Платон - Dialogai

— Kas gi, Diotima, — paklausiau, — ieško išminties, jei jos nemyli nei išminčiai, nei kvailiai?

— Bet tai aišku ir vaikui, — atsakė Diotima, — tie, kurie yra tų dviejų priešybių vidury; jiems priklauso ir Erotas. Juk išmintis — vienas iš gražiausių dalykų, o Erotas — meilė to, kas gražu; todėl Erotas būtinai myli išmintį, arba — jis filosofas, o filosofas stovi viduryje tarp išminčių ir kvailių. Tai vėl pareina nuo kilmės: jo tėvas išmintingas ir turtingas, o motina neturi nei išminties, nei turto. Štai kokia, mielas Sokratai, šio demono prigimtis. O kad laikei kitokiu Erotą, nėra ko stebėtis: iš tavo kalbos išeitų, kad tu laikei Erotą meilės objektu, bet ne meilės pradu. Todėl tau, manding, Erotas ir atrodė gražus. Juk meilės objektas iš tiesų yra gražus, švelnus, tobulas“ palaimintas; o meilės pradas atrodo kitaip, būtent taip, kaip aš tau pasakojau.

24.Tada aš pasakiau:

— Ką gi, svetimšale, kalbi labai gražiai. Bet jeigu Erotas toks, kokia nauda iš jo žmonėms?

— Šitai, Sokratai, — atsakė Diotima, — aš ir pamėginsiu tau išaiškinti. Taigi, jau žinai, kad tokios Eroto savybės ir tokia jo kilmė, o jis pats, kaip ir tu sakai, — meilė tam, kas gražu. Jeigu kas paklaustų mus: „Pasakykite, Sokratai ir Diotima, kas yra meilė tam, kas gražu.“ Arba klaustų dar aiškiau: „Tas, kuris myli tai, kas gražu, ko nori?“

O aš atsakiau:

— Pasiekti tai, ką myli.

— Bet, — sako ji, — šitas atsakymas kelia tokį klausimą: ką gaus tas, kuris pasieks grožį?

Aš jai prisipažinau, kad nelabai galėčiau iš karto į tą klausimą atsakyti.

— Na, — sako, — o jeigu kas pakeistų tai, kas gražu, tuo, kas gera, ir paklaustų: „Sakyk, Sokratai, ko nori siekiąs to, kas gera?“

— Tai pasiekti, — tariau aš.

— Ir kas bus tam, kuris pasieks tai, kas gera?

— Į tai, — sakau, — moku atsakyti: toks bus laimingas.

— Taip, sako, nes kas laimingas, laimingas dėl to, kad turi tai, kas gera; ir nėra ko toliau klausinėti, kodėl trokštąs būti laimingas, to trokšta. Šituo atsakymu klausimas, rodos, baigtas.

— Tiesą sakai, — tariau aš.

— Bet ar nemanai, kad šitas troškimas ir šita meilė bendri visiems žmonėms? Ar nuolat visi trokšta sau gėrio? Kaip manai?

— Taip, — atsakiau, — tai visiems bendra.

— O kodėl mes, Sokratai, nesakome, kad visi žmonės myli, nors visi visada myli tą patį, bet sakome, kad vieni myli, o kiti ne?

— Stebiuos, — tariau, — ir aš pats.

— Ne, — sako, — nesistebėk. Juk išskiriame tam tikrą meilės rūšį ir, teikdami jai bendros sąvokos prasmę, vadiname meile tiktai ją, o kitokius jos pasireiškimus vadiname kitaip.

— Pavyzdžiui? — paklausiau aš.

— Na štai. Tu žinai, kad kūryba — plati sąvoka. Iš tiesų, kiekvienas perėjimas iš nebūties į būtį yra tam tikra kūryba; taigi ir kiekvieną veiklą visuose menuose galima vadinti kūryba, o visus menininkus — kūrėjais.

— Labai teisinga.

— Tačiau, — sako, — žinai, kad jie nevadinami kūrėjais, bet turi kitokius vardus, nes iš visos kūrybos aiškiai išskiriame vieną jos dalį, būtent, kūrybą muzikos ir metrų srity, kurią vadiname bendros sąvokos vardu. Juk tik šitą dalį vadiname poezija ir tik tokius žmones poetais, kurie ja užsiima.

— Taip, tai teisybė, — sutikau aš.

— Taigi tas pat ir su meile. Apskritai, kiekvienas gėrio ir laimės geismas yra labai didelė ir vylinga meilė. Bet jei kieno mintys ir troškimai yra linkę į pinigus, į gimnastiką ar į filosofiją, tada apie tokius nesakoma, kad jie myli arba įsimylėję. Tiktai jei kas apimtas vienos tam tikros meilės rūšies ir ja rūpinasi, vien tam taikome bendrąsias sąvokas „meilė“, „mylėti“, „įsimylėję“.

— Turėtų būti, — atsakiau.

