Платон - Dialogai

Dainius Orfėjas nusileidęs į Hadą išvaduoti savo žmonos Euridikės. Tačiau Orfėjas vėl neteko Euridikės, nes neištesėjo duotojo pažado ir, grįždamas iš Hado, atsigręžė. Platonas kiek nutolsta nuo įprastinės versijos— jis rašo, kad dievai dėl Orfėjo lepumo ir bailumo vietoj Euridikės jam parodę jos šešėlį. Orfėjas lepus, pagal Platoną, todėl, kad grojęs lepinančiu styginiu instrumentu kitara, tuo tarpu fleitos garsai žadinę drąsą bei narsumą.

Galimas daiktas, kad čia turima galvoje neišlikusi Eschilo tragedija „Mirmidonai“.

„Iliada“, XI, 787:

„Mano sūnau, kilimu už tave garsingesnis Achilas,

Tu gi vyresnis už jį, nors jėga jo didesnė už tavo.“

Dangiškosios (Uranijos) Afroditės šventovė buvo į vakarus nuo Atėnų aikštės, o Žemiškosios (Pandemos) — Akropolio pietvakarių atšlaitėje. Pirmoji Afroditė buvo atsiradusi iš jūros putų, kurios susidariusios Dangui (Uranui) pasinėrus į jūrą. Antrosios gimdytojai buvę Dzeusas ir Diona.

Turima galvoj įvairūs nusižengimai prieš įstatymus, kurie numatė griežtą bausmę už laisvųjų moterų garbės įžeidimą.

Antalkidas 387 m. pr. m. e. pasirašė Spartos taikos sutartį su persais, pagal kurią Mažosios Azijos (Jonijos) graikų miestai atiteko persams („barbarų tauta“).

Sugretinimą reikėtų suprasti taip, kad suaugusieji bendraudavo su berniukais ir jaunuoliais dažniausiai palestrose ir gimnazijose.

Per Panatėnajų šventes (514 m. pr. m. e.) Aristogeitonas su Harmodijum nudėjo Hiparchą, iš savo tėvo Pisistrato paveldėjusį valdžią Atėnuose. Per kilusį sumišimą Harmodijus žuvo, o sulaikytas Aristogeitonas buvo nuteistas mirti. Po sukilimo (510 m. pr. m. e.) kilusio dėl Hipijaus žiaurumo, atėniečiai ėmė ypatingai garbinti Harmodijų ir Aristogeitoną kaip kovotojus prieš priespaudą

Palyg. Homero „Iliada“, II, 71:

„Tarė ir dingo. Mane gi apleido tuoj miegas saldusis“.

Iš vieno medicinos traktato („Apie epidemijas“), priskiriamo Hipokratui, sužinome, kaip stropiai anų laikų gydytojai tirdavo ligas. Eriksimachas čia aiškiai skiria medicinos teoriją nuo praktikos. Gydytojus praktikus jis nelabai vertina, laikydamas juos amatininkais.

Hipokratui priskiriamam traktate „Apie kvėpavimą“ pasakyta: „Medicina yra pridėjimas ir atėmimas; atėmimas to, kas pervirš, pridėjimas to, ko trūksta. Kas moka tatai geriausiu būdu padaryti, yra geriausias gydytojas.“ Šitą teiginį Eriksimachas savo reikalui taip keičia: žmogaus organizmas iš prigimties linkęs prisipildyti ir išsituštinti; tas palinkimas gali būti arba sveikas, arba liguistas, priklausomai nuo to, kokia žmogaus meilė — gera ar bloga. Gydytojo uždavinys: nustatyti palinkimų esmę ir, jei palinkimai liguisti, juos gydyti, t. y. arba pridėti trūkstamus sveikus pradus, arba atimti liguistus.

Seniausiais laikais dievu-gydytoj u buvo laikomas Apolonas, ir tik paskui medicinos kūrėju ir gydytojų globėju pradėta laikyti dievas Asklepijas, Apolono ir Kronidės sūnus. Kad žmonės neardytų esamos tvarkos ir nesiliautų bijoję mirties ir dievų, Dzeusas žaibu nutrenkęs Asklepiją. Be gyvačių, laikomų Asklepijo šventovėse, jo ypatingoje globoje buvo gaidys. — Sakydamas „poetai“, Eriksimachas turi galvoje Agatoną ir Aristofaną.

Galimas daiktas, kad čia žemės darbą reikia suprasti kaip gydomųjų žolių kultūrą.

Muzikos teorijoje graikai skirdavo šias dalis: harmoniją (mokslą apie tonus), ritmiką (mokslą apie taktus) ir metriką (mokslą apie metriškus matus).

Kalbėdamas apie muziką, Eriksimachas mini jau nebe Dangiškąją Afroditę, bet Dangiškąją Mūzą, ir ne Žemiškąją Afroditę, bet Mūzą Polihimniją.

Meteorologiją Eriksimachas laiko astronomijos dalimi.

Androginais buvo pravardžiuojami išlepinti vyrai.

Cikadų patelės deda kiaušinėlius į smėlį, o ten juos veikia saulės šiluma.

