Платон - Dialogai

— Taip, sutinku.

— Taigi, — kalbėjo toliau Sokratas, — jei kuris iš tavo vergų nusižudytų, tavęs neatsiklausęs, ar nori jo mirties, juk tu pyktum ir, jei galėtum, nubaustum jį.

— Žinoma, — atsakė Kebetas.

— Tad gal ne be pagrindo bus išvada, kad atimti sau gyvybę galima tik tada, kai dievas pasiųs kokį neišvengiamą likimą, kaip kad dabar man.

7.— Taip tai taip, — tarė Kebetas, — bet ką tu neseniai sakei, kad filosofai lengvai ir noriai sutiktų mirti, atrodo man keista, Sokratai, jeigu, kaip dabar pripažinome tiesa, kad dievas rūpinasi mumis ir kad mes esame jo nuosavybė. Juk neprotinga manyti, kad patys išmintingieji žmonės nejaustų nepasitenkinimo, pasitraukdami iš tokios tarnystės, kurioje jiems vadovauja geriausi iš esančių valdovų — dievai. Tokie žmonės nemano, kad, tapę laisvi, patys įstengs geriau savimi pasirūpinti. Be abejonės, tik neišmintingas galėtų manyti, kad reikia bėgti nuo savo šeimininko. Neįstengdamas suprasti, kad nėra ko bėgti nuo gero, kad verčiau su juo pasilikti, toks žmogus negalvodamas tikriausiai pabėgs. Bet turįs proto visada stengsis pasilikti su tuo, kas geriau. Tad, Sokratai, man rodosi esant teisinga tai, kas priešinga tavo žodžiams: protingas turi mirti liūdėdamas, o kvailys — džiaugdamasis.

Tai išklausęs, Sokratas, bent man taip atrodė, buvo patenkintas Kebeto išvedžiojimais ir, peržvelgęs mus, pasakė:

— Kebetas viskam ieško pagrindo ir ne iš karto sutinka su tuo, kas ką pasako.

— Betgi, Sokratai, — prabilo Simijas, — ir man rodosi, kad Kebetas vis dėlto kalba gerai. Ko, galiausiai, siektų tikrai protingi žmonės, bėgdami nuo valdovų, geresnių, negu jie patys, ir be gailesčio su jais skirdamiesi? Ir man rodos, kad Kebeto kalba nukreipta prieš tave, nes tu taip lengvai pameti ir mus, ir dievus — geruosius valdovus, kokiais ir pats juos pripažįsti.

— Teisingai, — tarė Sokratas. — Manau, sakote taip, norėdami priversti mane teisintis, kaip teisme.

— Be abejo, — pritarė Simijas.

8.— Nagi, — tarė Sokratas, — pabandysiu gintis nuo jūsų įtikinamiau, negu nuo teisėjų. Iš tiesų, Simijau ir Kebetai, jei nemanyčiau eisiąs pas kitus dievus, išmintingus ir gerus, ir pas mirusius žmones, geresnius už čionykščius žemėje, būčiau neteisingas, neliūdėdamas prieš mirtį. Bet dabar, gerai žinokite, tikiuosi nueiti pas gerus žmones, nors griežtai to netvirtinu. O kad keliausiu pas dievus, tikrai gerus valdovus, — šitai, būkite tikri, tvirtinu drąsiai ir neabejodamas. Štai kodėl nerandu priežasties būti nepatenkintas; priešingai, tikrai tikiu, kad mirusiems skirta kažkokia ateitis ir, kaip sako senoviniai padavimai, nepalyginti geresnė geriems, negu blogiems.

— Kaipgi, Sokratai, — paklausė Simijas, — nejaugi nori palikti mus ir nusinešti su savimi šias gražias mintis, ar gal pasidalinsi su mumis? Bent man atrodo, kad ir mes turim teisę gauti savo dalį. Kartu tai bus ir tavo apsigynimas, jei įtikinsi mus tuo, ką kalbi.

— Pasistengsiu, — atsakė Sokratas. — Bet pirma paklausykim, ką seniai jau, kaip man rodos, nori pasakyti Kritonas.

— Tik tai, Sokratai, — atsiliepė Kritonas, — ką man jau seniai kartoja anas žmogus, kuris turės tau atnešti nuodų: reikia pasakyti tau, kad kuo mažiausia kalbėtum. Jis sako, kad kurie daugiau kalba, įsikarščiuoja, ir juos mažiau nuodai veikia. Kas to nepaiso, turi gerti nuodus du ir net tris kartus.

— Tegu nesirūpina, — tarė Sokratas, — tik teparuošia savo gėralo dviem ir, jei bus reikalo, trim sykiams.

— Aš kaip ir nujaučiau tavo atsakymą, — tarė Kritonas, — bet jis man jau seniai įkyrėjęs.

