Платон: Dialogai

Vertė

Merkelis Račkauskas

Turinys

Puota

Sokrato apologija

Kritonas

Fedonas

Komentarai ir išnašos

PUOTA

Senovės Graikijoje buvo paprotys mokytų vyrų puotose disputuoti įvairiomis rimtomis temomis. Šiame Platono dialoge išdėstomos pažiūros į meilę, grožį, gėrį.

Puotos dalyviai (be Sokrato ir Alkibiado):

Agatonas — poetas-tragikas, miręs apie 400 m. pr. m. e. Agatonas drauge su Euripidu gyveno Makedonijos karaliaus rūmuose. Taigi, kai buvo rašoma „Puota“, jis jau buvo miręs. Agatonas sukūrė septynias tragedijas, tačiau jų tik pavadinimus težinome.

Fedras(jo vardu pavadintas ir vienas Platono dialogas) gyvai domėjosi filosofijos klausimais.

Pausanijasišdėstė pagyvenusio tų laikų atėniečio nuomonę meilės klausimais. Jo kalba, kaip Agatono, buvo sofistiško gudrumo pavyzdys.

Eriksimachas,Fedro bičiulis, kilęs iš garsios Atėnų gydytojų šeimos ir pats gerokai prasilavinęs kaip gydytojas. Platonas vaizduoja jį kiek komiškai, ypač scenoje su Aristofanu.

Aristofanas — įžymus antikos komedijų rašytojas (450— 388 m. pr. m. e.). Aristofanas irgi jau buvo miręs, kada buvo kuriama „Puota“. Iš gausios Aristofano kūrybos išliko tik 11 komedijų, jų tarpe „Debesys“, kur pajuokiamas Sokratas.

Diotima — Platono sukurtas moters tipas.

Aristodemas — Sokrato šalininkas ir pasekėjas.

Sokratas vaikščiodavo basas retkarčiais, o Aristodemas — visada.

Be to, yra dar du įžanginio pasikalbėjimo dalyviai: Apolodoras ir Glaukonas. Apolodoras, pasak jo paties, skulptorius liejikas, buvo karštas Sokrato gerbėjas, Sokrato mirties liudininkas. Kas toks Glaukonas, tiksliai nežinome. Tokiu vardu buvo Platono brolis ir, galimas daiktas, kad čia — jis.

APOLODORAS IR JO DRAUGAS

1. Apolodoras. —Rodos, esu neblogai pasiruošęs tam, ko klausiate. Štai užvakar ėjau iš namų, iš Falero1, į miestą, vienas mano pažįstamas, ėjęs iš paskos, pamatė ir pašaukė iš tolo, juokais vadindamas mane kilmėvardžiu:

— Ei, falerieti, — tarė, — Apolodorai, ar nepalauksi?

Sustojęs lukterėjau. O tas sako:

— Kaip tik, Apolodorai, seniai ieškau tavęs, norėjau paklausti apie pokalbį per vaišes pas Agatoną tarp Sokrato, Alkibiado ir kitų svečių, kokia ten ėjo kalba apie meilę. Man pasakojo kažkas kitas, girdėjęs iš Feniko, Filipo sūnaus, ir sakė, jog ir tu žinai. O pats nieko nemokėjo dorai papasakoti. Taigi man viską papasakok fu; juk tau labiausiai tinka persakyti savo bičiulio kalbas. Bet pirma, — sako, — pasakyk man, ar tu pats buvai ten tų pokalbių metu, ar tie?

O aš atsakiau:

— Matyt, kalbėjusis su tavim iš tikrųjų nieko doro tau nepapasakojo, jei manai, kad pokalbis, apie kurį klausi, buvo taip neseniai, jog ir aš galėjau ten dalyvauti.

— Taip aš ir maniau, — atsakė tas.

— Kaipgi tai, — sakau, — Glaukonai2? Argi nežinai, kad jau daug metų, kaip Agatonas čia nebegyvena? O nuo to laiko, kai aš pradėjau bičiuliautis su Sokratu ir pasiryžau kasdien stebėti, ką jis kalba ir daro, dar nebus nė trejų metų. Iki tol aš basčiausi, kur pakliuvo, ir tariausi darąs šį tą dora, o iš tikrųjų buvau pasigailėjimo vertas, kaip kiekvienas mūsų, ne mažiau kaip tu dabar, jei manai, kad geriau užsiiminėti bet kuo kitu, tik ne filosofija.

— Nejuokauk, — atsakė jis, — verčiau pasakyk man, kada buvo tas pokalbis.

— Mūsų vaikystės dienomis, — atsakiau aš, — kai Agatonas laimėjo pergalę pirmąja savo tragedija3, ant rytojaus po to, kai pergalės garbei sudėjo aukas drauge su choreutais.

— Seniai, pasirodo, būta. O kas tau pasakojo? Ar pats Sokratas?

