Платон - Dialogai

30.Dar noriu jums, kurie mane nuteisėte, išburti ateitį. Man jau atėjo ta valanda, kada žmonės ypatingai geba pranašauti — kai rengiasi mirti. Tad skelbiu jums, piliečiai, kurie atėmėt man gyvybę, kad netrukus po mano mirties ateis jums bausmė daug sunkesnė, negu mirtis, — tai Dzeusas žino, — kuria mane nubaudėte. Pasmerkėte, ir tikitės atsikratyti savo gyvenimo apyskaitos, tuo tarpu atsitiks visai priešingai, aš jums sakau. Daugiau atsiras tų, kurie įrodinės jūsų kaltybę ir kuriuos aš lig šiol sulaikydavau, o jūs nepastebėjote. Kuo jaunesni, tuo bus grasesni, ir jums bus dar pikčiau. Jei manote, kad, žudydami žmones, atgrasysite nuo priekaištų jums už neteisingą gyvenimą, tai labai apsirinkate. Toks būdas atsikratyti ir ne visai patikimas, ir nedoras, o vienintelis garbingas yra kartu ir pats lengviausias: ne kitų burną užčiaupti, bet savo gyvenimą sutvarkyti taip, kad būtum kiek galima geresnis. Taip jums, mane pasmerkusiems, išpranašavęs, aš pasitraukiu.

31.Tačiau su tais, kurie mane išteisino, mielai pasikalbėčiau apie tai, kas čia tik ką įvyko, kol archontai dar neužsiėmę ir neveda manęs ten, kur man skirta numirti. Taigi, piliečiai, pabūkit su manim šitą laiką. Niekas nekliudo mums pasišnekėti, kol galima. Noriu jums, kaip savo draugams, paaiškinti, ką reiškia tai, kas man dabar atsitiko. Klausykitės, teisėjai, — jus aš tikrai galiu pavadinti teisėjais, — koks keistas dalykas man atsitiko.

Tas man įprastas pranašingas balsas, tas dieviškasis, lig šiol visada būdavo labai jautrus ir priešindavosi net mažmožiuose, kai ketindavau daryti ką ne taip, kaip reikia. O dabar, kaip matote patys, atsitiko man tai, ką ne vienas pavadintų didžiausia nelaime, kaip ir esti paprastai manoma. Tuo tarpu tas dievo ženklas nesipriešino nei man rytą išeinant iš namų, nei ateinant į teismą, nei per visą mano kalbą, ką bebūčiau sakęs. O kitais atsitikimais jis mane dažnai sustabdydavo kalbos vidury, bet šiandien šioje mano byloje jis niekur ir nė kiek nesipriešino, nei man ką darant, nei kalbant. Kokią turėčiau spėti priežastį? Pasakysiu jums: šitas įvykis, atrodo, išėjo man į gera, ir klystame manydami, kad mirtis — tai blogybė. O įrodymą turiu svarbų: negalimas daiktas, kad šitas įprastas mano ženklas nesulaikytų manęs, jei ketinčiau daryti ką negera.

32.Pamąstykime, kiek daug priežasčių tikėtis, kad mirtis yra gėris. Juk mirtis yra viena iš dviejų: arba visai nebūti ir numirus nieko nebejusti, arba, kaip sako, mirtis yra kažkoks sielos pasikeitimas, jos, sielos, persikėlimas iš čia į kokią kitą vietą. Jeigu jau nieko nebejunti, jei tat yra kaip miegas, toks, kada užmigęs nei sapnuoti nesapnuoji, tad kokia stebuklinga dovana būtų mirti! Man rodos, kad jei kam sakytų pasirinkti vieną tokią naktį, kurią jis išmiegotų jokio sapno nesapnavęs, ir paskui, sulyginus kitas savo gyvenimo naktis ir dienas su tąja naktimi, reiktų pagalvoti ir pasakyti, kiek dienų ir naktų jis bus praleidęs geriau ir maloniau už aną naktį, — man rodos, kad ne tik koks paprastas žmogus, bet ir didžiausias karalius, ir tas rastų, kad jos labai negausios, lyginant su kitomis dienomis ir naktimis. Taigi, jei mirtis tokia, aš galiu ją vadinti dovana, nes tada visas laikas atrodo ne ilgesnis kaip viena naktis.

