Платон - Dialogai

— O aš, — tęsė Aristodemas, — atsigręžiu, bet Sokrato paskui mane einant nematau. Todėl pasakiau, kad pats atėjau drauge su Sokratu, kuris čion pakvietė mane pietų.

— Gerai padarei, — sakė šeimininkas. — Bet kur Sokratas?

— Visą laiką ėjo paskui mane. Pats stebiuosi, kur jis prapuolė.

— Eik, pažiūrėki, berniuk, — — tarė Agatonas vergui, — ar nerasi Sokrato. Atvesk jį čia. O tu, Aristodemai, tieskis šalia Eriksimacho.

3.Ir jam tarnas numazgojo kojas, kad galėtų atsigulti, o kitas tuo tarpu atėjo ir pranešė: Sokratas pasukęs atgal, stovįs kaimyno priebuty ir kviečiamas nenorįs eiti.

— Niekus plepi, — tarė Agatonas. — Kviesk jį ir nepaleisk.

Čia atsiliepė Aristodemas:

— Nereikia! Palikit jį. Toks jo įpratimas: sustos kitąsyk kur ir stovi. Aš manau, jis tuoj ateis. Tik nelieskite jo, palikite ramybėj.

— Jei taip manai, taip ir padarysime, — pasakęs Agatonas. — O mus, tarnai, visus vaišinkite. Duokite, ką tik norite, nes niekas nesėdi jums ant sprando. Bet aš niekuomet taip nedarau. Tarkitės jūs pakvietę mane ir kitus pietų, lepinkite mus, kad galėtume jus pagirti.

Po to, — pasakoja Aristodemas, — jie pradėjo pietauti, o Sokratas vis nesirodė. Agatonas kelis kartus buvo bešokąs ieškoti, bet Aristodemas jį sulaikė. Pagaliau Sokratas atsirado, užtrukęs ne taip ilgai, kaip buvo papratęs, pietums vos įpusėjus. Agatonas, gulėjęs vienas iš krašto, jam tarė:

— Čionai, Sokratai, išsitiesk šalia manęs, kad ir aš paragaučiau tos išminties, kurios tu priebuty prisisėmei. Aišku juk, kad radai ir ją dabar turi: antraip būtum ilgiau stovėjęs.

Sokratas sėsdamasis tarė:

— Gerai būtų, Agatonai, jei išmintis būtų toks daiktas, kuris, kai tik prisiliečia, galėtų tekėti iš pilnesnio į tuštesnį, lygiai kaip vanduo vilnoniu siūlu iš pilnesnio indo teka į tuštesnį. Jei ir su išmintimi taip yra, labai vertinu buvimą šalia tavęs: manau, pripildysi mane puikiausios išminties. Juk mano išmintis menkutė ir abejotina, kaip koks sapnas, o tavo — šviesi ir puikią sėkmę lemianti: jaunas esi, o kaip skaisčiai ji užvakar sužibėjo, kaip suspindo, regėjo daugiau nei trys dešimtys tūkstančių graikų7.

— Pojuokas esi, Sokratai, — tarė Agatonas. — Netrukus pakalbėsime abu — aš ir tu — apie išmintį, pasikvietę teisėju Dionisą8, katras iš mudviejų išmintingesnis. O dabar stverkis pietų.

4.Po to, — pasakoja Aristodemas, — Sokratas atsigulė ir drauge su visais pavalgė. Tuomet jie nuliejo auką, pagiedojo giesmę dievui pagarbinti, atliko visa, kas reikalinga9, ir sėdo gerti. O Pausanijas prašneko taip:

— Gerai būtų, vyrai, rasti būdą, kaip mažiau nusigerti. Aš turiu pasakyti, kad visai blogai jaučiuos po vakarykščių išgertuvių ir esu reikalingas poilsio. Manau, kad daug kas ir iš jūsų jo privalo: ir jūs gi čia buvote vakar. Taigi pagalvokime, kaip saikingiau mums gerti.

Aristofanas jam atsakė:

— Teisybę kalbi, Pausanijau, visais būdais reikia ieškoti saiko išgertuvėms. Ir aš esu vienas iš per daug išsimaudžiusių jų vakar vyne.

Jų žodžius išgirdęs, Akumeno sūnus Eriksimachas prabilo:

— Žinia, kad tiesą sakote. Tik aš norėčiau išgirsti dar vieną iš jūsų — Agatoną: ar dar pajėgus gerti jis, ar ne?

— Ne, nebepajėgsiu, — atsakė Agatonas.

— Mums, kaip matyti, pasisekė, — tarė Eriksimachas, — man, Aristodemui, Fedrui ir kitiems, jei jau jūs stipriausi gėrikai, šiandien atsisakote, — mes niekada nebuvome iš pakeliančių. Apie Sokratą aš nekalbu: jis gali gerti ir negerti; jam vis viena, kaip mes darysim. O jeigu niekas, mano galva, iš čia esančių nelinkęs daug gerti, gal nė kiek nenusidėsiu, pasakydamas teisybę apie girtavimą, kas jis yra. Iš medicinos mokslo man aišku kaip dieną, kad girtavimas žmogui kenksmingas. Ir pats aš nesutikčiau: nenorėčiau gerti ir kitam nepatarčiau, ypač jei kas po vakarykščios dar neišsipagiriojo.

