Платон - Dialogai

Jau pati gyvųjų kūnų prigimtis turi šitą dvejopą Erotą. Juk sveikatos ir ligos pradai kūne, kaip visi pripažįsta, yra skirtingi ir nepanašūs, o kas nepanašu, trokšta savo nepanašumo ir myli jį. Vadinasi, sveikojo prado Erotas vienas, liguistojo— kitas. Ir jeigu, kaip ką tik sakė Pausanijas, padoriems žmonėms įtikti gražu, o paleistuviams— negarbinga, tai lygiai ir su kūnais: geriems ir sveikiems pradams įtikti gražu ir privalu (šitas ir vadinama medicina), o blogiems ir nesveikiems — gėdinga ir, atvirkščiai, privalu juos slopinti, jeigu nori būti tikras gydytojas27.

Medicina, trumpai sakant, yra mokslas apie erotinius kūno palinkimus prisipildyti ir ištuštėti, ir tas, kas mokės atskirti tuose palinkimuose gražų Erotą nuo bjauraus, bus išmanantis gydytojas, o tas, kuris sugebės tuos Erotus pakeisti, kad vietoj vieno Eroto žmogaus gautų kitą, ir įdiegs reikalingą meilę ten, kur jos nėra, bet kur ji turėtų būti, ir pašalins iš ten nereikalingąją, tas bus didis savo dalyko žinovas28.

Iš tikrųjų, reikia mokėti priešingiausius kūno pradus padaryti draugingus ir priversti juos vienas antrą pamilti. O priešingiausi pradai yra patys kraštutinieji: šaltis ir karštis, kartumas ir saldumas, sausumas ir drėgnumas ir visi tolygūs dalykai. Mokėdamas įskiepyti šiems pradams meilę ir santaiką, mūsų pirmtakas Asklepijas, kaip sako poetai, matau jų ir čia, — o aš jiems tikiu, — ir tapo mūsų amato kūrėjas29.

Taigi, sakau jums, visa medicina pavaldi šitam dievui, lygiai kaip gimnastika ir žemdirbystė30.

O dėl muzikos, tai ji — aišku kiekvienam, kuris bent kiek pagalvos apie tai — turi tas pačias savybes, kaip ir kiti menai; galimas daiktas, kad tai ir nori pasakyti Heraklitas, nors jo mintis išreikšta ir nelabai vykusiai. Jis iš tiesų sako, kad visuma pasidalindama išlaiko vienumą, — taip kaip lanko ar lyros darnoje. Tačiau būtų nesąmonė manyti, kad harmonija — tai pasidalinimas arba kad ji atsiranda iš skirtingų pradų. Matyti, jis norėjo pasakyti štai ką: harmonija susidaro iš garsų, kurie pradžioje skirstėsi į aukštus ir žemus, o paskui susiderino muzikos meno dėka. Juk negali susidaryti harmonija, jei egzistuoja aukštų ir žemų garsų priešybė. Harmonija yra garsų darna, o darna — tam tikra santarvė; o santarvė negali atsirasti iš priešingų pradų tol, kol jie priešingi. Antra vertus, to, kas priešinga ar nesutinka, negalima suvesti į darną; štai ritmas atsiranda iš ilgumų ir trumpumų, kurie iš pradžių išsiskirdavo, o paskui sutiko. Visam tam santarvę, kaip minėta medicina, čia teikia muzika, įkvepianti meilės ir sandoros priešingiems elementams. Taigi ir muzika yra mokslas apie Erotus, esančius harmonijoj ir ritme31.

Pagaliau net pačioje harmonijos bei ritmo sandaroje visai nesunku įžiūrėti Eroto pradų; o dvejopo Eroto tenai nėra nė kvapo.

