Платон - Dialogai

Echekratas.Kur nežinosi.

Fedonas.Jis visai nebesivaldė, bet susijaudinęs buvau ir aš pats, ir visi kiti.

Echekratas.O kas ten buvo dar, Fedonai?

Fedonas.Iš vietinių tas pats Apolodoras, Kritobulas su savo tėvu, taip pat Hermogenas, Epigenas, Eschinas, Antistenas. Buvo pajanietis Ktesipas, Meneksenas ir dar kai kas iš atėniečių; Platonas, man rodos, sirgo115.

Echekratas.Iš svetimšalių ar buvo kas nors?

Fedonas.Taip, tebietis Simijas, Kebetas ir Fedonidas; o iš Megaros — Eukleidas ir Terpsionas116.

Echekratas.O Aristipas ir Kleombrotas?117

Fedonas.Ne. Jie, sako, buvę tada Eginoje118.

Echekratas.Ir daugiau nieko?

Fedonas.Man rodos, kad tai visi.

Echekratas.O kaip toliau? Ką gi, sakai, jūs kalbėjote?

3. Fedonas.Pamėginsiu viską atpasakoti tau nuo pat pradžios. Kiekvieną dieną jau ir prieš tai mes lankydavome Sokratą, ir aš, ir kiti, susirinkdami kas rytą prie teismo, kur buvo svarstę jo bylą, nes jis buvo netoli kalėjimo. Taigi kalbėdamiesi laukdavom, kol atidarys kalėjimą, o atidarydavo nelabai anksti. Kai atidarydavo, sueidavom pas Sokratą ir dažniausiai praleisdavom su juo visą dieną. Tą rytą susirinkome anksčiau kaip visada, nes iš vakaro, išėję iš kalėjimo, sužinojome, kad laivas iš Delo jau parplaukė; todėl susitarėme kuo anksčiausiai susirinkti į priprastą vietą. Susirinkome. Išėjo vartininkas, kurs mus paprastai įleisdavo, ir sakė palaukti ir neiti, kol pats pašauksiąs.

— Vienuolika119, — tarė jis, — nuima Sokratui grandines ir praneša jam, kad šiandien turės mirtį.

Kiek užtrukęs, grįžo ir pakvietė mus įeiti. Įėję radome Sokratą tik ką paleistą iš pančių, o Ksantipę120— pažįsti ją — sėdinčią šalia su sūneliu ant rankų. Pamačiusi mus, Ksantipė ėmė aimanuoti ir kalbėti, ką paprastai moterys kalba nelaimėje:

— Paskutinį kartą, Sokratai, kalbės dabar su tavim bičiuliai ir tu su jais.

O Sokratas, pažvelgęs į Kritoną, tarė:

— Kritonai, tegul kas nuveda ją namo.

Tuojau keletas Kritono žmonių121 nuvedė ją klykiančią ir besidraskančią. Sokratas, atsisėdęs guolyje, parietė koją ir ėmė kasyti. Besikasydamas kalbėjo:

— Koks keistas dalykas, bičiuliai, tai, ką žmonės vadina malonumu; ir kaip stebėtinai jis susietas su tuo, kas laikoma jo priešingybe — su nemalonumu: abu tie žmoguje negyvena kartu, bet jei kas vaikosi vieno ir sučiumpa, norom nenorom pasigauna ir antrą, nes juodu tarsi suaugę viršūnėmis. Ir aš manau, — kalbėjo jis toliau, — jeigu tai būtų pastebėjęs Ezopas, būtų sukūręs pasakėčią, kad dievas, norėdamas sutaikinti šias priešingybes ir negalėdamas, ėmė ir surišo jų viršūnes į vieną. Todėl kam pasitaiko viena, iš paskos ateina ir antra. Taip, berods, ir man: nuo grandinių koją skaudėjo, o dabar darosi malonu.

4.Kebetas jį pertraukė:

— Dėl Dzeuso, Sokratai, gerai padarei, priminęs man šitą dalyką. Juk jau pirma kai kas klausinėjo mane, o Euenas122 ir visai neseniai, apie eilėraščius, kuriuos sukūrei, sueiliavęs Ezopo pasakėčias, ir apie himną Apolonui123: kodėl, pirma niekados nieko nekūręs, kai tik čia pakliuvai, dabar pradėjai? Jei tau ne vis tiek, ką atsakysiu Euenui, kai jis vėl mane paklaus, — o aš gerai žinau, kad paklaus, — pasakyk, ką reikia atsakyti.

