Платон - Dialogai

Kilimas aukštyn turi keturis laipsnius: 1) gražių kūnų mylėjimas, 2) moralinio grožio stebėjimas, 3) grožio regėjimas, 4) absoliutaus grožio pažinimas.

Šaldytuvas — indas su ledu, kuriame atvėsdavo vynas. Aštuoni kotilai — kiek daugiau, kaip du litrai.

„Iliada“, XI, 514:

„Vyras, kurs gydyti moka, atstoja nemokančių pulką.“

Darydamas šitą palyginimą, Alkibiadas turi galvoje Atėnės ir Marsijo grupę — skulptūrą (Mirono kūrinį), kuris stovėjo Atėnų akropoly.

Plutarchui priskiriamame traktate „Apie muziką“ sakoma, kad Olimpas, išmokęs iš Marsijo groti fleita, paskleidė visoje Eladoje muzikinius eilėgarsius (tonacijas), kuriuos graikai vartodavo per dievų garbei rengiamas iškilmes.

Koribantai — Rėjos Kibelės (Frigijos deivės) garbintojai. Savo deivę garbindavo aistringais šokiais ir triukšminga muzika.

Galimas daiktas, kad neblaivus Alkibiadas bus čia supainiojęs dvi patarles: 1) apie vyną ir teisybę (pig. in vino veritas) ir 2) vynas ir vaikai teisingi (sako teisybę).

64 „Iliada“, VI, 235:

„Vario šarvus Diomedui jis pakeitė savo auksiniais.“

Atėnams pasidavusi ir atėniečių kolonizuota Potidėja atsisakė paskui paklusti metropolijai. Atėniečių kariuomenė tada apgulė miestą, ir šis po kelių metų pasidavė.

„Odisėja“, IV, 242:

„Jis savo dvasioj sumanė ir tai jis išpildė laimingai.“

Apie šitą kovą, įvykusią prieš Potidėjos apgulimą, pasakoja Plutarchas, pasiremdamas Platono „Puota“, o Tukididas nieko apie ją nesako. Vėlyvesnių rašytojų raštuose randame tik šito pasakojimo variantus.

Kovoje ties Deliju (Bojotijoje, prie pat sienos su Atiką) 424 m. pr. m. e. rudenį tebiečiai nugalėjo atėniečius. Trečią kartą Sokratas dalyvavo karo žygy ties Amfipoliu (422 m. pr. m. e.).

Primindamas, kad Sokratas tarnavo hoplituose, Alkibiadas nori pasakyti, kad Sokratas traukėsi iš kovos lauko, nešdamas sunkius šarvus: Sokrato būklė buvo blogesnė, negu Alkibiado.

Brasidas, žymus spartiečių vadas, gabus politikas ir drąsus karžygys, žuvo ties Amfipoliu 422 m. pr. m. e.

Antenoras tiek pat buvo pasižymėjęs savo iškalba trojėnų tarpe, kiek Nestoras — graikų.

Charmidas — Platono dėdė iš motinos pusės. Eutidemas minimas Ksenofonto „Atsiminimuose apie Sokratą“.

„Iliada“, XVII, 32:

„Kvailys pasimoko po laiko“

Likėjas — Likijos Apolono garbei įsteigta gimnazija Atėnų rytuose (Sokratas dažnai ją lankydavo).

Nors oficialus kaltintojas buvo Meletas, tačiau Anitas vaidino pagrindinį vaidmenį teisme ir turėjo įtakos teisėjams.

Arislofanas komedijoje „Debesys“ išjuokia Sokratą, rodydamas jį besisupantį pakabintame krepšy. Senio Strepsiado paklaustas, ką jis čia daro, Sokratas atsako, kad vaikšto oru ir svarsto apie saulę.

Prodikas iš Keo salos (apie 470 m. pr. m. e.) ilgą laiką gyveno Atėnuose, dėstydamas retorikos mokslą. Jo pamokomis ir patarimais naudojosi Euripidas, Sokratas, Ksenofontas ir kt. Hipijas iš Elidės, gim. apie 460 m. astronomijos, matematikos, istorijos, kalbos ir literatūros žinovas, nusimanė ir apie amatus. Pasižymėjo gobšumu.

Turima galvoj 404 m. pr. m. e., kada „trys dešimtys“ paėmė valdžią į savo rankas, o demokratų atstovai, prie kurių priklausė ir Chairefontas, turėjo pasitraukti iš tėvynės.

Anaksagoras, filosofas, gim. apie 500 m. pr. m. e. Klazomenuose (Jonijoje). 456 m. atvyko į Atėnus, užmezgė draugingus ryšius su Perikliu. Dėl savo mokslo įtartas bedievybe, pasitraukė iš Atėnų į Lampsaką (Misijoje). Ten ir mirė 428 m.

Graikų dramaturgai savo veikaluose dažnai svarstydavo filosofų bei sofistų pažiūras, tai atėnietis teatre galėdavo susipažinti su kai kuriais filosofijos elementais. Tai turi galvoje Sokratas, sakydamas, kad piliečiai gali panašių žinių už visą drachmą nusipirkti. Anais laikais už vieną drachmą galima buvo tris kartus nueiti į teatrą.

