Платон - Dialogai

17.Todėl ir aš sunkiai nusidėčiau, Atėnų vyrai, jei gyvenčiau kitaip. Kai jūsų išrinkti vadai įsakydavo man stoti ten, kur jiems tiko, — prie Potidėjos, prie Amfipolio ir prie Delijo82, — aš, kaip ir kiekvienas kitas pilietis, tada stovėjau ir buvau mirties pavojuje; o jei dabar savo vietą, kur man įsakė stoti dievai, liepę, kaip aš supratau, gyventi filosofuojant ir tiriant save bei kitus, palikčiau, pabūgęs mirties ar ko nors kito, ar nenusidėčiau? Taip, tai būtų bloga, ir tada iš tikrųjų teisingai galėtų traukti mane atsakomybėn ir kaltinti, kad netikiu dievus, neklausau pranašysčių, bijau mirties ir laikau save išminčium, nebūdamas išmintingas. Juk bijoti mirties, Atėnų vyrai, yra ne kas kita, kaip savintis išmintį, kurios neturi, didžiuotis, kad žinai tai, ko nežinai. O apie mirtį niekas nežino nei kas ji, nei to, ar ji kartais nėra visų didžiausias žmogaus gėris, tuo tarpu žmonės jos bijo, tarsi žinotų, kad ji yra didžiausia blogybė.

Ir ar nebus labiausiai... smerktinas tamsumas — manyti, jog žinai tai, ko nežinai? Aš, atėniečiai, bene tuo ir skiriuosi nuo daugelio kitų, ir jei pasakyčiau esąs už ką nors išmintingesnis, tai gal tik tuo, kad kaip nežinau, kas yra Hade, taip ir manau, kad nežinau; o kad daryti bloga ir neklausyti geresnio už save, tiek dievo, tiek žmogaus, yra bloga ir negarbinga, šitai žinau. Todėl nežinomo dalyko, kuris gali pasirodyti ir gėris esąs, nebijosiu ir nevengsiu labiau, negu to, kas aiškiai yra bloga.

Taigi, jei jūs dabar net paleistumėt mane, nepaklausę Anito, kuris sakė, kad arba visai nereikėjo traukti manęs į teismą, arba, kad jau atėjau čia, negalima nenubausti mirtim, ir įtikinėjo jus, kad jei išsisuksiu nuo bausmės, tai jūsų sūnūs, darydami taip, kaip juos moko Sokratas, visiškai pages, — tad jei jūs ir pasakytumėt man: „Sokratai, mes dabar Anito nepaklausysime, paleisime tave, tačiau su tokia sąlyga, kad daugiau tokiais tyrinėjimais neužsiimtum ir nefilosofuotum, o jei dar kartą būsi pagautas panašiai elgiantis, mirsi“, — jei mane, kartoju, paleistumėt su šia sąlyga, tada pasakyčiau: „Aš jums, atėniečiai, dėkingas ir myliu jus, bet verčiau klausysiu dievo, negu jūsų, ir, kol aš gyvas ir dar pajėgiu, nesiliausiu, filosofavęs, mokęs, kelią rodęs kiekvienam iš jūsų, ką tik sutiksiu, kalbėdamas. Tą patį, ką ir visada:

„Tu, mano drauge, būdamas Atėnų pilietis, miesto, didžiausio, garsaus išmintim ir galybe, nesigėdini rūpintis turtais, kad jų kuo daugiausiai įsigytum, tuo tarpu kai geras vardas ir garbė, protas ir tiesa, ir tavo siela, visai tau nerūpi ir tu negalvoji, kaip ją padaryti kuo geresne.“ Ir jei kas iš jūsų ginčytų ir sakytų, kad jam visa tai rūpi, aš jo dar nepaleisčiau ir pats nuo jo nepasitraukčiau, bet jį klausinėčiau, kvosčiau, tirčiau jo kaltę, ir jei pamatyčiau, kad jis iš tikrųjų neturi dorybių, tiktai taip sako, barčiau jį, kad visai nebrangina vertingiausių dalykų, o menkuosius labai. Taip elgsiuosi ir su jaunu, ir su senu, ir su kuo tik susitiksiu, ir su svetimšaliais, ir su tautiečiais, ypač su tautiečiais, nes jūs esate man krauju artimesni.

Taip liepia dievas, gerai tai žinokite ir, man rodos, jūs nerasite visame mieste nieko brangesnio, kaip šita mano tarnystė dievui. Juk“ aš nieko kito neveikiu, tik vaikščioju ir įrodinėju kiekvienam, jaunam ir senam, kad pirma rūpintumėtės ne kūnu ir ne turtu, bet siela, kad ji taptų ko geriausia; kalbu jums, kad neiš pinigų dorybė atsiranda, — bet iš dorybės pinigai ir visi kiti žmonių turtai, ir piliečių, ir valstybės. Taigi, jei tokiomis kalbomis aš gadinu jaunuomenę, tai jos tikrai žalingos. Bet jei kas sako, kad aš ką kita kalbu, o ne šitai, tas meluoja.

Ar jūs, atėniečiai, patikėsite Anitui, ar ne, ir ar paleisite mane, ar nepaleisite, aš tikrai nesielgsiu kitaip, nors man reikėtų ir daug kartų mirti.

18.Nekelkite triukšmo, piliečiai, bet, kaip jau prašiau jus, susilaikykit nemurmėję dėl to, ką pasakysiu, ir klausykit; aš tikiu, kad ir naudos turėsite, manęs pasiklausę. Ketinu pasakyti jums dar šį tą, dėl ko jūs gal ir vėl imsite šaukti, bet taip nedarykite.