Antra vertus, jei mirtis yra lyg koks persikėlimas iš čia į kitą vietą, jei tiesa, kaip sako, kad ten yra susirinkę mirusieji, tai kuri kita laimė, teisėjai, galėtų būti didesnė už šitą? Jei kas nukeliaus į Hadą, atsikratęs anų štai apsišaukėlių teisėjų, ir ras ten tikrus teisėjus, kurie, sako, teisia tenai, — Miną, Radamantą, Ajaką, Triptolemą99 ir kitus pusdievius, kurie gyvendami buvo teisingi, — argi blogas bus toks persikėlimas? Arba vėl, ko neatiduotumėt bet kuris iš jūsų už tai, kad galėtumėt būti su Orfėju, Musėju100, Hesiodu101 ir Homeru? Aš tai sutinku kelis kartus numirti, jei visa tai tiesa. Kaip kam, o mano gyvenimas tenai būtų puikiausias: susitikčiau su Palamedu102, su Ajantu103, Telamono sūnum, su bet kuriuo kitu, jei kas dar iš senovės vyrų žuvo nuo neteisingo teismo: lyginčiau savo likimą su jųjų, man rodos, negi tai būtų nemiela. Tačiau smagiausia man būtų klausinėti ir tyrinėti tenykščius, lygiai kaip ir čia esančius, kuris iš jų išmintingiausias, ir kuris tik laiko save išmintingu, toks nebūdamas. O kiek, teisėjai, bet kuris duotų už tai, kad galėtų išklausinėti vyrą, kurs atvedė prie Trojos didelę kariuomenę, arba Odisėją, arba Sisifą, arba daugybę kitų vyrų ir moterų, kuriuos kas suskaitys? Su jais ten kalbėtis ir bendrauti, juos klausinėti būtų neapsakoma laimė. Ten už tai tikrai nesmerkia mirti. Be viso kito, jie laimingesni už mus šičia, kadangi lieka visą laiką nemirtingi, jei tai tiesa, ką sako padavimai.

33.Bet ir jūs, teisėjai, žiūrėkite į mirtį su gera viltimi, jei tik sutinkate su ta tiesa, kad gero žmogaus neištiks jokia nelaimė nei gyvo, nei mirusio, ir kad dievai neliks abejingi jo likimui. Kas man dabar atsitiko, atsitiko ne savaime. Bet matau, kad man geriau mirti ir atsikratyti visų vargų. Štai kodėl ir tas ženklas niekur manęs nesulaikė, ir aš nelabai pykstu nei ant tų, kurie mane pasmerkė, nei ant savo skundėjų. Jie, žinoma, ne taip manydami smerkė ir kaltino mane, o tikėdamiesi pakenkti; už tai juos verta papeikti. Vieno tik daikto prašau juos: mano sūnus, kai paaugs, bauskite, piliečiai, kamuodami juos lygiai taip, kaip aš jus kamuodavau, jeigu pasirodys jums, kad daugiau rūpinasi pinigais ar kitu niekniekiu negu dorybė. Ir jei tarsis esą kažkuo būdami niekas, barkite juos, kaip aš jus bardavau, kad nesirūpina kuo reikia ir didžiais dedasi, būdami nieko verti. Jei taip darysite, būsite man teisingi, man ir mano sūnums.

Bet jau laikas eiti iš čia, man mirti, jums — gyventi. Kieno likimas geresnis — mano ar jūsų, nežino niekas, tik vienas dievas104.

KRITONAS

Platonas čia dėsto savo pažiūrą, kad pilietis privalo laikytis savo valstybės įstatymų, nesvarbu, kokie žmonės juos vykdo — teisingi ar neteisingi. Tokiu būdu jis diskutuoja su sofistais.

1. Sokratas.Ko atėjai tokiu laiku, Kritonai? O gal jau ne taip anksti?

Kritonas.Labai anksti.

Sokratas.Tai kuris dabar metas?

Kritonas.Vos pradėjo aušti.

Sokratas.Stebiuosi, kaip kalėjimo sargas sutiko tave įsileisti.

Kritonas.Jis man jau pažįstamas, Sokratai, aš čia dažnai lankausi. Be to, jis ir gauna šio to iš manęs.

Sokratas.Ar tik dabar atėjai, ar jau seniai čia?

Kritonas.Jau senokai.

Sokratas.Tai kodėl tuojau nepažadinai manęs, tik sėdėjai šalia ir tylėjai?

Kritonas.Dzeusas žino, Sokratai, aš ir pats nenorėčiau tokiame sielvarte dar ir nemiegoti. O į tave seniai žiūriu ir stebiuosi, kaip saldžiai miegi. Tyčia tavęs nebudinau, kad kuo maloniausiai gautum pailsėti. Aš ir pirma, per visą tavo gyvenimą, dažnai sau sakydavau, kad laimingas tavo būdas, ir juo labiau gėriuosi dabar, šioje nelaimėje, kaip ramiai ir nuolankiai ją pakeli!

Sokratas.Nederėtų man, Kritonai, tokio amžiaus sulaukus, skųstis, kad jau reikia mirti.

Kritonas.Ir kiti, Sokratai, to pat amžiaus sulaukę, pakliūva į tokią nelaimę, bet senatvė nė kiek nekliudo jiems skųstis likimu.

Sokratas.Tai tiesa. Bet ko taip anksti atėjai?

Kritonas.Liūdną žinią atnešu, Sokratai, liūdną ne tau, kaip man rodos, bet man ir tavo artimiesiems liūdną ir sunkią; ją, atrodo, man visų sunkiausia bus pakelti.