Платон - Dialogai

Apie tai pasakoja štai ką. Kai žmogus numiršta, begyvenant įgytas demonas154 mirusį veda į vietą, kur visi, perėję teismą, susirenka, kad paskui vyktų į Hadą su palydovu, kuriam pavesta gabenti juos iš čia į aną pasaulį. Tenai atlyginti pagal nuopelnus ir skirtą laiką išbuvę, mirusieji kito vadovo grąžinami čia, ir tai vis kartojasi ilgais laiko tarpais. Mirusiųjų kelionė į Hadą nėra tokia, kaip apie ją kalba Eschilo Telefas155. Jis sako, kad kelias į Hadą paprastas, o man jis atrodo ir nepaprastas, ir ne vienintelis: antraip nebūtų reikalingi nė palydovai, nes, jei tik vienas tėra kelias, niekas juo eidamas nepaklystų. Ne, berods, tas kelias turi daug kryžkelių ir atšakų. Taip spėju iš žemėje atliekamų aukojimų bei tikybinių apeigų.

Santūri ir išmintinga siela klusniai seka savo palydovą, ir tai, kas aplinkui ją, jai pažįstama; o siela, kaip jau pirmiau sakiau, godžiai besilaikanti kūno, ilgą laiką skraido apie kūną regimoje vietoje, labai priešinasi, daug kenčia, kol galiausiai tas demonas, kuriam ji pavesta, prievarta ją nusiveda. Bet kitos sielos, kai ji atvyksta tenai, bėga šalin, nusisuka, nenori vienu keliu eiti ir lydėti sielos, ką nors padariusios ir neapsivaliusios, susitepusios neteisingu nužudymu ar kitu panašiu nusikaltimu, kuriuos daro panašios sielos. Tokia siela klaidžioja, kęsdama visokius vargus, kol, nustatytam laikui praslinkus, neišvengiamai nugabenama į nusipelnytą buveinę. O tos sielos, kurios gyveno skaisčiai ir susivaldydamos, savo kelio bendrais ir vadovais gauna dievus, ir kiekviena apsigyvena jai derančioje vietoje. Yra žemėje daug nuostabių vietų, ir pati žemė visai ne tokia ir ne tokio didumo, kaip mano pratę kalbėti156 apie jos dydį ir ypatybes; sužinojau tai iš vieno žmogaus.

58.O Simijas paklausė:

— Kaip čia dabar, Sokratai? Juk apie žemę aš ir pats esu girdėjęs, bet nežinau, ką tu girdėjai, ir mielai tavęs paklausyčiau.

— Matai, Simijau, nereikia Glauko157 iškalbos, kad apie tai papasakočiau. Bet Įrodyti, kad visa tai tiesa, per sunku net ir Glaukui. Aš, žinoma, nemokėčiau to padaryti, o jei ir mokėčiau, mano gyvenimo, rasi, jau neužtektų apie tai papasakoti. Tačiau niekas nekliudo man papasakoti, ką žinau apie žemės išvaizdą ir apie jos vietas.

— Ir to pakaks! — šūktelėjo Simijas.

— Štai kuo aš įsitikinęs, — kalbėjo Sokratas toliau, — pirmiausia, jei žemė apvali ir yra dangaus vidury, jai nieko nereikia, — nei oro, kad nenukristų, nei kokios kitos jėgos: žemei laikytis pakanka jos pačios pusiausvyros ir to, kad dangus, iš visų šonų ją apsupęs, yra vienalytis. Juk pusiausvyroje esąs kūnas, padėtas vidury vienalytės terpės, jokiu būdu negalės niekur nusvirti, bet, būdamas vienodoj padėty, pasiliks vietoje. Štai kuo pirmiausia esu įsitikinęs.

— Ir, be abejonės, teisingai, — pritarė Simijas.

