Платон - Dialogai

— Panašu, kad taip.

— Brangus Simijau, nedera dorybei tokie mainai: keisti malonumą malonumu, liūdesį liūdesiu, baimę baime, didesnį mažesniu, lyg pinigus. Tuo tarpu vienintelis tikras pinigas, į kurį visa tai reikia pakeisti, yra išmintis. Už šitą pinigą viskas perkama ir parduodama: ir narsumas, ir susilaikymas, ir teisingumas: trumpai tariant, tikroji dorybė neatskiriama nuo išminties, vis tiek, ar ji lydima malonumo, baimės ir kitko tokio, ar nelydima. Bet dorybės, atskirtos nuo išminties, keičiamos viena į kitą, ar nebus tik dorybių šešėlis? Tokia dorybė verta tik vergo, liguista ir melaginga. O tiesa savo esme yra apsivalymas nuo visų tokių dalykų. Ir susivaldymas, ir teisingumas, ir narsumas yra apsivalymas nuo visų aistrų, o protas — to apsivalymo įrankis. Tie, kas įsteigė mums tikėjimo paslaptį, gal būt, nebuvo visai kvaili, bet jau senų senovėje užuomina pasakė mums, kad atvykęs į Hadą neapsivalęs purve voliosis ir tenai, o apsivalęs ir pašvęstas gyvens su dievais. Kas išmano tikėjimo paslaptis, sako: „daug yra tirsanešių, bet maža bakchantų“128. O pastarieji, mano nuomone, yra kaip tikrieji filosofai. Ir aš per visą gyvenimą, kiek galėdamas, nieko nepraleisdamas, visomis jėgomis stengiaus būti vienu iš jų. Ar teisingi buvo mano siekimai, ir ar nuveikiau ką, aiškiai sužinosiu nuėjęs tenai, kas, kaip man rodos, netrukus turi įvykti, jei dievas panorės!

Štai ką, Simijau ir Kebetai, sakau jums, — baigė Sokratas, — pasiteisindamas ir norėdamas įrodyti, kad visai pamatuotai nesigailiu ir neliūdžiu, palikdamas ir jus, ir žemės valdovus, nes tikiu, kad ir tenai bičiulius ir valdovus rasiu neblogesnius. Būtų gera, jei savo kalba įtikinčiau jus kiek labiau, negu Atėnų teisėjus.

14.Sokratui pabaigus, prabilo Kebetas.

— Ką pasakei, Sokratai, bent man taip rodosi, labai gerai pasakyta; bet tavo mintys apie sielą kelia žmonėms didelį nepasitikėjimą. Ar siela nenustoja gyventi, atsiskyrusi nuo kūno, ar nenyksta ji ir nežūva tą pačią dieną, kurią miršta žmogus? Persiskirdama su kūnu ir išeidama iš jo, tartum garai ar dūmai, ar neišsisklaido į visas šalis, be pėdsakų išnykdama ir nieku pavirsdama? Juk jeigu ji kame nors gyventų viena, išlaisvinta iš visų blogybių, kurias tu dabar nurodei, tai mes, Sokratai, turėtume didelę ir gražią viltį, kad visa tai tiesa, ką sakai. Bet kad žmogui mirus siela turi tam tikrą jėgą ir mąstymo galią, visa tai, be abejonės, reikalauja nemenko įrodymo.

— Tiesą sakai, Kebetai, — tarė Sokratas. — Tad ką gi darysim? Ar nenorėtum panagrinėti atskirai: ar taip gali būti, ar ne?

— Labai, — atsakė Kebetas. — Aš noriu išgirsti, ką tu apie tai galvoji.

— Gerai, — tarė Sokratas. — Aš nemanau, kad kas, išklausęs dabar mano žodžius, nors jis būtų ir komedijų kūrėjas, pasakytų, kad aš niekus tauziju ir kalbu apie ką nereikia129. Todėl, jei tu neprieštarauji, pasvarstykime pirmiausia tokį dalyką: ar mirusių žmonių sielos yra Hade, ar jų tenai nėra?

15.Mes jau buvome prisiminę labai seną padavimą, kad sielos, nuėjusios ten, pabūva ir paskui vėl grįžta čionai, ir vėl gimsta. Jeigu taip, jei gyvieji vėl gimsta iš mirusiųjų, tai, matyti, mirusiųjų vėlės tenai būva, nes jos negalėtų grįžti į pasaulį, jei išnyktų. Ir mes turėtume pakankamą įrodymą, jeigu iš tikrųjų paaiškėtų, kad gyvieji gimsta ne iš kur kitur, kaip tik iš mirusiųjų. Bet jei taip nėra, reikia kito įrodymo.

— Visiškai teisingai, — tarė Kebetas.

