Платон - Dialogai

25.Jei aš nesipiktinu, atėniečiai, tuo, kas dabar įvyko, būtent, kad mane pasmerkėte, tai priežasčių turiu daug, ir tai, kas atsitiko, nėra man netikėta. Kur kas labiau mane stebina balsų skaičius vienoje ir kitoje pusėje. Mat, aš nesitikėjau tokio mažo skirtumo, laukiau kur kas didesnio. O dabar, pasirodo, jei trys dešimtys akmenėlių būtų kritę į kitą pusę, būčiau išteisintas. Kai dėl Meleto, tai manau, kad ir dabar laimėjau bylą, ir ne tik laimėjau, bet kiekvienam aišku, kad jei manęs kaltinti nebūtų atėję Anitas ir Likonas, tai jam priteistų sumokėti tūkstantį drachmų, nes jis nebūtų surinkęs nei penktos balsų dalies95.

26.Taigi, tas vyras siūlo mane pasmerkti mirti. Tegu! Ką gi man, Atėnų vyrai, jums pasiūlyti? Aišku, kad tai, ko esu nusipelnęs. Tad ką gi? Ką atkentėti ar kokią pabaudą mokėti man dera už tai, kad, laikydamas tai savo pareiga, visą gyvenimą nesėdėjau ramiai ir nesirūpinau, kaip daugelis kitų, pinigais bei namais, karvedžio garbe, kalbomis susirinkime, aukšta vieta, sąmokslais, piliečių sukilimais, pasitaikančiais mūsų šaly, kadangi iš tiesų tariausi esąs pernelyg padorus, kad galėčiau kištis į tokius dalykus ir likti gyvas, — todėl ir nė jau ten, kur nebūčiau buvęs naudingas nei jums, nei sau, o kaip paprastas žmogus ėjau pas kiekvieną iš jūsų skyrium, kad galėčiau jam padaryti, mano išmanymu, ko daugiausia gero: stengiausi kiekvieną įtikinti, kad nesirūpintų reikalais labiau, negu pačiu savim, kad stengtųsi tapti kuo geriausias ir protingiausias; kad ir šalies reikalais nesirūpintų pirmiau kaip pačia šalim, ir visur kitur elgtųsi tuo pačiu būdu. Tad ko aš nusipelniau, toks būdamas? Ko nors gero, atėniečiai, jeigu iš tiesų norite atlyginti teisingai, ir tas gėris turi būti toks, kuris man pritiktų. Tad kas gi tiktų neturtėliui geradariui, reikalingam laisvo laiko, kad galėtų jus pamokyti? Nėra jokio tinkamesnio atlyginimo, Atėnų vyrai, tokiam vyrui, kaip būti maitinamam pritanėjuje; tatai jam daugiau tiktų, negu tam iš jūsų, kuris raitas arba, dvejetą ar ketvertą arklių į vežimą įsikinkęs96, yra laimėjęs Olimpijoje lenktynes. Jums tik rodosi, kad toks daro jus laimingais, o aš padarau taip, kad tikrai esate laimingi; ir toks visai nereikalingas maisto, o aš — reikalingas. Todėl, jei jau reikia teisingai pasiūlyti man tinkamą atpildą, tai štai ką siūlau: išlaikymą pritanėjuje97.

27.Gal būt, šita mano kalba jums pasirodys išdidi kaip ir tai, ką sakiau apie ašaras ir maldavimus. Ne, Atėnų vyrai, jokiu būdu; veikiau bus štai kaip: esu tikras, kad nenuskriaudžiau nė vieno žmogaus tyčia, bet jūsų įtikinti negaliu, kad taip yra: per maža laiko esame kalbėjęsi. Tačiau manau, jeigu turėtumėt įstatymą, kokį turi žmonės kitur, tas bylas, kur gresia mirties bausmė, svarstyti ne vieną dieną, bet kelias, tai būčiau jus įtikinęs; dabar nelengva tokiu trumpu laiku išsklaidyti tokį didelį šmeižtą. Taigi, būdamas įsitikinęs, kad nieko neskriaudžiu, lygiai neketinu nė savęs skriausti ir prieš save patį sakyti, kad esu nusipelnęs ką pikta, ir bausmės sau nesiūlysiu. Ko man bijoti? Gal to, kad neišvengsiu bausmės, kurios Meletas man reikalauja ir apie kurią jau sakiau nežinąs, ar ji laimė, ar nelaimė? Vietoj jos gal pasirinkti vieną iš tų dalykų, apie kuriuos žinau, kad jie blogis? Tad gal kalėjimą? Kam man gyventi kalėjime, vergaujant nuolat besikeičiančiai valdžiai, tiems vienuolikai? Piniginę pabaudą ir kalėjimą, kol ją sumokėsiu? Bet tai būtų man tas pat, apie ką čia pat kalbėjau: neturiu pinigų, tad atsiteisti nėra iš ko. Gal pasirinkti ištrėmimą? Su tuo mano pasiūlymu jūs, rasi, ir sutiksite. Tačiau man gyvenimas tikrai per daug magėtų, jeigu man pritrūktų blaivaus proto suprasti šitokį dalyką: jeigu jūs, vienos su manim valstybės piliečiai, negalėjote pakęsti mano elgesio ir žodžių, kurie jums tiek įkyrėjo ir išerzino, kad norite jų atsikratyti, tai ar pakęs lengvai juos kiti? Aišku, kad ne, atėniečiai.

