Платон - Dialogai

Kritonas.Privalau.

11. Sokratas.Dabar žiūrėk: išeidami iš čia be šalies sutikimo, ar mes skriaudžiame ką nors, ir ypač tą, kurio visai nereikėtų skriausti, ar neskriaudžiame? Ir ar laikomės to, dėl ko buvom sutarę, kad tai teisinga, ar nesilaikome?

Kritonas.Negaliu, Sokratai, atsakyti į tavo klausimą, kadangi jo nesuprantu.

Sokratas.Tada galvok šitaip: jei mums besirengiant iš čia pabėgti, — ar kaip kitaip šitokį žygį pavadintum, — ateitų įstatymai ir pati valstybė ir, pastoję kelią, paklaustų: „Pasakyk mums, Sokratai, ką manai daryti? Ar tik neketini tuo savo žygiu, kurio imies, sunaikinti mus, įstatymus ir visą šalį, kiek tai tavo galioje? Ar manai, kad gali išlikti sveika ir išvengti pražūties valstybė, kurioje teismo sprendimai neturi jokios galios, kadangi bet kas gali jų nepaisyti ir panaikinti?“ Ką mes pasakysime, Kritonai, į tokius ir tolygius žodžius? O juk daug kas — ne vien oratorius — galėtų daug pasakyti, girdamas mūsų niekais paverstą įstatymą, kurs liepia, kad įsiteisėjęs sprendimas turėtų galios. Ar pasakysime jiems, kad valstybė netauriai su mumis pasielgė ir neteisingai išsprendė bylą? Ar taip atsakysime?

Kritonas.Žinoma taip, Sokratai.

12. Sokratas.O kas tada, jeigu įstatymai pasakytų: „Sokratai, ar tikrai mes su tavim ir apie tai susitarėme, ar tik apie tai, kad reikia vykdyti visus valstybės teismo padarytus sprendimus?“ Ir jei tada stebėtumės ta jų kalba, tai gal pasakytų šitaip: „Sokratai, nesistebėk tais žodžiais, o atsakinėk, nes ir tu pats esi įpratęs kalbėdamas klausinėti ir atsakinėti. Todėl atsakyk, ką gali prikišti mums ir valstybei, kad nori mus sunaikinti? Pirmiausia, ar ne mes davėm tau gyvatą, ar ne mūsų dėka tavo tėvas vedė motiną, tave pagimdė? Pasakyk, ar tuos mūsų įstatymus, kurie tvarko vedybas, turi už ką peikti? ar jie netikę?“— „Ne, aš jų nepeiksiu“, atsakyčiau. „Na, o tie, kurie saugo kūdikio auklėjimą ir mokymą, taip pat ir tavąjį? Ar negerai, kad tie mūsų įstatymai, kurie šitai tvarko, liepė tavo tėvui lavinti tave muzikoje ir gimnastikoje?“ — „Žinoma, gerai“, atsakyčiau. „Gerai. O kadangi esi pagimdytas, išauklėtas, išmokytas, tad ar galėtum pasakyti, pirmučiausia, jog nebuvai mūsų padaras, mūsų belaisvis tu pats ir tavo protėviai? Ir jeigu taip, nejaugi tu manai, kad mes ir tu prieš teisę esame lygūs? Ir jei mes ketinam ką daryti tau, tai, tavo nuomone, valia ir tau daryti lygiomis tą pat ir mums? Ir su tėvu, ir vyresniuoju, jei tau teko tokį turėti, tu neturėjai lygios teisės, kad, nuo jų nukentęs, būtum galėjęs atsilyginti tuo pat: juk nevalia tau buvo, piktą žodį girdint, piktai ir atsikirsti, mušamam smūgiu atsimokėti, nei kitų tokių dalykų. Tuo tarpu su įstatymais, su tėvyne tau būtų galima lygintis!

Jei mes panorėtume tave nužudyti, manydami, jog taip reikalauja teisybė, tai ir tu mėginsi, kiek galėsi, atsiteisdamas sunaikinti ir mus, įstatymus, ir tėvynę? Ir taip darydamas sakytum, kad elgiesi teisingai? Tu, kuriam iš tiesų rūpi dorybė? Ar, toks išmintingas būdamas, nežinai, jog tėvynė garbingesnė, tyresnė ir šventesnė ir už motiną, ir tėvą, ir už visus protėvius, jog dievai ir protingi žmonės ją daugiau ir gerbia? Kad tėvynei, nors rūstaujančiai, reikia daugiau kaip tėvui lenktis, nusileisti, būti meiliam, ją reikia arba perkalbėti, arba daryti visa, ką įsako, ir kentėti be apmaudo, jei kuo nubaudžia — ir smūgius, ir grandines, ir jei į karą siųstų, kur tave sužeis arba žūsi. Visa tai reikia daryti, nes taip reikalauja teisė. Neturi trauktis, nei bėgti, nei pamesti savo vietos. Ir kare, ir teisme, ir visur turi daryti tai, ką įsako valstybė ir tėvynė, na, arba įtikinti, kaip būtų teisingiau. O smurtu priešintis nedera nei motinai, nei tėvui, nei tuo labiau tėvynei. Ką mes, Kritonai, pasakysime į tai? Ar įstatymai sako tiesą, ar ne?

