Платон - Dialogai

KOMENTARAI PLATONAS

Platonas(427— 347 m. pr. m. e.) gimė Atėnuose. Platono jaunystės laikais vergvaldiški Atėnai pasiekė aukščiausią klestėjimo laipsnį; čia tada veikė pagarsėję literatūros, meno ir mokslo vyrai. Jaunutį Platoną žavėjo Fidijo ir Polikleto kūriniai, jis gėrėjosi Sofoklio ir Euripido tragedijomis, Aristofano komedijomis, rimti Tukidido ir Ksenofonto raštai lavino jo protą. Tačiau didžiausios reikšmės jo gyvenimui ir brendimui turėjo pažintis su Sokratu, kuris per paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį buvo Platonui mokytojas ir artimiausias draugas.

Sokratui mirus, Platonas pasitraukė iš Atėnų, gal būt, dėl nepalankių politinių sąlygų. Kurį laiką gyveno Megaroje pas bičiulį Euklidą, kur uoliai studijavo filosofiją. Tačiau gyvo Sokrato žodžio negalėjo jam atstoti jokios filosofinės sistemos, dėstomos mokyto Euklido. Jis susiruošė į kelionę. Tačiau apie jo keliones šaltinių duomenys supainioti. Rašoma, kad Platonas iškeliavęs į Italiją, tikėdamasis išgirsti gyvą žodį iš tenykščių filosofų. Čia Platoną paveikęs pitagoriečių mokymas. Italijoje Platonas praplėtęs savo žinias matematikos ir fizikos srityse. Kai kurie šaltiniai duoda pusiau legendinių pasakojimų, kad, sužavėtas beribėmis matematikos galimybėmis, Platonas keliaująs į Kirenę pas garsųjį matematiką Teodorą, iš ten į Egiptą, kuris buvo laikomas daugelio mokslų šaltiniu. Bet ir abstraktūs mokslai nebepatenkinę Platono: jį stebino ir domino gamtos „stebuklai“, kurių tirti išvyko į Siciliją. Ten susipažino su turtinga šalies gamta, mokėsi geologijos, tyrinėjo ugnikalnių išsiveržimus. Sicilijoje Platonas bandė skelbti jau ryškėjančias savo filosofines pažiūras, bet Sirakūzų tironas Dionizas įžiūrėjo pavojų savo valstybės tvarkai, įsakė suimti Platoną, net buvo pasiryžęs nubausti jį mirtimi. Platono draugams užtarus, Dionizas atidavė filosofą, kaip belaisvį, Spartos pasiuntiniui, kuris įsakė nugabenti jį į Eginą, žinomą anuomet vergų prekybos centrą. Čia Platonas buvo parduotas vergų rinkoje. Atsirado vienas geras kirenietis, išpirko filosofą ir suteikė jam galimybę grįžti į tėvynę (388 m.).

Grįžęs į Atėnus, Platonas įkūrė prie Akademo gimnazijos filosofijos mokyklą, garsiąją „Akademiją“, kurioje dėstė savo teorijas dialogų ir paskaitų pavidalu. Dialoguose Platonas taip pat apibūdino Sokrato mokymą.

Platonas — idealistinės filosofijos Europoje pradininkas, pirmas nuosekliai ir plačiai išdėstęs visą sistemą, savo pažiūras į pasaulį, žmogų, valstybę. Platonas skiria du pasaulius: realių daiktų pasaulį ir idėjų pasauli. Realusis pasaulis jam yra tik idėjų pasaulio atspindys. Jo pagrindiniais teiginiais rėmėsi visa vėlesnioji idealistinė filosofija. Taikydamas savo mokymą visuomeninio gyvenimo reiškiniams, Platonas kūrė idealios valstybės doktriną, pasireikšdamas kaip vergvaldinės-aristokratinės valstybės šalininkas.

Platono raštai — daugiausia dialogai — dar antikos laikais buvo padalinti į 9 rinkinius — tetralogijas (po 4 kūrinius kiekvienoje). Tokiu būdu viso susidarė 36 veikalai, tačiau dalis jų tikrai nepriklauso Platonui, o kai kurių kitų autentiškumas ginčytinas. Tyrinėtojai neabejoja tik dėl 23 dialogų autentiškumo.

Platono kūryba skirstoma į tris periodus: ankstyvąjį, brandųjį ir vėlyvąjį. Pirmajame periode sukurti veikalai („Kritonas“, „Protagoras“ ir kt.) parašyti dažniausiai „sokratiška“ klausimų ir atsakymų forma, juose daugiausia nagrinėjami moraliniai-etiniai klausimai. Antrojo laikotarpio dialogai („Fedonas“, „Puota“, „Fedras“ ir kt.) tiek turiniu, tiek forma yra patys brandžiausi ir reikšmingiausi, f Juose autorius gvildena būties problemas, išdėsto „mokymą apie idėjas“. Pašnekesiai čia daug kur išplečiami, perpinami ilgesniais pasakojimais ir „mitais“.! Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu parašytuose veikaluose („Įstatymai“ ir kt.) Platonas bando savo „idėjų teoriją“ plačiau taikyti gamtos filosofijai ir visuomenės reiškiniams. Tačiau šio meto kūriniuose daug turinio prieštaringumų, susilpnėja ir nublanksta formos meniniai elementai.