Bet kai ritmą ir harmoniją reikia perteikti žmonėms arba kurti muziką (tai vadinama melopėja), ar taisyklingai atkartoti jau sukurtas melodijas bei ritmus (tai pasiekiama atitinkamu mokslu), tada uždavinys iš tikrųjų sunkus ir reikalauja įgudusio menininko. Ir vėl ateina ta pati mintis, kad doriems žmonėms ir tiems, kuriuos, dar nepasižymėjusius dorybėmis, turime dorinti, reikia įtikti ir saugoti jų meilę: tai yra gražusis Erotas, dangiškasis, mūzos Uranijos sūnus. O Polihimnijos sūnus yra vulgarusis Erotas, ir su juo reikia atsargiai elgtis tiems, kam jis pasiperša, kad suteiktų malonumą, bet nepadarytų netvarkos32. Taip pat ir mūsų mene labai svarbu mokyti gražiai naudotis smagumais, kuriuos teikia virėjų menas, kad ir malonumą gautum, ir neapsirgtum. Taigi ir muzikoje, ir medicinoje, ir visuose kituose žmonių bei dievų dalykuose reikia kiek galint akyliau žiūrėti abiejų Erotų, nes juose yra ir vienas, ir kitas.

13.Net ir metų laikai jų abiejų kupini. Visada, kai tuos pradus, apie kuriuos ką tik kalbėjau, t. y. šilumą ir šaltį, sausrą ir drėgmę, užvaldo nuosaikusis Erotas ir jie susijungia protingai ir darniai, jie teikia gėrybių ir sveikatos žmonėms, visam gyviui ir augalams, nėmaž jiems nekenkdami. Kai metų laikus ima tvarkyti nesivaldantis Erotas, jis daug ką gadina ir neša daug žalos: iš jo dažnai kyla maras ir gausybė kitokių gyvulių ir augalų ligų. Ir šerkšnas, ir kruša, ir amaras atsiranda dėl pertekliaus ir netvarkos tokių meilės pradų, kurių pažinimas, kalbant apie dangaus kūnų judėjimą ir metų laikus, vadinamas astronomija33.

Galiausiai ir visokį aukojimai ir visa, kas priklauso būrimo menui, — dievų ir žmonių savitarpio santykių išraiška, — yra ne kas kita, kaip meilės saugojimas, o iš kitos pusės — jos gydymas; juk kiekviena bedievystė paprastai atsiranda tada, kai kas nesistengia įtikti dorajam Erotui, negerbia jo, neatsižvelgia į jį kiekviename darbe, bet visa tai skiria anam Erotui; ar tai kreiptųsi į tėvus — gyvus ar mirusius, — ar į dievus. Tad būrimo menui ir pavesta prižiūrėti meilės polinkius ir juos gydyti, nes tas menas kaip tik žadina draugystę tarp dievų ir žmonių ir žino, kurie meilės polinkiai žmonėse siekia gėrio, o kurie šventvagiški.

Štai kokią didelę ir daugeriopą galybę, tiksliau sakant, neribotą galybę turi kiekvienas Erotas. O tas Erotas, kuris nuosaikus ir teisingas, pasireiškia geruose mūsų ir dievų veiksmuose, tas visų galingiausias; jis teikia mums visokeriopą laimę, mokydamas mus bendrauti ir draugauti net su dievais, kurie už mus aukštesni.

Galimas daiktas, kad ir girdamas Erotą, daug ko nepasakiau, bet, patikėkite, netyčia. O jei ką apleidau, tavo darbas, Aristofanai, užpildyti tas spragas. Arba, jei manai kaip nors kitaip pagarbinti šį dievą, tai garbink; juo labiau, kad ir tavo žagsulys jau liovėsi.

Tada Aristofanas taip prabilo:

— Liovėsi, tačiau tik gerai nusičiaudėjus. Aš net stebiuosi, kad padorus kūno elgesys reikalauja tokio triukšmo ir kutenimo su čiaudėjimu. Juk žagsulys visai praėjo, vos nusičiaudėjau keletą kartų.