— Kai kas yra tos nuomonės, — kalbėjo ji toliau, — kad mylįs ieško savo pusės. O aš sakau, kad meilės objektas nėra nei pusė, nei visuma, jei tame, mano mielas, nepasitaikys kas nors gero. Juk sutinka žmonės, kad jiems nupjautų kojas ir rankas, jei tie nuosavo kūno nariai jiems atrodo žalingi. Taigi, aš manau, visai ne „savo“ kiekvienas myli, nebent jei kas vadina savu ir giminingu sau tik tai, kas gera, o kas bloga — svetimu. Tad iš tikrųjų žmonės myli tik tai, kas gera. Ar tau kitaip atrodo?

— Dievaži, — atsakiau, — tik ne man!

— Tokiu būdu, — tarė ji, — ar galima tiesiog taip pasakyti, kad žmonės myli gėrį?

— Galima, — pasakiau.

— Tai ar nereikia, — sako, — pridurti, kad jie geidžia ir turėti tai, kas gera?

— Reikia.

— O gal, — sako, — ne tik turėti, bet ir amžinai turėti?

— Ir tai pridurkime.

— Taigi, — tarė, — suglaudus galima pasakyti: meilė yra siekimas amžinai turėti tai, kas gera.

— Tikriausią tiesą sakai, — pritariau aš.

25.— O jei meilė, — tarė ji, — yra visada gėrio meilė, tai kaip turi elgtis tie, kas jo siekia, kad jų veiklą ir uolumą galėtum pavadinti meile? Ką jie turi daryti? Ar galėtum pasakyti?

— Ne, — atsakiau aš, — jei galėčiau, nesistebėčiau tavo, Diotima, išmintimi ir nevaikščiočiau pas tave, tikėdamasis visa tai sužinoti.

— Na, — tarė, — tad aš tau pasakysiu. Tai yra gimdyti grožį ir kūnu, ir siela.

— Reikia būti orakulu, — tariau aš, — kad suprastum, ką tu sakai, o man čia niekas neaišku.

— Ką gi, — tarė, — pasakysiu aiškiau. Visi žmonės, Sokratai, — tęsė ji, — nešioja vaisių ir kūne, ir sieloje, ir kai sulaukiama tam tikro amžiaus, mūsų prigimtis stengiasi atsipalaiduoti nuo nėštumo. O gimdyti negalime bjaurume, tiktai grožyje Vyro ir moters susijungimo padarinys yra gimdymas. Tai dieviška, nes pradėjimu ir gimdymu mirtingoj būtybėj reiškiasi nemirtingas pradas. Nei viena, nei kita negali vykti, kai nėra darnos, o darnos stoka dieviškajam pradui bjauri, tuo tarpu grožis yra ta reikalingoji darna. Taigi Kalonė yra Moira ir Eiletija gimdymui54. Todėl kiekvieną kartą, kai nėščia būtybė prisiartina prie grožio, ją apima linksmybė ir džiaugsmas, ji išsiskleidžia, gimdo ir leidžia į pasaulį; o prisiartinusi prie to, kas bjauru, paniūra, liūsta, susitraukia, nusisuka, užsiveria ir, užuot gimdžiusi, bodisi savo vaisium. Štai todėl nėščios ir jau žadančios gimdyti būtybės taip trokšta grožio, nes jis vaduoja iš didžių gimdymo skausmų. Tačiau, — baigė ji, — meilė nėra veržimasis į grožį, kaip tu manai, Sokratai.

— Tai kas gi ji?

— Noras gimdyti ir leisti į pasaulį grožyje.

— Gal ir taip, — pasakiau aš.

— Be abejo, — tarė ji. — O kodėl, būtent, gimdyti? Todėl, kad gimdymas yra ta amžinybės ir nemirtingumo dalis, kuri teko mirtingiesiems. Jeigu meilė, kaip jau susitarėm, geidžia amžinai turėti gėrį, tai greta gėrio negali netrokšti ir nemirtingumo. Tad būtina šito samprotavimo išvada — meilė trokšta ir nemirtingumo.

26.Viso to mokė mane Diotima, kai kalbėdavo apie meilę. O kartą paklausė:

— Kaip tau atrodo, Sokratai, kur šitos meilės ir šito geismo priežastis? Ar nesi pastebėjęs, kaip nerimsta visi gyviai, kai juos apima geismas gimdyti, — ir keturkojai, ir sparnuočiai? Visi jie apimti meilės karščio, kai poruojasi, paskui maitindami vaikus, už kuriuos net patys silpniausi yra pasiruošę kautis su stipriausiais, ir žūti, ir badą kęsti, kad tik juos išmaitintų, ir visa kita pakelti. Apie žmones, — sakė ji, — dar galėtum pamanyti, kad jie tai daro, turėdami protą; bet kur priežastis tokios meilės būsenos gyvuliuose? Gal atsakytum?