Achilas — deivės Tetidės sūnus. Sokratas tiksliai cituoja Homero „Iliados“ XVIII-os giesmės 96 eilutę.

Potidėja — korintiečių kolonija Chalkidikėje. Susidarius Atikos sąjungai, Potidėjos gyventojai prisidėjo prie Atėnų, bet paskui, korintiečių kurstomi, atsimetė, ir Atėnai užtai paskelbė jiems karą. Šitame kare dalyvavo ir Sokratas.

Amfipolis — atėniečių kolonija Makedonijoje. Ties šituo miestu 422 m. atėniečiai buvo nugalėti Spartos karaliaus Brasido.

Delijus — miestas Bojotijoje. 424 m. pr. m. e. bojotiečiai nugalėjo atėniečius. Šioje kovoje Sokratas pasižymėjo drąsa; apie tai liudija Lachetas, vienas iš atėniečių kariuomenės vadų (Platono dialogas „Lachetas“, 181).

Atėnų taryboje buvo 500 narių, kasmet renkamų iš pirmųjų 3-jų klasių piliečių, ne jaunesnių kaip 30 m. amžiaus, po 50 žmonių nuo kiekvienos filės. Einamaisiais valstybės reikalais rūpinosi iš eilės 50 narių (vienos kurios filės), kurie, eidami savo pareigas, vadinosi „pritanais“, o pats tas aparatas (50 narių) vadinosi pritanija.

Sokratas priklausė Antiochidės filei, į kurią įėjo Alopekų demas, iš kur buvo kilęs filosofas.

Nepalaidoti lavono su apeigomis buvo laikoma nusikaltimu.

Pagal įstatymus reikėjo teisti kiekvieną vadą atskirai, o ne iš karto (vienu balsavimu) visą dešimtį.

Kai spartietis Lisandras 405 m. ties Aigos Potamos nugalėjo atėniečius, demokratų valdžia Atėnuose buvo pakeista oligarchija (trys dešimtys tironų).

Rotondos pavidalo namai (tholos), kuriuose rinkosi pritanai.

Salaminietis Leontas, vienas atėniečių vadų, buvo nuteistas mirti.

Kritonas, kilęs iš Antiochidės filės, buvo geriausias Sokrato draugas. Jo vardu pavadintas vienas Platono dialogas.

Lisanijo sūnus Eschinas buvo labai atsidavęs Sokratui ir po Sokrato mirties gyveno kurį laiką Sirakūzuose pas tironą Dionisą.

Apie Antifontą, Nikostratą, Teodotą ir Paralą žinių nėra.

Teagas, Demodoko sūnus, dėl silpnos sveikatos nėjo jokių valstybinių pareigų, buvo atsidėjęs filosofijai.

Platonas — šito dialogo autorius.

Apolodoras — uoliausias Sokrato pasekėjas.

Po šitų Sokrato žodžių įvyko balsavimas. Balsai pasiskirstė taip: 280 prieš Sokratą ir 220 už. Taigi šešių dešimčių balsų dauguma Sokratas buvo pasmerktas.

Sokratas ironizuoja: kaltintojas, kuris nesurinkdavo penktadalio balsų, turėdavo mokėti tūkstantį drachmų pabaudos. Kadangi iš 500 teisėjų prieš Sokratą balsavo tik 280, tai kiekvienam iš trijų kaltintojų teko maždaug 93 balsai.

Arklių lenktynėse dalyvavo vien turtingi piliečiai, nes tik jie galėjo išlaikyti lenktyninius žirgus.

Senas pritanėjus — garbės namai. Čia pietaudavo svetimųjų valstybių pasiuntiniai, garbingi svečiai, nugalėtojai per viešuosius žaidimus ir kitaip valstybei nusipelnę piliečiai. Išlaikymas pritanėjuje valstybės lėšomis buvo didelė garbė.

Po šitų Sokrato žodžių įvyko antras ir paskutinis balsavimas. Yra žinių, kad per šitą antrą balsavimą balsai pasiskirstė taip: 360 prieš ir jau tik 140 už.

Minas — mitinis Krito salos karalius, garsus išmintimi.

Radamantas — Mino brolis.

Ajakas — Eginos karalius, didvyrio Achilo senolis.

Triptolemas — Eleusino karalius, mokęs atėniečius žemdirbystės.

Orfėjas ir Musėjas — mitiniai dainiai.

Hesiodas — epinis poetas iš Askros Bojotijoje, gyveno apie 800 m. pr. m. e. Pagarsėjo savo poema „Darbai ir dienos“.

Palamedas — Eubojos karalius, graikų vadas Trojos kare. Neteisingai įtartas išdavimu, buvo graikų užmuštas akmenimis.

Ajantas — Telamono sūnus, pasižymėjo savo narsumu per Trojos karą. Įsižeidęs dėl neteisingo Achilo ginklų atidavimo Odisėjui, o ne jam, išėjo iš proto ir nusižudė.