie, apie kuriuos ką tik kalbėjau, matyti, turi kokią nors kitą išmintį, didesnę, negu žmonių, aš nė pats nežinau, kaip ją pavadinti. Bent aš tokios išminties visai nežinau, o kas kitaip sako, nori mane apšmeižti.

O dabar, atėniečiai, nemurmėkite prieš mane, net jei jums pasirodys, kad kalbu kiek iš aukšto. Ne mano bus tie žodžiai, kuriuos ketinu sakyti, bet to, kuriam galima tikėti. Savosios išminties, jeigu iš tiesų jos turiu ir jei ji ko nors verta, liudytoju pakviesiu jums Delfų dievą.

Jūs, turbūt, pažįstate Chairefontą? Tai mano draugas nuo jaunų dienų, ir draugas daugelio iš jūsų. Jis kartu su jumis buvo tremtyje ir grįžo kartu su jumis78. Ir jūs, turbūt, žinote, koks buvo Chairefontas, kaip karštai visko imdavosi. Kartą, atvykęs į Delfus, jis išdrįso duoti orakului tokį klausimą.

Prašiau jūsų, neūžkite, atėniečiai!

Štai jis ir paklausė, ar yra kas išmintingesnis už mane. Pitija jam atsakė, kad išmintingesnio niekur nėra. Apie tai jums paliudys čia esąs jo brolis, kadangi pats Chairefontas jau miręs.

6.Paklausykite, kodėl taip sakau. Noriu išaiškinti jums, iš kur tos paskalos apie mane. Aš, tai išgirdęs, ėmiau taip sau galvoti: ką gi reiškia šitie dievo žodžiai, ir ką jis čia turi galvoj? Juk aš iš tiesų nesijaučiu esąs kažin koks išminčius. Taigi, kokia, pagaliau, prasme vadina jis mane išmintingiausiu? Be abejonės, jis nemeluoja: tai jam visai nederėtų. Ilgą laiką nesusigaudžiau, ką jis tada pasakė, tik paskui vargais negalais pradėjau suprasti, maždaug taip tyrinėdamas.

Nuėjau pas vieną iš tų, kurie garsėja išminčiais, tikėdamas, kad tenai greičiau, negu kur kitur įrodysiu orakulą klystant ir pasakysiu jam: „Štai šitas išmintingesnis už mane, o tu pasakei, kad aš išmintingesnis.“ Bet, gerai įsižiūrėjęs į jį, — nėra jokio reikalo minėti jo vardą, tik pasakysiu, kad tai buvo vienas iš valstybės vyrų (tokį padarė man įspūdį, kai jį stebėjau, atėniečiai), — taigi, pasikalbėjus su juo, man ėmė rodytis, kad šitas žmogus tik atrodo išmintingas ir daugeliui kitų, ir dar labiau pats sau, o toks tikrai nėra. Paskui pabandžiau jam įrodyti, kad jis tik laiko save išmintingu, bet iš tikrųjų toks nėra. Per tai aš užsitraukiau ir jo, ir daugelio ten buvusių neapykantą.

Eidamas iš tenai, pradėjau galvoti, kad už šitą štai žmogų aš išmintingesnis, kadangi nė vienas iš mudviejų, berods, nieko gero neišmanome, bet šis, nieko nežinodamas, manosi šį tą žinąs, o aš kai nežinau, tai ir nemanau, kad žinau. Taigi man ir atrodo, kad aš tuo mažmožiu išmintingesnis už jį, būtent tiek, kad ko nežinau, tai ir nemanau, kad žinau. Iš tenai nuėjau pas kitą, kuris atrodė išmintingesnis, negu anas, ir pamačiau vėl tą patį: čia manęs irgi ėmė nekęsti, ir jis, ir daugelis kitų.

7.Paskui ėmiau iš eilės vaikščioti nuo vieno prie kito. Aiškiai mačiau, kad darausi nepakenčiamas, buvo skaudu ir neramu, tačiau man atrodė, kad reikia labiau už viską vertinti tai, ką dievas pasakė.

Kad suprasčiau pranašystę, turėjau apeiti visus, kurie buvo laikomi ką nors žinančiais. Ir, vardan šuns, vyrai atėniečiai, juk privalau sakyti teisybę jūsų akivaizdoje, atradau štai ką: kai dievo nurodytas tyrinėjau, tie, kurie buvo labiausiai išgarsėję, pasirodė man bene didžiausiais nemokšomis, o kiti, tie, kuriuos laikė menkesniais, turėjo kur kas daugiau proto. Tačiau reikėtų papasakoti jums apie savo keliones, kai aš tarsi kokį darbą dirbau, kad tik įsitikinčiau pranašystės tikrumu.