Markė — žaidžiamasis kauliukas arba lentelė. Šeimininkas, skirdamasis su svečiu, lauždavo tokį kauliuką (arba lentelę, žiedą ir pan.) pusiau: vieną puselę įteikdavo svečiui, antrą — pasilikdavo. Tatai buvo ženklas, kad, dar kartą susitikus bičiuliams arba jų įpėdiniams, galima atnaujinti bičiulystę.

Filerastas — mylįs tą, kuris jį myli.

Turima galvoje tos pušelės, kurios atsirado iš androgino ir pirmykštės dvilypės moters.

Kalbama apie Mantinėjos miesto (Arkadijoje) bendruomenės padalijimą į keturias dalis 385— 384 m. pr. m. e. Čia aiškus anachronizmas: Aristofanas savo kalboje mini įvykį, atsitikusį tik po 30 metų. Agatonas iškėlė puotą 416 m. pr. m. e., apie ją pasakojama 401 m. pr. m. e., o Platonas bus ją aprašęs 383— 382 m. pr. m. e. Panašių anachronizmų nemaža randame graikų komedijose.

„Odisėjoje“ (XVII, 218) šita patarlė skamba šitaip:

„panašų dievai panašiam vis suranda“

Čia būtinybė, likimas kaip dievybės įasmeninimas.

Atė, Dzeuso duktė, nelaimių deivė, aptemdanti protą ir užnuodijanti širdį, stumianti žmones į nusižengimus, už kuriuos paskui jiems reikia vargą kentėti. Ji švelniai, nejučiomis įsiskverbia į žmonių širdį, nuslopina jų valią ir verčia nusidėti.

„Iliada“, XIX, 92.

Metafora paimta iš Gorgijo mokinio Alkidamanto.

Cituojamas pasakymas iš dingusios Sofoklio tragedijos „Tiestas Mikėnuose“.

Palyg. „Odisėja“, VIII, 266: .

„Dainius tuo tarpu, užgavęs stygas, savo dainą pradėjo, Meilę Arėjo vaizduodamas ir Afroditės gražiosios, Nuotykį baisiai juokingą, kaip rūmuose jiedu Hefaisto Sutarė meilei slaptai susieiti.“

Cituojamas pasakymas iš žuvusios Euripido tragedijos „Steneboja“.

„Ne nebaiminga baime bijojau“— Sokratas pašiepia nenatūralią Agatono iškalbą jo kalbos pabaigoje.

„Odisėjoje“, XI, 633 pasakyta:

„Pagavo išblyškėlė baimė Patį mane: pamaniau, gal prakeiktos baidyklės gorgonos

Išlenda iš Hado gelmių, įsakytos taip Persefonėjos.“

Sokratas žaidžia žodžiais: Gorgona — Gorgijas. Gorgona — baisi pragaro šmėkla. Vėliau jų buvo priskaityta trys.

Gorgijas iš Leontinų (Sicilijoje) — sofistas, gabus kalbėtojas, graikų dailiosios prozos kūrėjas. 427 m. pr. m. e. Gorgijas buvo pasiųstas į Atėnus pagalbos prieš karingus kaimynus. Atėniečių sueigoje Gorgijas pasakė įspūdingą kalbą (nors Diodoras į jo iškalbą žiūrėjo kritiškai), ir atėniečiai pasižadėjo remti tolimus siciliečius.

Euripido posakis: „lūpos prisiekė, protas priesaikos nevaržomas.“

Diotima ir viskas, kas apie ją pasakojama, Platono išgalvota. Vėlyvesnių rašytojų kalbos apie Diotimą remiasi vien Platonu.

Budintį Sokratą pamokydavo jo „demonas“, miegantį — sapnai.

Šito mito reikšmė neoplatonikų įvairiai buvo aiškinama. Poras — turto, pertekliaus įasmeninimas, jos priešingybė— Penija (bėdos, skurdas). Perkelta prasme „poros“ reiškia priemonę ką pasiekti, kaip nors išeiti iš keblios padėties. Taigi Poras — aktyvumo pradas, Penija — pasyvumo.

Kalonė — grožio (kalos) įasmeninimas. Kaip Moira lemia naujagimio likimą, taip ji lemia fizinio ir dvasinio grožio gimimą, kaip Eiletija palengvina gimdymo skausmus, taip ji pagreitina grožio užgimimą (atsiradimą).

Kodras, Melanto sūnus, Atikos karalius. Dorėnams įsiveržus į Atiką (1068 m. pr. m. e.), Kodras išgelbėjęs tėvynę. Karaliaus valdžia buvo panaikinta, bet artimiausieji Kodro įpėdiniai kurį laiką dar turėjo karaliaus vardą.

„Švenčiausių paslapčių“ terminas paimtas iš Eleusino misterijų, kur jis reiškė aukščiausiąjį pašventinimo laipsnį. Buvo keli tokio pašventinimo laipsniai. Aukščiausiąjį laipsnį pasiekęs regėtojas — regįs tikrąjį Grožį, tikrąją Tiesą.