— Be to, — kalbėjo Sokratas, — manau, kad žemė labai didelė, o mes, gyveną nuo Fasido iki Heraklio stulpų158, užimame tik menką josios dalelę aplink savo jūrą, panašiai kaip skruzdės ar varlės gyvena aplink balą, o daug kitų tautų gyvena daugybėje kitų vietų, panašių į mūsąsias. Juk žemėje visur pilna įdubimų, įvairiausio pavidalo bei didumo, kur susitelkia vanduo, migla ir oras. Bet pati žemė — gryna padėta gryname danguje, ten, kur keliauja žvaigždės. Daugumas žmonių, nagrinėjančių šituos dalykus, tokį dangų paprastai vadina eteriu, o jo nuosėdomis — visa tai, kas nuolat nuteka į žemės įdubimus. Tuo tarpu mes, gyvendami žemės įdubimuose, patys to nė nesuvokiame ir įsivaizduojame gyveną žemės paviršiuje. Tai vis tiek, lyg kas nors, gyvendamas jūros dugne, įsivaizduotų gyvenąs jūros paviršiuje ir, matydamas pro vandenį saulę ir žvaigždes, įsivaizduotų jūrą esant dangų. Dėl savo nerangumo bei silpnumo toks žmogus niekados nepasiektų paviršiaus, niekada neišnirtų ir neiškeltų galvos virš vandens, norėdamas pamatyti, kiek mūsų vietos, palyginus su jojo, tyresnės ir gražesnės, ir nė iš kito, jas mačiusio, apie tai neišgirstų. Tokia pati ir mūsų būsena: gyvename vienoje iš žemės daubų ir įsivaizduojame gyveną josios paviršiuje; orą vadiname dangumi, manydami, kad oru — „dangumi“ — keliaujančios žvaigždės. Visa tai todėl, kad mes dėl savo silpnumo ir nerangumo neįstengiame pasiekti paskutinių oro ribų. Juk jei kas pasiektų oro viršūnes ar paukščiu pavirtęs ten nuskristų, toks, iškėlęs galvą, pamatytų, kas ten yra, lygiai kaip žuvys, išnėrusios iš jūros, mato mūsų pasaulį. Ir jei tokio žmogaus prigimtis būtų linkusi giliau mąstyti, jis pažintų, kad pirmą kartą mato tikrąjį dangų, tikrąją šviesą, tikrąją žemę. O mūsų žemė, — šitie akmens ir apskritai visos šitos vietos, — išplauta ir išvarpyta, tarsi druskų išgraužtos jūros uolos. Jūroje negimsta nieko, kas būtų verta paminėti, niekas, galima sakyti, nepasiekia tobulybės, o kur yra ir žemės, ten vien suskeldėję povandeninės uolos ir smėlis, begalinis dumblas ir purvas. Visa tai nieko neverta, palyginus su mūsų žemės grožybėmis. Bet anas pasaulis, matyt, dar labiau skiriasi nuo to, kas yra pas mus. Jei jau reikia, galiu ir gražią pasaką pasekti, kas yra padangių žemėje, ir šitos pasakos, Simijau, verta paklausyti.

— Mes, Sokratai, — pasakė Simijas, — žinoma, mielai paklausytume tos pasakos.

59.— Taigi, bičiuliai, — pradėjo Sokratas, — pirmiausia pasakoja, kad pati žemė, jei žiūrėtume į ją iš viršaus, atrodytų lyg kamuolys, pasiūtas iš dvylikos odos gabalų, išdažytas margais dažais, panašiais į tuos, kuriuos vartoja mūsų dailininkai. Ir tenai visa žemė esanti tokių spalvų, tik dar labiau blizgančių ir šviesesnių už mūsiškes. Vienas žemės šonas — nuostabiai gražaus purpuro, antras — auksinis, trečias — baltas, baltesnis už sniegą ir gipsą. Esama joje ir kitų spalvų, tokių pat, tiktai dar gausesnių ir gražesnių už tas, kurias čionai matome. Net ir žemės įdubimai, nors pripildyti vandens bei oro, savotiškai nudažyti ir žėri margomis spalvomis. Taigi žemė, būdama tolygi ir vientisa, kartu atrodo be galo įvairi.

Tokia žemė ir panašūs į ją augalai, medžiai, žiedai, bręstą vaisiai, ir kalnai, atitinką jos išvaizdą, ir akmenys — lygūs, skaidrūs, ir puikių spalvų. Čionykščiai akmenėliai, tiek mūsų branginami— sardis, jaspis, smaragdas ir kiti — yra anų akmenų nuotrupos. O ten kiekvienas akmuo toks arba dar gražesnis, nes jie ten gryni, neišėsti, nesugadinti kaip kad čionykščiai, kuriuos graužia puvėsiai bei druska iš eterio nuosėdų, sutekančių į mūsų daubas: jos bjauroja ir neša ligas akmenims ir dirvai, gyvuliams ir augalams. Tikroji žemė papuošta visomis anomis gėrybėmis ir dar auksu, ir sidabru, ir kitais brangiais metalais: jų tenai visur primėtyta galybės, ir laimingi tie, kurių akys tai mato.

Daug gyvų padarų apgyvenę aną žemę, yra ir žmonių: vieni gyvena sausumos vidury, kiti — oro pakraščiais, panašiai kaip mes jūros pakrantėse, dar kiti — salose, skalaujamose oro, netoli žemyno. Žodžiu sakant, kaip mums naudingas vanduo bei jūra, taip anoje žemėje — oras; o kas mums yra oras, aniems gyventojams — eteris. Metų laikai pas juos suderinti tokiu santykiu, kad anie žmonės niekad neserga ir gyvena daug ilgiau už mus, o regėjimo, klausos tobulumu, išmintimi ir visu kuo kitu tiek mus pralenkia, kiek oras savo grynumu vandenį arba orą — eteris. Ten yra ir dievų šventovių, ir alkų, ir dievai ten tikrai gyvena. Jie turi pranašavimų, burtų, gali matyti dievus ir kitaip su jais bendrauti. Saulę, mėnulį ir žvaigždes anie žmonės mato tokius, kokie iš tikrųjų yra. O visa tai lydi tobulas džiaugsmas.