— Šventa teisybė, — įsiterpė Fedras iš Mirinunto10. Aš visuomet mielai tavęs klausau, ypač kai pradedi kalbą apie mediciną. O šiandien, jei gerai pagalvos, paklausys tavęs visi.

Tai išklausę, visi sutiko šios dienos pokyly nenusigerti, o gerti tiek, kad būtų malonu.

5.— Kadangi, — tarė Eriksimachas, — jau nutarta, kad kiekvienas gertų, kiek nori pats, be jokios prievartos, aš siūlau ką tik įėjusią fleitininkę atleisti: tegroja ji pati sau, arba, jei nori, moterims namų viduje. O mes šios dienos pobūvį pašvęskime pokalbiui. Kokiam — jei sutinkate, aš galiu pasiūlyti.

Visi pasisakė sutinką ir norį išgirsti tą pasiūlymą.

Ir Eriksimachas tarė:

— Pradėsiu kalbą taip, kaip pradeda Euripido Melanipė11: „Ne savo aš žodžius“, o mūsų Fedro noriu pasakyti. Pasipiktinęs Fedras tolydžio kartoja man: „Ar ne gėda, sako, Eriksimachai, — kai kitiems dievams poetai kuria himnus ir peanus12, Erotui tokiam didžiam ir galingam dievui, joks dainius niekados — kiek jų yra — nė pagiriamo žodžio nesudėjo. Arba, jei nori, pažvelk į garbiuosius sofistus, kurie, kaip štai dorasis Prodikas, proza rašo pagyrimus Herakliui13 ir kitiems. Ir tai ne taip dar nuostabu. Kartą užtikau knygą, kurioje išgirtos naudingosios druskos savybės. Ir kitų panašių daiktų nemaža rastum išaukštintų. Taigi tokius niekniekius išgarbinti per daug stengiamasi, o tinkama giesme pagerbti Erotą dar niekas iki šiol nedrįso. Taip ir paliktas tokis galingas dievas be pagarbos!“ Man rodos, Fedras sako tiesą. Todėl norėčiau, kaip pridera, jį įvertinti: padaryti jam smagumą. Be to, man rodos, mums, čia dabar susirinkusiems, reikia pagarbinti šį dievą. Jeigu jūs man pritariate, tai mes pokalby gražiai praleisime laiką. Todėl kiekvienas iš mūsų, pradedant iš dešinės, turi pasakyti gražiausią, kiek įstengs, kalbą Erotui pagirti, o pirmas tegu pradeda Fedras, nes jis ir guli pirmas, ir iš jo lūpų šis pasiūlymas.

— Niekas, Eriksimachai, — tarė Sokratas, — nekels balso prieš tavo pasiūlymą. Neprieštarausiu nei aš, kuris tvirtinu, be meilės dalykų, nieko nežinąs; neprieštaraus nei Agatonas, nei Pausanijas, nei, žinoma, Aristofanas, kurio visos mintys sukasi apie Dionisą ir Afroditę, nei kas kitas iš mūsų, kuriuos čia matau. Tiesa, mūsų, tįsančių paskutinėse vietose, padėtis blogesnė. Bet jei pirmesniųjų už mus kalbos bus tinkamos ir geros, užteks mums ir to. Na, tai geros kloties, tepradeda Fedras ir tegiria Erotą.

Visi kaip vienas jam pritarė ir pageidavo to paties, ko ir Sokratas. Žinoma, visko, ką kuris pasakė, gerai neatsiminė nei Aristodemas, nei aš neatsimenu visko, ką jisai man pasakojo. Bet tai, kas man pasirodė atsimintina, mėginsiu jums išdėstyti, atpasakodamas kiekvieno kalbą.

6.Taigi pirmas, kaip sakiau, ėmė kalbėti Fedras, ir jo kalbos pradžia buvo tokia: didis dievas esąs Erotas, daugeliu dalykų žavi jis žmones ir dievus, nepaskučiausias ir savo kilme: juk garbinga būti vienu iš seniausiųjų dievų. Štai ir įrodymas: Eroto gimdytojų nėra; apie juos nekalba nei poetai14, nei šiaip žmonės, tik Hesiodas sako, kad pirma atsiradęs chaosas, o paskui

Plačiakrūtinė žemė, visų daiktų saugi ir amžina vieta,

Ir Erotas...

Tad jis teigia, kad po chaoso atsiradę tuodu abudu, žemė ir Erotas. O Parmenidas15 sako apie gimdančią galią, kad ji

pirma kitų dievų į pasaulį leido Erotą.

Su Hesiodu sutinka ir Akusilajas16. Tokiu būdu daugelis sutaria, kad Erotas — vienas iš seniausių dievų. O būdamas seniausias, jis mums yra didžiausiųjų gėrybių šaltinis. Bent nežinau didesnės gėrybės jaunuoliui kaip būti įsimylėjusiam, o įsimylėjėliui nėra didesnės laimės kaip būti mylimam. Juk to, kuo turi vaduotis žmonės, besirengią gražiai praleisti gyvenimą, nei giminystė, nei garbė, nei turtai, nei kitas kas taip puikiai neišmokys, kaip meilė.