Платон - Dialogai

15.Tik pagalvok: sulaužęs tą sutartį ir padaręs tokią klaidą, ką gera nuveiksi sau pačiam ir savo bičiuliams? Juk beveik aišku, kad tavo draugams grės pavojus būti ištremtiems, netekti gimtojo miesto ar prarasti savo turtą, bent jau tai neabejotina. O svarbiausia, kad tu pats, Sokratai, jei nuvyksi į kokį kaimyninį miestą, į Tebus ar į Megarą, — abu turi gerus įstatymus, — būsi priešas jų valstybės tvarkai, nes kas rūpinasi savo valstybe, žiūrės į tave skersai, įtardami tave įstatymų griovėju, tu tik sustiprinsi gerą nuomonę apie mūsų teisėjus, kad jie teisingai išsprendę tavo bylą: kas įstatymus verčia niekais, tas, matyt, gali ištvirkinti jaunuomenę ir neišmanančius žmones. Tad gal vengsi tų kraštų, kurių įstatymai geri ir kurių žmonės tvarkingi? Jei taip, tai ar beverta bus tau gyventi? Gal bendrausi su jais ir nesigėdysi kalbėti? Bet apie ką kalbėti, Sokratai? Apie tai, ką ir čia kalbėdavai, kad dorybė ir tiesa, teisėtumas ir įstatymai žmogui brangesni už viską? Ir negi manai, kad toks gyvenimas būtų vertas Sokrato? O juk reikia apie tai pagalvoti.

Bet, sakykime, iš tų kraštų tų išeisi, nuvyksi į Tesaliją, pas Kritono draugus. Tenai didžiausia netvarka ir ištvirkimas; ten žmonės iš tiesų mielai klausysis tave pasakojant, kaip juokingai pabėgai iš kalėjimo, apsisiautęs kažin kokiu rūbu ar apsimovęs kokį kailį ar dar ką nors, kaip paprastai daro bėgliai, ir permainęs savo išvaizdą. Bet ar niekas nepasakys, kad, senas būdamas, kuriam, kaip matyti, maža beliko laiko gyventi, tu nesidrovėjai taip godžiai gyvenimo kabintis ir paminti svarbiausius įstatymus? Gal ir nepasakys, jei, žinoma, ko nors neužkliudysi, bet antraip, Sokratai, tau teks išgirsti daug tokių dalykų, ko visai nenusipelnei. Gyvensi kaip tarnas, visiems pataikaudamas, ir Tesalijoje būsi tarsi pietų pakviestas, vien valgysi ir gersi. Kur tada liks kalbos apie teisingumą ir kitas dorybes? Bet tu, sakai, nori gyventi dėl vaikų, kad galėtum juos išauklėti ir išmokyti? Ką gi? Nusivedęs į Tesaliją, juos išauginsi ir išmaitinsi, ir už tai padarysi svetimšaliais? Ar, jei tu liksi gyvas ir jų nepaimsi, juos, ir tau nesant, čia geriau išauklės bei išmokys, kadangi tavo artimieji jais pasirūpins? Vadinasi, tau išvykus į Tesaliją, jie rūpinsis, o išvykus į Hadą nebesirūpins? Reikia manyti, kad pasirūpins ir tada, jei ko nors verti tie, kas sakosi esą tavo draugai.

16.Ne, Sokratai, paklusk mums, tavo auklėtojams, ir nevertink daugiau už teisybę nei vaikų, nei savo gyvybės, nei nieko kito, kad, nuėjęs į Hadą, tuo galėtum pasiteisinti tenykščiams valdovams. Juk nei šičia, taip darant, neišeis į gera nei tau, nei taviesiems, nei tau nukeliavus ten bus geriau, neteisinga bus ir nederės su dievų valia. Jeigu dabar atsiskirsi su gyvenimu, tai skirsiesi nuskriaustas ne mūsų, įstatymų, bet žmonių. O jei iš čia pabėgsi, begėdiškai atsilyginęs neteisybe už neteisybę ir piktu už pikta, sulaužęs sutartį ir mums duotus pasižadėjimus, pagaliau, nuskriaudęs tuos, kurie mažiausia nusipelnė — save patį, savo artimuosius, savo tėvynę ir mus, įstatymus, — tai mes, kol tu gyvas, pykšime čia ant tavęs, o tenai mūsų broliai — Hado įstatymai nemeiliai priims tave, žinodami, kad norėjai paversti mus niekais, kiek tai parėjo nuo tavęs. Tad žiūrėk, kad Kritonas neįkalbėtų tau daryti tai, ką jis pataria, bet verčiau klausyk mūsų.“

Patikėk man, mielas bičiuli, Kritonai, kad aš visa tai girdėte girdžiu, kaip ir koribantams atrodo, kad girdi birbynių balsą: aidi mano ausyse vien šitie žodžiai ir neleidžia girdėti nieko kita. Tad žinok: jei prieštarausi tam, kuo esu įsitikinęs, veltui kalbėsi. Jei tačiau tikiesi ko pasiekti, kalbėk.

Kritonas.Nebeturiu, Sokratai, ką pasakyti.