Labai jau gražus būtų tas mano gyvenimas: palikus savo kraštą senam žmogui keliauti iš miesto į miestą ir laukti, kol vėl išvys. Juk aš gerai žinau, kad man kur atvykus jaunuoliai klausysis mano kalbos, kaip ir čia klausosi. Ir jei varysiu juos nuo savęs, tai jie patys pasistengs mane išginti, įkalbėję vyresniuosius; o jei nevarysiu, mane dėl jų išvys jų tėvai ir giminės.

28.Kas nors gal pasakytų: „Sokratai, ar, palikęs mus, nesugebėtum ramiai gyventi tylėdamas?“ Tai kaip tik ir sunkiausia išaiškinti kai kam iš jūsų: juk jei sakau, jog tai lygu dievo neklausyti, o jo neklausant ramiai gyventi negalima, jūs manim nepatikėsite, įtardami, kad kalbu vienaip, o manau kitaip; jei aš vėl sakau, kad didžiausia laime žmogui taip kasdien šnekėti apie dorybę ir apie kitus dalykus, apie kuriuos girdite mane kalbant, save ir kitus kvočiant, ir kad gyvenimas be tokio tyrinėjimo jau nebe gyvenimas, — jei taip sakysiu, jūs dar mažiau manim patikėsite. Bet taip yra, piliečiai, kaip aš sakau, tik jus įtikinti nelengva. Be to, aš nepratęs laikyti save ką pikta nusipelniusiu. Žinoma, jei turėčiau pinigų, siūlyčiau ir baudą, kiek tesėčiau mokėti, tai man nepakenktų. Dabar gi neturiu, nebent sutiktumėt priteisti man tiek, kiek galėčiau sumokėti. Galėčiau sumokėti jums gal vieną miną, tad tiek ir siūlau. O čia atėjęs Platonas, atėniečiai, ir Kritonas, Kritobulas ir Apolodoras pataria man siūlyti tris dešimtis minų; patys ir laiduotų. Sutinku ir tiek pasiūlyti, o šie vyrai bus jums tikras tų pinigų laidas98.

(Pasmerkto mirti Sokrato kalba)

29.Dėl to menko laiko, kuris man buvo likęs gyventi, jūs, Atėnų vyrai, užsitrauksite nešlovę ir būsite kaltinami tų, kas panorės peikti mūsų kraštą, kad pasmerkėte mirti Sokratą, išmintingą vyrą. Juk tie, kas norės jums prikišti, sakys, kad aš išmintingas, nors toks ir nesu. Kad bent būtumėt palaukę, jūsų noras būtų savaime išsipildęs. Matote mano amžių: mano gyvenimas jau baigiasi, ir mirtis arti. Tai aš sakau ne jums visiems, o tik tiems, kurie mane pasmerkėte mirti. Jiems aš turiu dar štai ką pasakyti: gal jūs tariatės, Atėnų vyrai, nuteisę mane dėl to, kad man pritrūko tokių žodžių, kuriais būčiau galėjęs palenkti jus savo pusėn, jei būčiau laikęs reikalinga viską daryti ir kalbėti, kad tik išvengčiau nuosprendžio? Anaiptol ne dėl to! Aš nuteistas todėl“ kad man stigo ne žodžių, o tik begėdiško drąsumo ir noro kalbėti’ jums tokius dalykus, kurie labiausiai būtų magėję jums girdėti: mane raudant, aimanuojant, darant ir kalbant daug kitų dalykų, kurie, sakau jums, neteiktų man garbės, nors juos esate pratę girdėti iš kitų. Tuo tarpu aš nei pavojaus valandą nerasdavau reikalo elgtis kaip koks vergas, nei dabar nesigailiu taip save gynęs. Priešingai, verčiau numirti man, save taip gynus, negu anaip išsigelbėjus gyventi. Juk nei teisme, nei kare nedera nei man, nei kam kitam taip gudrauti, kad tik kaip nors išsisuktum iš mirties. Ir mūšiuose dažnai būva aišku, kad kitas galėtų išlikti gyvas metęs ginklą ir puolęs prašyti besivejančių priešų malonės. Ir daug kitų gudrybių yra atsiginti nuo mirties pavojuje, jei tik kad nesibjauri viską daryti ir kalbėti. Tad ne nuo mirties ištrūkti sunku, Atėnų vyrai, daug sunkiau pabėgti nuo niekšybės, kadangi ši užpuola staigiau už mirtį. Taip ir mane dabar, negreitą ir seną, pagavo lėtesnė mirtis; o mano kaltintojus, kadangi jie sukti ir vikrūs, pavijo vikresnioji — niekšybė. Išeinu iš čia, jūsų pasmerktas mirti, o jie išeina tiesos pasmerkti už jų nedorumą ir neteisybę. Man lieka mano, o jiems jų bausmė. Gal taip ir turėjo atsitikti, ir aš manau, kad tai nuoseklu.