Platonas išliko iki mūsų dienų ne vien kaip įžymus mąstytojas, bet ir kaip talentingas antikinės prozos kūrėjas, menininkas. Geriausiuose jo dialoguose matome ne vien filosofinius ginčus, bet ir dramatines scenas, karštus gyvų charakterių konfliktus, emocionalius susikirtimus. Ypač ryškus, spalvingas drąsaus, tiesaus, išmintingo Sokrato paveikslas, einąs per daugumą dialogų. Talentingiausi Platono dialogai perpinti fantazija, pilni kandžios ironijos, vietomis taiklios parodijos.

Šioje Platono kūrinių rinktinėje spausdinama „Puota“, „Sokrato apologija“, „Kritonas“ ir „Fedonas“. Tai vieni geriausių Platono veikalų. Per juos visus pereina išmintingasis Sokratas, žmogus ir mąstytojas, savo gyvenimo ir mokytojo kelią užbaigiąs „Fedone“ ramia ir šviesia mirtimi.

Šiuos visus kūrinius vertėjas buvo išvertęs į lietuvių kalbą ir išleidęs dar iki Antrojo pasaulinio karo. Praėjus kelioms dešimtims metų tie vertimai senstelėjo, todėl rengiant šį leidinį, Platono dialogų vertimai buvo peržiūrėti iš naujo. IŠNAŠOS

Faleras — vienas iš Atikos dėmų į pietus nuo Atėnų, senasis Atėnų uostas.

Galimas daiktas, kad čia minimas Glaukonas buvo Platono brolis.

Tatai įvyko 416 m. pr. m. e., o 411 m. Agatonas iškeliavo į Makedoniją, iškviestas karaliaus Archelajo. — Tragedijų rungtynėse dovanas gaudavo ne tik nugalėjęs autorius, bet ir choro vedėjas. Agatonas čia pakvietė choro dalyvius.

Platonas mini Aristodemą tik „Puotoje“.

Žodžių žaidimas. Patarlė buvo: Gerieji eina pas geruosius puotauti neprašyti. Perkėlęs žodžio agathon (gerųjų) kirtį į antrą skiemenį, Sokratas pasakė jį kvietusiojo vardą Agathon.

„Iliada“ X, 224: „Dviese tenai eidami, vis greičiau pastebės ką naudingo.“

Kalbama apie Agatono pergalę Dioniso teatre (Atėnuose), kur buvo susirinkę žiūrovai iš visos Graikijos. Dioniso teatre galėjo tilpti apie 15 000 žmonių.

Dionisas minimas čia arba todėl, kad jis, kaip tragikų dievybė, gali būti ginčo tarpininkas, arba kaip vyno (atseit, kiekvienos puotos) globėjas.

Paprotys nulieti vyną arba vandenį buvo labai paplitęs Graikijoje. Čia kalbama apie vyno nuliejimą prieš geriant.

Fedras buvo kilęs iš Mirinunto demo, pietryčių Atikos daly.

Melanipė, Kentauro Chirono anūkė, buvo Euripido pavaizduota dviejose (dingusiose) tragedijose.

Himnas buvo lydimas kitaros akompanimento. Peanas buvo lydimas fleitos akompanimento.

Prodikas iš Julidos (Keo saloje), Sokrato amžininkas, jaunas atvyko į Atėnus ir čia pasiliko mokyti iškalbos. Bendravo su Sokratu, Ksenofontu, Euripidu ir kt. Iš jo kalbų liko tik fragmentas apie Heraklį (Ksenofonto raštuose).

Šitas Fedro teigimas nėra tikslus: poetas Alkajas kaip Eroto gimdytojus nurodo Dzefirą ir Iridę, o Simonidas — Arėją ir Afroditę.

Filosofas Parmenidas — eleatų mokyklos atstovas. Parmenidą — jau seną Atėnuose matęs jaunas Sokratas. Parašė filosofinę poemą „Apie gamtą“ (kaip atsakymą Heraklitui). Išliko šio veikalo nuotrupos. Čia cituojama eilutė paimta iš minėto veikalo.

Akusilajas iš Argo parašė dievų genealogiją, kurios išliko tik nuotrupos.

Apolonui tarpininkaujant, likimo deivės Moiros sutiko pasigailėti Ferų (Tesalijoje) karaliaus Admeto, jei kas kitas sutiks vietoj jo numirti. Admeto tėvams atsisakius pasiaukoti dėl sūnaus, tatai padarė jo žmona Alkestidė. Hado karalienė Persefonė grąžino ją Admetui.