— Ką gi, Kebetai, — tarė Sokratas, — pasakyk jam visą teisybę: sukūriau visa tai, nei su juo pačiu nenorėdamas varžytis, nei su jo menu — žinojau, kad tai būtų nelengva. Kūriau, norėdamas atspėti, ką reiškia kai kurie mano sapnai, ir atlikdamas savo pareigą, jei iš tikrųjų jie dažnai kviesdavo mane imtis šitos poezijos. Papasakosiu tau apie juos. Per visą savo gyvenimą daug kartų sapnavau sapną, tiesa, ne visada tokį patį, bet žodžius girdėdavau tuos pačius: „Sokratai, atsidėk Mūzoms ir darbuokis jų menui.“ Maniau, kad jis pataria ir skatina mane imtis to, ką ir pirma dirbau. Kaip bėgikus ragina žiūrovai, taip ir aš maniau, kad sapnas ragina mane veikti tai, ką jau veikiau, būtent, tarnauti Mūzoms, aukščiausiajam menui — filosofijai, kuria ir rūpindavaus. Bet dabar, po teismo, kai dievo šventė sutrukdė man mirti, nutariau, kad reikia, — jei iš tikrųjų tas dažnas sapnas kvietė rūpintis paprastesnių menu, — nesipriešinti jam, bet jo paklausyti, nes drąsiau bus pasitraukti iš šio pasaulio, pirma apsivalius poetine kūryba, kaip pataria sapnas. Tad pirmiausia sukūriau himną pagerbti tam dievui, kuriam neseniai buvo aukojama. Pagerbęs dievą, pamaniau, kad poetas, jei jis nori būti tikru poetu, turi kurti ne paprastus eilėraščius, bet pasakėčias; tačiau, pats neturėdamas vaizduotės dovanos, ėmiau eiliuoti man žinomas Ezopo pasakėčias, ir, būtent tas, kurias pirmąsias atsiminiau.

5.Tu, Kebetai, taip ir pasakyk Euenui; be to, pasveikink jį ir palinkėk, jei jis sveikai galvoja, sekti manim. O aš, turbūt, išeinu iš jūsų tarpo šiandien, nes taip įsako atėniečiai.

Tada Simijas paklausė:

— Kaip, Sokratai, suprasti tai, ką patari Euenui? Aš dažnai susitikdavau su juo ir iš to, ką apie jį žinau, galiu drąsiai pasakyti, kad jis gera valia nepaseks tavo patarimu.

— Kaip? — paklausė Sokratas, — argi Euenas ne filosofas?

— Man rodos, filosofas, — atsakė Simijas.

— Tada ir Euenas, ir kiekvienas kitas, kas pripažįsta filosofijos reikalavimus ir mato jos nuopelnus, panorės sekti mano patarimu. Pats jis gal nenusižudys: tai laikoma neleistina.

Sakydamas šiuos žodžius, Sokratas nuleido kojas nuo guolio ant aslos ir taip išsėdėjo iki pokalbio pabaigos.

Tuo tarpu Kebetas paklausė:

— Kaip tat sakai, Sokratai, — nusižudyti neleistina, o juk filosofas sutinka sekti mirštantį?

— Ką gi, Kebetai, ar nesate girdėję — tu ir Simijas— apie tokius dalykus iš Filolajo124, kai buvote jo mokiniai?

— Ne. Bent nieko aiškaus, Sokratai.

— O ir aš kalbu apie tai tik nugirdęs. Bet ką girdėjau, nepavydėdamas jums papasakosiu. Juk žmogui, besirengiančiam keltis tenai, labiausiai, gal būt, tinka svarstyti ir kalbėti apie aną kelionę, kokią ją mes vaizduojamės. Ką gi kita galima būtų veikti per tą laiką, iki saulė nusileis.

6.— Tad kodėl, Sokratai, sakoma, kad žudytis negalima? Tiesą sakant, tai, apie ką dabar klausei, jau girdėjau ir iš Filolajo, kai jis pas mus gyveno, ir iš kitų, kad taip daryti negalima; bet nieko aiškaus niekados iš nieko nesu girdėjęs.

— O tu nenusimink, — tarė Sokratas, — gal būt, dar išgirsi. Tikriausiai, tau atrodys keista, kad iš visų kitų teigimų vien tik šitas yra nekintamas, ir kad šiuo atveju žmogui niekuomet neatsitinka taip, kaip jam atsitinka kituose dalykuose, būtent, kad tam tikrais atvejais kai kuriems žmonėms geriau mirti, negu gyventi. O kam geriau mirti, tai, gali būti, tau pasirodys keista, kad tokiems žmonėms nedera sau šito gerumo padaryti, bet jiems reikia laukti kokio kito geradario?

Nusišypsojęs Kebetas savo tarme125 prabilo:

— Dzeusas žino, tai tiesa.

— Tokia mintis, žinoma, gali pasirodyti nesąmone, — pasakė Sokratas. — Bet, man rodos, prasmės ji turi. Slaptasis mokslas sako126, kad mes, žmonės, gyvename lyg saugomi, ir negalima savo valia tos sargybos kratytis ar nuo jos bėgti, — tai, man atrodo, didingas ir gilus mokymas. Ir, mano nuomone, dar štai kas gerai pasakyta, Kebetai: dievai rūpinasi mumis, ir mes, žmonės, esame dalis jų nuosavybės. Ar sutinki?