Платон: Dialogai

Tada Sokratas tarė:

— Tu pats? Eriksimachai, iš tiesų puikiai rungeisi, bet jei būtum mano kaily, arba tiksliau — kokiam būsiu kaily, kai ir Agatonas pabaigs kalbėti, tai gerokai nerimautum ir jaustumeis taip, kaip aš dabar jaučiuosi.

— Nori mane apžavėti, Sokratai, — pasakė Agatonas, — ir supainioti, įbrukęs man mintį, kad šitie žiūrovai tikisi iš manęs galas žino kokios gražios kalbos.

— Tikras užuomarša būčiau, Agatonai, — atsakė Sokratas, — jeigu matęs tavo drąsą ir orumą, kai išeidavai su aktoriais į sceną ir, pamatęs prieš save tokią žiūrovų minią, ketindavai pradėti paties sudėtas kalbas, nė kiek neišsigandęs, — dabar galėčiau pamanyti, kad nerimausi dėl mūsų keleto.

— Nejaugi, Sokratai, — atkirto Agatonas, — manai, kad mane teatras visai apkvaišino ir net nežinau, jog protaujančiam žmogui keli išmintingi vyrai gali įvaryti daugiau baimės, negu pulkas kvailių?

— Negražiai pasielgčiau, Agatonai, — tarė Sokratas, — jei palaikyčiau tave tokiu nemokša. Ne, aš gerai žinau, kad jeigu susitiktum su žmonėmis, kuriuos laikai protingais, tai tokiais rūpintumeis daugiau, negu minia. Deja, man rodos, apie mus nė kalbos negali būti: juk ir mes buvome teatre ir priklausėme tai miniai. Bet jei susitiktum su kitais, tikrai išmintingais, tai, tikriausiai, tau būtų gėda jų, jei manytum ką gėdinga padaręs. Kaip manai?

— Teisybė, — atsakė Agatonas.

— O minios ar nesigėdytum, jei manytum ką netikusio darąs?

Tada įsikišo Fedras:

— Mielas Agatonai, jei atsakinėsi Sokratui, jam nė kiek nerūpės, kuo čia mes užsiėmę, kad tiktai turėtų su kuo kalbėti, juo labiau su gražiu vyru. Tiesa, aš irgi mielai klausau, kai Sokratas kalba, bet dabar man rūpi pagerbti Erotą ir iš kiekvieno išreikalauti po kalbą. Tad pirma pašvęskite vienas ir kitas savo kalbas dievui, o paskui jau galėsite kalbėti ką tinkam).

— Teisingai sakai, Fedrai, — tarė Agatonas, — ir niekas man nekliudo pradėti kalbėti. O šnektelėti su Sokratu man dar užteks progų.

18.Tiktai iš pradžių noriu pasakyti, kaip man reikėtų kalbėti, o paskui jau kalbėsiu. Man rodos, visi anksčiau kalbėję ne dievą garbino, bet žmones gyrė už tas gėrybes, kurias jis teikia. Bet koks yra tas, kuris visa tai jiems suteikė, nepasakė nė vienas. Tuo tarpu vienintelis teisingas kelias ką nors pagarbinti — išnagrinėti, koks yra ir kokių gėrybių teikia tas, apie kurį kalbama. Vadinasi, ir mes teisingai pasielgsime, iš pradžių pagerbdami patį Erotą tokį, koks jis yra, o paskui ir jo dovanas.

Aš sakau, kad Erotas — laimingiausias iš visų laimingųjų dievų, jei taip galima nebaustinai pasakyti, nes jis yra pats gražiausias ir pats geriausias. Gražiausias jis štai kodėl. Pirmiausia, Fedrai, jis pats jauniausias iš dievų. Kad aš sakau tiesą, geriausiai įrodo jis pats, bėgte bėgdamas nuo senatvės, o gerai žinome, kad senatvė greita, — šiaip ar taip, ateina greičiau, negu reikia. Senatvės Erotas iš prigimties neapkenčia, iš tolo ją aplenkia. Ir atvirkščiai, nuolat bendrauja su jaunais, ne veltui senas priežodis sako: panašūs visada prie panašių šliejasi40.

Daug kur pritardamas Fedrui, vis dėlto negaliu sutikti su juo, kad Erotas esąs senesnis už Kroną ir Japetą, bet sakau Erotą esant jauniausią iš dievų ir amžinai jauną; o anie senieji dievų darbai, apie kuriuos pasakoja Hesiodas ir Parmenidas, priklauso Anankei41, bet ne Erotui, jei poetai sako tiesą: jie nebūtų kits kito skapinę, kaustę grandinėmis ir visaip kitaip engę, jei Erotas būtų buvęs jų tarpe, o gyvenę taikoje ir draugystėje, kaip dabar, kada juos valdo Erotas. Taigi, Erotas — jaunas ir ne tik jaunas, bet ir švelnus. Reikia tokio poeto, kaip Homeras, kad atvaizduotum dieviškąjį jo švelnumą. Homeras pasakoja apie Atę42, kad ji esanti deivė ir kad esanti švelni, bent jau jos pėdos švelnios:

