Платон - Dialogai

Tokios nuomonės prisilaikė Anaksagoras ir jo mokinys Archelajas.

Empedoklo nuomonė.

Taip manė Anaksimenas.

Heraklito nuomonė.

Krotoniečio Alkmeono nuomonė.

Tokios maždaug nuomonės buvo Empedoklas, Demokritas ir kiti.

Aristotelio liudijimu, Anaksimenas, Anaksagoras ir Demokritas manė žemę stovint vietoje, nes ji esanti plokščia.

„Antroji jūros kelionė“— iš priežodžio: nepasisekimas per pirmąją kelionę neatbaido leistis į antrąją.

Ginčininkai — sofistai. Sofistų nemėgdamas, Platonas visur kalba apie juos su tam tikra ironija.

Šita dialogo dalis jau senovėje buvo vadinama tokiu pat vardu, kaip ir XI Odisėjos giesmė, kur kalbama apie Hadą.

Demonas — kiekvieno mirusiojo globėjas, kuris rūpinasi žmogumi ir jam gyvenant. Jau Hesiodas aiškiai nustato demonų vietą: jie užima vidurį tarp dievų ir žmonių.

„Telefas“ — Eschilo tragedija. Telefas, Heraklio ir Arkadijos karalaitės Augės sūnus, išaugęs pateko pas Misijos karalių Teutrantą, kuris buvo vedęs jo motiną Augę. Teutrantas pamilo Telefą ir padarė jį savo įpėdiniu. Šitą siužetą panaudojo vienai savo tragedijai ir Euripidas. Nei Eschilo, nei Euripido „Telefas“ neišliko.

Žemės pavidalo ir padėties klausimus nagrinėjo įvairūs filosofai (Anaksimandras, Anaksagoras, Pitagoras ir kt.); sunku pasakyti, kokią čia filosofų mokyklą turi galvoj Platonas (galimas daiktas, kad kalba apie pitagoriečius).

„Nereikia Glauko iškalbos“ — patarlės prasmė: nesunkus darbas.

Europos ribas graikai laikė nuo Fasido upės (dabar — Rionas Kaukaze) rytuose iki Heraklio stulpų (Gibraltaro sąsiaurio) vakaruose.

Šitą dialogo vietą tiksliai atpasakoja Ciceronas savo veikale „Tusculanae disputationes“ (I, 103).

Trys laidotuvių momentai: šarvojimas, eksportacija, užkasimas.

Kritonui primindamas Asklepijui paaukoti gaidį, Sokratas tartum laiko savo mirtį pagijimu nuo ligos — žemės gyvenimo jei neturi dabar kokio skubaus darbo.