Kritonas.Man rodos, kad tiesą.

13. Sokratas.„Tad pasižiūrėk, Sokratai, — gal toliau kalbėtų įstatymai, — ar mes tiesą sakome, jog dabar sumanytu žygiu nori pasielgti su mumis neteisingai? Tave pagimdę, išmaitinę ir išauklėję, leidę naudotis tau ir visiems kitiems piliečiams visomis gėrybėmis, vis dėlto skelbiame, jog kiekvienas atėnietis, gavęs pilietybės teisę ir pažinęs mūsų krašto viešąjį gyvenimą, — gali, jeigu nepatiktume, keliauti, savo mantą pasiėmęs, kur tik panorės. Ir nė vienas iš mūsų, įstatymų, nekliudome ir nedraudžiame tam, kas norite išeiti į koloniją, jei nemieli mes ir valstybė, kas nori apsigyventi svetur, pasiėmęs savo turtą, teeinie, kur jam patinka. O kas iš jūsų lieka čia, matydamas, kaip sprendžiame teisme bylas ir apskritai tvarkome valstybę, tą laikome mums pasižadėjusiu daryti visa, ką tik liepiame. Ir jei toks neklauso, sakome jį trejopai nusižengus, nes priešgyniauja mums kaip savo gimdytojams, kaip savo auklėtojams, ir kad, sutikęs būti paklusnus, neklauso ir neįspėja mūsų, jei ką netauriai darome. Mes siūlome, o ne šiurkščiai reikalaujame, kiekvienam piliečiui daryti tai, ką įsakome, ir leidžiame jam rinktis viena iš dviejų — arba įtikinti mus, arba daryti ką liepiam, bet jis nedaro nei vieno, nei antro.

14.Taigi sakome, Sokratai, kad tuo kaltinsime ir tave, jei padarysi, ką sumanęs, ir tavo nusikaltimas bus ne mažesnis kaip kitų atėniečių, bet didesnis.“

O jeigu paklausčiau: „Kodėl taip“, jie gal visai teisingai prikištų man, kad aš iš visų atėniečių daugiausia surištas minėtos sutarties. Įstatymai; tada pasakytų: „Sokratai, turime gerų įrodymų, jog mes ir valstybė tau patikome. Juk tu nebūtum gyvenęs šitam mieste mieliau už visus kitus atėniečius, jei jis nebūtų tau labai patikęs; net į jokią šventę nebuvai nė sykio iškeliavęs iš mūsų miesto, gal tik vieną kartą į Istmą, nei į svetimą kraštą, nebent karo žygiui, nei šiaip keliavęs nesi kaip kiti piliečiai; neėmė tavęs noras pažinti svetimas šalis ir svetimus įstatymus, užteko tau mūsų ir mūsų krašto. Taigi, mus ypatingai pamilęs, sutikai būti mūsų valdomas; tu ir vaikus čia pagimdei, kadangi mūsų miestas tau patiko. Pagaliau dar teisme tu galėjai pareikalauti ištrėmimo, ir ką dabar ketini prieš savo krašto valią, tuomet galėjai padaryti jam pritariant. Tada tu didžiuodamasis gyreis, kad be baimės sutiktum mirti, jei reikėtų, ir pats sakeisi pasirinksiąs mirtį vieton ištrėmimo. Dabar nebesigėdi nei anų žodžių, nei bepaisai mūsų, įstatymų, norėdamas mus nieku paversti; elgiesi taip, kaip pasielgtų niekingiausias vergas: sumanei bėgti nuo pareigų ir susitarimo gyventi mūsų valdomas. Tad pirmiausia atsakyk mums, ar mes ne tiesą sakome, tvirtindami, kad gyventi mūsų valdomas sutikai ne tik žodžiais, bet iš tiesų?“ Ką mes, Kritonai, atsakysime į tai? Sutiksime su jais?

Kritonas.Kaip nesutiksi, Sokratai.

Sokratas.„Taigi, — toliau sakytų įstatymai, — kaip kitaip pavadinti tavo ryžtą, jei ne noru laužyti tavo ir mūsų sandorą, kurią sudarei geru noru, mūsų neapgautas, nespiriamas paskubomis sutikti, nes per septyniasdešimt metų galėjai išeiti kitur, jei mes tau netikome ar sutartis rodėsi neteisinga. Tuo tarpu nesirinkai nei Lakedemono, nei Kretos, nors ir nuolat giri tuos kraštus, kad puikiai esą tvarkomi, nei jokios kitos graikų ar barbarų šalies; dar mažiau tesi judindavai iš mūsų krašto, negu šlubiai, neregiai ir kiti paliegėliai. Tad aišku, kad tau labiau kaip kitiems atėniečiams patiko šita valstybė ir mes, jos įstatymai. Juk kam galėtų tikti valstybė be įstatymų! O tu dabar nebenori laikytis to, kas susitarta? Jei, Sokratai, būsi mums paklusnus, tai ir žmonių nejuokinsi bėgimu iš savo miesto.