...Jos kojos švelnutės, kadangi dar niekad

Žemės kietosios nemynė, visiems sumaišydama protą

Eina per galvas žmonių ji, ne vieną įvaro į pinkles.43

Puikiai, man rodos, vaizduoja Homeras Atės kojų švelnumą, sakydamas, kad ji žengia ne kietu, bet minkštu keliu. Štai ir mes pasinaudosime tuo pačiu įrodymu dėl Eroto, kad jis švelnus: juk jis nevaikščioja nei žeme, neina per galvas — visa tai nėra labai minkšta, — jis vaikščioja ir gyvena visų švelniausioje buveinėje: žmonių ir dievų širdyse, tačiau ne visose iš eilės širdyse: užtikęs kietą širdį, skuba šalin, o radęs švelnią — apsigyvena joje. Nuolat liesdamas kojomis visur vien tai, kas iš švelniausių švelniausia, Erotas ir pats yra neapsakomai švelnus.

Taigi, jis — pats jauniausias ir pats švelniausias dievas; be to, jis ir lankstus: antraip jis negalėtų visur prasmukti, pirmiausia į kiekvieną sielą įeiti nepastebėtas, ir išeiti iš jos, jei ji pasirodytų šiurkšti.! Kad Eroto prigimtis yra lanksti ir glaudi, gerai įrodo graži jo išvaizda, kurią Erotui visi pripažįsta. Juk meilė ir bjauri išvaizda — amžini priešai. O graži šio dievo odos spalva pareina nuo to, kad jis gyvena tarp gėlių: Erotas nelanko nežydinčių ar nužydėjusių kūnų, sielų nei ko kito. Tik tose vietose, kurios žydi ir kvepia, Erotas sustoja ir gyvena.

19.Apie dievo gražumą užtektinai pasakyta, nors toli gražu ne viskas. O dabar tenka kalbėti apie Eroto dorybes. Svarbiausia, kad Erotas neskriaudžia nei dievų, nei žmonių ir kad nei dievai, nei žmonės jo neskriaudžia. Juk jis pats kenčia ne nuo prievartos, jeigu apskritai ką kenčia: prievarta ne Erotui; jis nieko nedaro prievarta: kiekvienas visu kuo savo valia patarnauja Erotui, o juk įstatymai, anie „valstybių valdovai“44, sako teisinga esant visa tai, ką vienas kitam gera valia sutinka daryti.

Be teisingumo, Erotas pasižymi ir didžiausiu susivaldymu. Juk pripažinta, kad susivaldymas — tai gebėjimas pažaboti geidulius ir aistras; o nėra aistros, galingesnės už Erotą. Bet jei kitos aistros silpnesnės, tai jis valdo visas aistras ir geidulius ir pats tokiu būdu turi būti nepaprastai susivaldąs. Taip pat ir narsumu „net Arėjas Erotui negali atsispirti“45: juk ne Arėjas valdo Erotą, bet Erotas Arėją — tai yra, meilė Afroditei46. O kas valdo, galingesnis už tą, kurį valdo. Ir jei jis galingesnis už patį narsiausiąjį, tai pats turi būti narsiausias iš visų.

Taigi, apie šito dievo teisingumą, susivaldymą bei narsumą jau pasakyta, telieka pakalbėti apie jo išmintį. Ką gi, pabandysime, kiek tatai galima, neapsijuokti ir čia. Visų pirma, — kad ir aš pagerbčiau mūsų meną, kaip Eriksimachas pagerbė savo, — šitas dievas yra toks tobulas poetas, kad net ir kitus poetais padaro. Ką tik Erotas paliečia, tampa poetu, „nors anksčiau ir nebuvo su mūza bendravęs“47. Tai mums pravers įrodyti, kad Erotas — geras poetas bet kurios rūšies mūzų kūryboje, nes jei kas ko neturi arba nežino, negali to nei kitam duoti, nei kito pamokyti. O kas drįstų ginčyti, kad visos gyvos būtybės pareina nuo Eroto išminties, iš kurios gimsta ir atsiranda visa, kas gyva? O dėl tobulumo mene ir amatuose — argi nežinome, kad tie, kieno mokytoju esti šitas dievas, pasiekia didžios garbės, o tie, kurių Erotas neliečia, skursta niekieno nežinomi. Meną šaudyti iš lanko, gydymo ir pranašavimo menus Apolonas išrado vedamas meilės ir aistros, todėl net ir jį galima laikyti Eroto mokiniu, lygiai kaip ir mūzas — muzikos mene, Hefaistą — kalvystės, Atėnę — audimo, Dzeusą — „dievų ir žmonių valdymo“ menuose. Štai kodėl ir dievų dalykai susitvarkė tik tada, kai jų tarpe atsirado meilė, žinoma, meilė grožiui, nes bjaurumas meilės nežadina. Lig tol, kaip iš pradžių minėjau, daug, sako, baisybių dievų tarpe atsitikdavę, nes tada juos valdžiusi Anankė. Bet vos tik gimė šitas dievas, iš Grožio meilės atsirado visos gėrybės — ir dievams, ir žmonėms.