Būkite tikri: jei mane, tokį koks esu, pasmerksite mirti, tai ne tiek man pakenksite, kiek patys sau. Juk man nepakenks nei Meletas, nei Anitas, jie net ir negali man pakenkti, kadangi nemanau, kad blogesnis žmogus turėtų galios nuskriausti geresnį. Be abejo, toks gali jį užmušti, ištremti, atimti piliečio teises. Jis ir, gal būt, dar kai kas šitai laiko didele nelaime, o aš nelaikau; bet žymiai didesnė nelaimė — daryti tai, ką jis dabar daro: stengtis neteisingai pasmerkti žmogų myriop.

Tokiu būdu, Atėnų vyrai, aš kalbu visai ne todėl, kad pats apsiginčiau, kaip gali pasirodyti, bet kad apginčiau jus, kad kartais neužrūstintumėte dievo, paniekinę jo dovaną, jei nubausite mane mirties bausme. Mane pasmerkę, nelengvai rasite kitą tokį žmogų, kuris (juokinga net pasakyti!) neatsitrauktų nuo miesto: miestas tai tarytum didelis ir geros veislės arklys, dėl savo didumo nerangus ir reikalingas gylio, kuris jį žadintų. Man rodosi, kad ir aš panašiai esu miestui dievo duotas, kad, žadindamas, ragindamas ir bardamas kiekvieną jūsų, kiaurą dieną nesustočiau. Nepigiai atsiras kitas toks, atėniečiai, bet jei man patikėsite, nepanorėsite manimi atsikratyti.

Galimas daiktas, kad jūs pykstate, kaip žmonės, žadinami iš miego ir, patikėję Anitui, pulsite mane ir lengva širdimi nužudysite, kad paskui likusį gyvenimo laiką galėtumėt ramiai sau miegoti, jei tik dievas, pasigailėjęs jūsų, vėl neatsiųs jums kito žadintojo. O kad aš esu toks, kurį dievas davė miestui, galite štai iš ko suprasti: juk ar žmogiška, kad aš visai nesirūpinu savais reikalais ir, nuolat dirbdamas jūsų gerovei jau tiek metų, ramiai žiūriu, kaip nusigyvena mano namai; ateinu pas kiekvieną skyrium, tartum tėvas ar vyresnysis brolis, ragindamas rūpintis doru gyvenimu. Tik jei ką nors už tai gaučiau, imčiau atlyginimą už tą žmonių žadinimą, tai dar turėčiau šiokį tokį pagrindą taip gyventi. Bet dabar patys matote, kad kaltintojai, kurie taip begėdiškai visur kitur mane kaltino, neturėjo tiek begėdiškos drąsos, kad paliudytų, esą, aš iš ko nors arba gavęs atlyginimą, arba jo reikalavęs. O tam, kad sakau teisybę, pristatau tikrą, rodos, liudininką: savo skurdą.

19.Tačiau gali atrodyti keista, kad aš taip atskirai patariu žmonėms, šen ir ten vaikščiodamas, ir visur kišu savo nosį, o viešai pasirodyti, eiti į visuotinį tautos susirinkimą ir teikti patarimų miestui — nedrįstu. Šito priežastis, kaip jūs ne kartą esat girdėję, yra ta, kad manyje pasireiškia kažin kokia dievybė ar demonas, apie ką ir Meletas juokaudamas parašė savo skunde. Manyje tai yra nuo pat mažens: prabyla kažin koks balsas ir kiekvieną kartą nukreipia mane nuo to, ką ketinu daryti, bet niekuomet neprikalbinėja ką nors veikti. Tad štai kas draudžia man kištis į valstybės reikalus. Tačiau man atrodo, kad tas draudimas geras, nes, patikėkite, Atėnų vyrai, jei kada nors būčiau ėmęs dirbti valstybinį darbą, seniai jau būčiau žuvęs ir nieko nepatarnavęs nei jums, nei sau. Ir nepykite, kad sakau teisybę. Nėra pasaulyje žmogaus, kuris galėtų be pavojaus gyvybei viešai priešintis ar jums, ar kitai kokiai miniai, ir neleisti, kad valstybėje būtų elgiamasi nedorai bei neteisėtai. Bet žmogui, kuris iš tikrųjų kovoja už teisybę ir kartu nori nors trumpą laiką išlikti gyvas, būtinai reikia gyventi nuošaliai, o ne viešai.

20.Liudijimą jums pateiksiu patį svarbiausią — ne žodžius, bet tai, ką jūs branginate, — darbus. Paklausykit, kas man atsitiko, kad žinotumėt, jog aš niekam nenusileidžiu kur neteisybė pabijojęs mirties; nenusileisdamas galėjau ir žūti. O papasakosiu jums apie sunkius ir liūdnus, bet tikrus atsitikimus. Aš, atėniečiai, niekuomet nėjau jokių valstybinių pareigų, tiktai buvau kartą tarybos nariu. Atsitiko taip, kad pritanija83 teko mūsų filei — Antiochidei, kai jums prireikė teisti visą dešimtį vadų už tai, kad po jūrų mūšio nepalaidojo žuvusių84, teisti visus iš karto85, nors tai buvo priešinga įstatymams, kaip paskui visi pripažinote. Tada aš vienintelis iš pritanų pasipriešinau, kad nesielgtume prieš įstatymus, ir balsavau prieš, nors retoriai buvo pasiryžę čia pat apkaltinti mane ir suimti, jums to su dideliu riksmu reikalaujant.