— Jei nori lengviau suprasti, — kalbėjo toliau Sokratu, — žiūrėk ne tik į žmones, bet ir į visus gyvulius, ir augalus, ir apskritai visa, kam būdinga atsirasti. Pažiūrėkime, ar ne viskas taip atsiranda, būtent, ne iš kur kitur, kaip tik iš savo priešingybių, visais atvejais, kur toji priešingybė pasitaiko, kaip antai, kas gražu — priešinga, be abejonės, bjaurumui, kas teisinga — neteisingumui, ir taip su daugybe kitų dalykų. Taigi panagrinėkime, ar būtina, kad visa, kas turi priešingybę, gimtų ne iš kur kitur, kaip tik iš savo priešingybės. Pavyzdžiui, kai atsiranda kas didesnio, ar nebūtina, kad tai atsirastų iš to, kas pirmiau buvo mažesnis?

— Taip.

— Taip pat, jei kas sumažėja, ar nebuvo tai pirmiau kas nors didesnio, kad paskum galėtų sumažėti?

— Žinoma, — atsakė Kebetas.

— Ir iš stipresnio pasidaro silpnesnis, iš lėtesnio greitesnis?

— Be abejonės!

— Ką gi dar? O jei kas darosi blogesnis, tai ar ne iš geresnio, teisingesnis — iš neteisingesnio?

— Kaipgi ne.

— Vadinasi, — kalbėjo Sokratas, — mes pakankamai įsitikinome, kad visa atsiranda tokiu būdu — priešinga iš priešinga?

— Visai pakankamai.

— Bet ar nėra tarp tų dviejų priešingybių, kas būtų jų vidurys? Ar nevyksta čia du gimimai: vienas, einąs iš pirmos priešingybės antrosios link, o antras — atgal, iš antros pirmosios link? Tarp didesnio ir mažesnio ar neužima vidurio padidėjimas ir sumažėjimas, ir ar nesakome, kad vienu atveju kai kas didėja, o antru — mažėja?

— Sakome, — pritarė Kebetas.

— Ar nesti taip ir su persiskyrimu bei susijungimu, su ataušimu bei sušilimu ir su visais kitais panašiais reiškiniais, kurių mes kartais nemokame nė pavadinti? Ir visados taip turi būti, kad viena kyla iš antro, kad viena virsta antru, ir tas vyksmas abipusis?

— Taip, iš tiesų, — tarė Kebetas.

16.— Dabar sakyk man, ar gyvenimui yra kas priešinga, kaip kad, pavyzdžiui, budėjimui priešingas miegas?

— Žinoma, — atsakė Kebetas.

— Kas būtent?

— Mirtis, — pasakė šis.

— Taigi ir šitie dalykai — gyvenimas ir mirtis— kyla vienas iš antro, o kadangi jie — priešingybės, tai tarp jų galimi du perėjimai.

— Na taip.

— Štai, — kalbėjo toliau Sokratas, — aš tau nurodysiu vieną priešingybių porą, apie kurią tik ką kalbėjome, ir jų perėjimus, o tu pasakyk man kitą porą. Štai aš sakau: miegas ir budėjimas; iš miego kyla budėjimas, iš budėjimo — miegas, o jų pereinamieji vyksmai bus užmigimas ir pabudimas. Aišku tau, — paklausė, — ar ne?

— Aišku.

— Dabar ir tu, — tarė Sokratas, — pasakyk man panašiai apie gyvenimą ir mirtį. Ar sutinki, kad gyvenimui priešinga mirtis?

— Taip.

— Šios priešingybės kyla viena iš antros?

— Taip.

— Tai kas gimsta iš gyvo?

— Miręs.

— O iš mirusio? — paklausė Sokratas.

— Reikia sutikti, kad gimsta tai, kas gyvena, — atsakė Kebetas.

— Vadinasi, Kebetai, iš mirusio gimsta gyva ir visi gyvieji žmonės?

— Turėtų būti, — atsakė Kebetas.

— Taigi mūsų sielos būva Hade?

— Matyt, taip.

— Tad iš dviejų kalbamųjų vyksmų ar nors vienas yra visiškai aiškus? Juk mirimo vyksmas, be abejonės, aiškus? Ar ne?

— Visai aiškus, — atsakė Kebetas.

— Kaipgi dabar padarysime? — kalbėjo Sokratas. — Ar atmesime priešingą vyksmą ir sugriausime gamtos pusiausvyrą? Ar mirimą atsversime kokiu nors priešingu vyksmu?

— Atrodo, reikėtų.

— Tad kokiu?

— Atgijimu.

— Jei jau yra atgijimas, — pasakė Sokratas, — tai ar nebus tas atgijimas vyksmas, kuriuo mirtis virsta gyvenimu?

— Taip, žinoma.

— Taigi, mes abu sutinkame, kad gyvieji gimsta iš mirusiųjų ne kitaip, kaip mirusieji iš gyvųjų. Bet jei taip, tai turime, man rodos, pakankamą įrodymą, kad mirusiųjų sielos kažkur būva ir iš ten vėl grįžta gyventi.

— Mano išmanymu, Sokratai, — pasakė Kebetas, — iš to, dėl ko susitarta, neišvengiama išvada, kad taip turi būti.