— Dievaži, ne: tas pats, kas pasakojo ir Fenikui — Aristodemas4, toks kidatėnietis, žemutis, visada basas; jis buvo to pokalbio metu, vienas didžiausių tada, kaip man rodos, Sokrato gerbėjų. O be to, vieno kito dalyko, kur buvau iš jo girdėjęs, paklausiau ir Sokratą, ir tas patvirtino man ano pasakojimą.

— Tai kodėl nepapasakotum man? Juk kelionėj į miestą patogu ir kalbėti, ir klausyti.

Taigi eidami tuomet apie tai ir kalbėjome. Dėl to, kaip sakiau pradžioje, esu neblogai pasiruošęs pasakoti. Ir jeigu norite, kad jums papasakočiau, tebūnie, kaip pageidaujate. Aš labai džiaugiuosi bet kokia proga ir pats dalyvauti pokalbiuose apie filosofiją, ir kitų klausytis, nekalbant jau apie tai, kad ir naudos tikiuosi turėti. O klausant kitokių, ypač jūsų, didžturčių ir prityrusių verteivų, kalbų, man darosi nesmagu ir gaila jūsų ir jūsų draugų: nieko nedarydami, tariatės kažką darą. Lygia dalia ir jūs laikote mane nelaimingu, ir aš manau — jūs teisūs. O kad jūs nelaimingi, aš nemanau, o tikrai žinau.

Draugas. — Amžinai tu toks pat, Apolodorai; amžinai vainoji ir save, ir kitus, ir, man rodos, visur visus, išskyrus vieną Sokratą, laikai pagailos vertais, pirmiausia gi save. Dėl ko pavadino tave velnių apsėstu, aš nežinau, tik savo kalbose tu tikrai visada toks: tūžti ir ant savęs, ir ant kitų, išskyrus Sokratą.

Apolodoras. — Aišku, mielasis, kaipgi nebūsiu apsėstas, kaip neisiu iš proto, būdamas tokios nuomonės apie save, ir apie jus.

Draugas. — Neverta, Apolodorai, ginčytis dabar dėl to. Verčiau, kaip prašėme tave, neatsisakyk papasakoti, kas tenai buvo kalbėta.

Apolodoras. — Taigi buvo kalbėta maždaug taip... Bet geriau pasistengsiu ir aš papasakoti jums visa iš pradžios, kaip tas man pasakojo.

2.Taigi, sako, sutikau Sokratą, išsipraususį ir apsiavusį kurpėmis, — kas retai su juo būdavo, — ir paklausiau jį, kur eina taip išsipustęs.

Sokratas atsakė:

— Pas Agatoną pietų. Vakar per epinikijas, pabūgęs žmonių daugybės, pabėgau nuo jo, bet pažadėjau šiandien ateiti. Ir štai išsidabinau, kad gražus nueičiau pas gražų. O tu, — pridūrė, — kaip tu, — ar nenorėtum nueiti pietų be kvietimo?

O aš, sako, atsakiau:

— Darysiu, kaip sakysi.

— Tad eime, — tarė Sokratas, — ir, iškreipdami patarlę, tarkime ją šitaip: „Gerieji eina puotauti pas gerąjį ir neprašyti5.“ Homeras, sakysim, ne tik iškreipė šitą patarlę, bet ir išniekino. Atvaizdavęs Agamemnoną itin narsiu karžygiu, o Menelają „menku kovotoju“, jis privertė mažiau garbingą Menelają nekviestą ateiti į vaišes pas garbingesnį Agamemnoną, kai tas, auką sudėjęs, iškėlė puotą.

Tai išgirdęs, Aristodemas atsakė:

— Bijau, kad ir su manim atsitiks ne taip, kaip tu sakai, Sokratai, bet kaip Homeras: aš, menkas žmogelis, neprašytas eisiu į puotą pas išminčių. Taigi, nusivedęs mane, ar turėsi kuo pasiteisinti? Aš nesisakysiu atėjęs nekviestas: sakysiu, kad tu mane kvietei.

— Dviese draugėj eidami6, — atsakė Sokratas, — nutarsime, ką pasakyti. Eikime!

Taip pasikalbėję, jie leidosi į kelią. Paskendęs mintyse, Sokratas pakeliui atsiliko; Aristodemas sustojo jo palaukti, bet šis liepė jam eiti toliau. Priėjęs Agatono namus, Aristodemas duris rado atdaras, ir čia, kaip jis sako, atsitiko juokingas dalykas. Jį tuojau pasitiko vienas iš tarnų ir nuvedė ten, kur visi jau buvo išsitiesę ir pasiruošę pietauti. Vos tik jį išvydęs, Agatonas pasakė:

— O! Aristodemas! Pačiu laiku ateini, papietausi su mumis. Jei kitu reikalu atėjai, atidėk jį kitam kartui. Aš ir vakar ieškojau tavęs, norėjau pakviesti, bet niekur neradau. O Sokrato mums kodėl neatvedei?