— Nepaisyk jo, — pasakė Sokratas. — Dabar noriu jums, mano teisėjams, paaiškinti, kodėl man atrodo paprasta, kad žmogus rimtas, iš tiesų mėgęs filosofiją, liktų narsus mirčiai artinantis ir tvirtai tikėtų, jog po mirties jam skirtas aukščiausias gėris! Kokiu būdu tai įmanoma, pasistengsiu jums, Simijau ir Kebetai, išaiškinti.

9.Žmonės, berods, nepastebi, kad tikrai atsidavę filosofijai žmonės rūpinasi vien tuo, kaip reikia tinkamai mirti. Jei tai tiesa, keista, žinoma, būtų — per visą gyvenimą tiktai to troškus — kai mirtis ateina, liūdėti dėl to, ko seniai siekei ir kam buvai atsidavęs.

Simijas nusišypsojęs tarė:

— Dėl Dzeuso, Sokratai, aš visai nebuvau linkęs juoktis, bet tu mane prajuokinai. Manau daug kas, tai išgirdę, pamanytų, kad apie filosofus pasakyta labai gerai, o mūsų piliečiai ypač sutiktų, kad filosofai tikrai trokšta mirties, vadinasi, visiškai aišku, kad jie ir verti tokio likimo.

— Ir jie pasakytų teisybę, Simijau, tiktai šitas „visiškai aišku“ neteisingas. Iš tiesų, jie nežino, kodėl tikri filosofai trokšta mirties, kodėl ir kokios, būtent, mirties jie verti. Bet palikime juos, — baigė Sokratas, — ir pasikalbėkime apie mus pačius. Ar mirtis yra tikras ir apibrėžtas dalykas?

— Žinoma, — paskubėjo atsakyti Simijas.

— Ar tai sielos atsiskyrimas nuo kūno? Ir ar mirties esmė ne ta, kad kūnas, persiskyręs su siela, egzistuoja pats savaime, kaip ir siela, atsiskyrusi nuo kūno? O gal mirtis — kas nors kita?

— Taip, būtent tatai, — atsakė Simijas.

— Taigi, pagalvok, bičiuli, bene bus ir tavo nuomonė tokia pat, kaip mano. Man rodos, kad mes pasistūmėsim į priekį savo svarstyme, jei pradėsim štai kaip. Ar manai, kad filosofui dera rūpintis vadinamaisiais malonumais, pavyzdžiui, gerai pavalgyti ir išgerti?

— Ne, jokiu būdu, — atsakė Simijas.

— O meilės malonumais?

— Tuo labiau.

— Na, o kitus kūno rūpesčius ar filosofai, tavo galva, laiko svarbiais? Pavyzdžiui, įsigyti ypatingus drabužius, apavą ir kitus kūno papuošalus, — kaip manai, ar visa tai filosofas vertina, ar laiko perniek, kol koks būtinas reikalas privers jį tuos daiktus pavartoti?

— Man rodos, — atsakė Simijas, — tikras filosofas visa tai turėtų niekinti.

— Vadinasi, bendrai paėmus, tau atrodo, kad filosofas nepaiso kūno, bet, kiek galima nutolęs nuo jo, rūpinasi siela.

— Atrodo.

— Taigi, filosofas visuose tokiuose dalykuose kaip tik ir išvaduoja sielą nuo bendravimo su kūnu daug labiau, negu kiti žmonės?

— Turėtų būti.

— O daugumai žmonių, Simijau, rodosi, kad ir gyventi neverta, jei nesinaudosi ir neturėsi visų minėtų daiktų, kad žmogus, nė kiek nesirūpinąs kūno malonumais, tik merdi.

— Sakai tikrą teisybę.

10.— O kaip dėl paties pažinimo? Jei kam kūnas priemonė pažinimui įgyti, tai ar jis — kliūtis, ar ne? Aš, pavyzdžiui, taip sakau: ar regėjimu ir girdėjimu gali žmonės kiek pasikliauti, ar gal tą pat ir poetai visuomet mums tvirtina127, kad nieko nei matome tikrai, nei girdime? Beje, jei jau šitie pojūčių organai nėra visiškai neklaidingi, juo mažiau neklaidingi kiti: juk jie visi yra kiek silpnesni už anuos. Ar nesutinki?

— Visiškai sutinku, — atsakė Simijas.

— Taigi, — kalbėjo toliau Sokratas, — kada siela paliečia tiesą? Juk kai ji stengiasi ką ištirti kūno padedama, tada ji nuolat apsigauna. Man rodos, tai neginčytina.

— Ir man.

— Vadinasi, ar ne mąstymo keliu, ir jokiu kitu būdu, jai paaiškėja tikroji būtis ar bent jos dalelė?

— Teisingai.

— O siela, aišku, geriausiai mąsto tada, kada jai nekliudo nė vienas iš pojūčių ar jausmų — nei girdėjimas, nei regėjimas, nei nuliūdimas, nei koks džiaugsmas, bet kai ji daugiausia susitelkia savyje, visiškai atsiskyrusi nuo kūno ir, kiek įmanoma, nebendraudama su juo, ieško tikrosios būties?

— Iš tiesų taip.