Sokratas.Tad baikime, Kritonai, ir darykime manaip, kadangi tuo keliu veda dievas.

FEDONAS

Šiame dialoge Platonas atkuria Sokrato priešmirtinius pokalbius su savo mokiniais apie sielą, būtį, papasakoja apie Sokrato mirtį.

Kiek tos paskutinės Sokrato gyvenimo dienos istoriškai teisingai pavaizduotos, sunku spręsti, kitų šaltinių nėra, tačiau Platono amžininkai neiškėlė jokio faktų iškraipymo, autoriui priekaištų dėl to nedarė.

ECHEKRATAS. FEDONAS

1.— Ar pats, Fedonai, buvai su Sokratu tą dieną, kai jis išgėrė kalėjime nuodų, ar iš ko kito girdėjai?

Fedonas.Pats, Echekratai.

Echekratas.Tad apie ką jis kalbėjo prieš mirtį. Kaip jis mirė? Labai norėčiau išgirsti. Juk dabar niekas iš fliuntiečių110 nevyksta į Atėnus, o iš Atėnų irgi seniai jau nebuvo svečio, kurs galėtų mums apie visa tai tiksliai papasakoti. Mes težinome, kad Sokratas išgėrė nuodų ir mirė; daugiau niekas negalėjo pasakyti.

Fedonas.Vadinas, ir apie teismą nieko nežinote, kaip ir kas?

Echekratas.Ne, apie tai mums jau pasakojo. Ir, žinoma, stebėjomės, kad teismo nuosprendis buvo jau seniai paskelbtas, o Sokratas, matyt, mirė daug vėliau111. Kas gi tai buvo, Fedonai?

Fedonas.Pasitaikė, Echekratai, viena netikėta aplinkybė: nuosprendžio išvakarėse atėniečiai vainikavo laivą112, kasmet siunčiamą į Delo salą.

Echekratas.O koks tas laivas?

Fedonas.Tai tas pats laivas, kaip sako atėniečiai, kuriuo Tesėjas kitados nusivežė į Kretą septynis jaunikaičius su septyniomis merginomis. Jis išgelbėjo juos ir pats išsigelbėjo. Taigi tada, kaip pasakoja, atėniečiai pasižadėjo Apolonui113, jei Tesėjas su jaunuoliais išsigelbės, kasmet siųsti į Delą šventą pasiuntinybę, kurią jie nuo tol kasmet siųsdavo, ir būtinai siunčia iki šios dienos. Tad pradėjus ruošti tą pasiuntinybę, įstatymas liepia miestą saugoti nesuteptą, ir nė viena mirties bausmė negali būti įvykdyta, kol laivas nuplauks į Delą ir grįš atgal. Tai kartais užtrunka gana ilgai, jei keliautojus užklumpa priešingi vėjai. Šventosios pasiuntinybės pradžia laikoma ta valanda, kai Apolono žynys apvainikuoja laivo galą. Šitaip ir atsitiko iš vakaro prieš nuosprendį. Dėl to Sokratui teko taip ilgai kalėti nuo teismo iki mirties.

Echekratas.Ką gi žinai, Fedonai, apie pačią mirtį? Ką jis kalbėjo, kaip elgėsi? Kas iš artimųjų buvo prie jo? Ar gal valdžia114 nieko neleido, ir jis mirė vienišas?

Fedonas.Visai ne. Buvo draugų, ir net gana daug.

Echekratas.Pasistenk papasakoti kuo tiksliau.

Fedonas. Ne, aš visai laisvas ir mėginsiu jums papasakoti. Juk prisiminti Sokratą — ar pačiam apie jį pasakojant, ar iš kito girdint, — man visada didelis džiaugsmas.

Echekratas.Ir mes, Fedonai, kurie ketiname klausytis, ne kitaip nusiteikę. Tad pasistenk, kiek galėdamas, visa išdėstyti kuo smulkiausiai.

Fedonas.Taigi, būdamas pas jį, jaučiausi labai neįprastai. Aš buvau paskutinės jo valandos liudininkas, bet gailesčio jam neturėjau: jis man atrodė laimingas, Echekratai, aš mačiau laimingo žmogaus elgesį ir klausiausi laimingo kalbų: taip drąsiai ir kilniai jis mirė. Man rodėsi, kad, eidamas į Hadą, jis eina tenai ne be dievo valios, bet kad ir ten nuėjęs bus laimingas, kaip niekuomet niekas kitas. Todėl ir nejaučiau didelio gailesčio, — kaip buvau tikėjęsis, — bet filosofiškame pašnekesy (tokios ir buvo mūsų kalbos) neradau ir buvusiojo malonumo. Tas jausmas buvo niekad ligi šiol nepatirtas, keistas pasitenkinimas ir liūdesys, atsiminus, kad Sokratas tuojau turės mirti. Ir visi ten susirinkę buvome beveik taip pat nusiteikę — čia juokėmės, čia verkėme, ypač vienas iš mūsų — Apolodoras. Tu, be abejo, pažįsti tą žmogų ir žinai jo būdą.