Eriksimachas atšovė:

— Mielasis, ką tu darai! Užuot pradėjęs kalbą“ kreti juokus ir verti mane sekti tavo žodžius, ar tik vėl neimsi šaipytis; o galėtum kalbėti niekieno netrukdomas.

Aristofanas nusijuokė ir tarė:

— Gerai sakai, Eriksimachai; tebūnie, tarsi aš nieko nesakiau. Bet nežiūrėk jau manęs taip, nes ir aš pats žiūrėsiu, ką turiu pasakyti; ne tiek bijau, kad ko nors juokinga nepasakyčiau, — tai dar būtų mano nuopelnas ir duoklė mūsų mūzai, — kiek bijau, kad pats netapčiau pajuokos daiktas.

— Juokais neatsipirksi nuo manęs, Aristofanai, — tarė Eriksimachas, — verčiau saugokis ir kalbėk taip, lyg tau reikėtų atsakyti už savo žodžius. O kad kokios, gal ir atleisiu tau, jei man patiks.

14.— Tavo teisybė, Eriksimachai, — pasakęs Aristofanas, — esu pasiryžęs visai kitaip kalbėti, negu tu ir Pausanijas kalbėjote. Man atrodo, kad žmonės visiškai nesupranta Eroto galybės, nes jei suprastų, statytų jam didžiausias maldyklas bei aukurus ir atnašautų didžiausias aukas, — ne taip, kaip dabar, kada nieko jam nedaroma, nors būtiniausiai reikia. Juk jisai didžiausias žmonių bičiulis dievų tarpe, jis padeda žmonėms ir gydo tokias ligas, kurių atsikratyti žmonių giminei būtų didžiausia laimė. Taigi mėginsiu jums išaiškinti Eroto galybę, o jūs gi mokysite kitus.

Visų pirma jums reikia šį tą sužinoti apie žmogaus prigimtį ir nuostabų jos likimą. Senovėje mūsų prigimtis nebuvo tokia, kaip dabar, bet visai kitokia. Tad pradžiai žinokite, kad žmonių lytys buvo trys, o ne dvi, kaip dabar — vyriškoji ir moteriškoji; buvo dar trečia— jungusi abi kitas. Iš jos teliko vien vardas, o pati ji išnyko. Tais laikais androginas buvo atskira lytis: savo išvaizda ir vardu jis apėmė tiek vyriškąją, tiek ir moteriškąją lytį. Dabar tos lyties nebėra, tiktai josios vardas vartojamas kaip keiksmažodis34. Be to, šitų amonių kūnas buvo apvalus: jie turėjo apvalią nugarą, šonus, keturias rankas, kojų tiek pat, kiek ir rankų, du visiškai vienodus veidus ant apvalaus kaklo; į priešingas puses nukreiptų veidų galva buvo viena, ausys keturios, gėdingosios dalys dvi, o visa kita kiekvienas gali įsivaizduoti pagal tai, kas jau pasakyta. Vaikščiodavo žmogus tiesiai, kaip ir dabar, tačiau į vieną ar kitą pusę— kur tinkamas; o kai panorėdavo greitai bėgti, ritosi, sukdamasis ir pasiremdamas visomis aštuoniomis galūnėmis, užvertęs kojas aukštyn, tarsi virsdamas kūlio. O trijų lyčių, ir būtent tokių lyčių, būta todėl, kad vyriškoji lytis buvo kilusį iš saulės, moteriškoji — iš žemės, o jas abi sujungusioji— iš mėnulio, nes ir mėnulis jungia anų abiejų pradus. Tokiu būdu ir patys žmonės buvo apvalūs, ir jų eisena apvali, nes jie buvo panašūs į savo gimdytojus. Milžiniška buvo jų stiprybė bei jėga, ir sumanymus jie turėjo didelius, kėsinosi net dievus nuversti, ir ką pasakoja Homeras apie Efialtą ir Otą, apie anuos pasakoja: jie kėsinęsi užkopti į dangų ir paskui pulti dievus.