Платон - Dialogai

— Tikrą tiesą sakai, — vienu balsu atsiliepė Simijas ir Kebetas.

Echekratas. Prisiekiu Dzeusu, Fedonai, kitaip nė būti negalėjo! Mano nuomone, Sokratas išdėstė tai labai aiškiai, net ir ne koks protelis suprastų.

Fedonas. Teisybė, Echekratai, kas tada buvo su juo, visi taip sakė.

Echekratas. Lygiai kaip ir mes, nors tada nebuvome su jumis. Apie ką gi toliau kalbėjote, Fedonai?

50. Fedonas. Kai Simijas ir Kebetas su juo sutiko, kad kiekviena idėja tikrai egzistuoja ir kad visi kiti daiktai dėl dalyvavimo idėjose iš jų gauna savo pavadinimus, Sokratas paklausė:

— Jei taip, tai, sakydamas, kad Simijas didesnis už Sokratą, bet mažesnis už Fedoną, teigtum, kad Simijuje esama ir vieno ir kito, ir didumo ir mažumo?

— Teisingai.

— Bet, — kalbėjo toliau Sokratas, — juk sutinki, kad jei kas sako Simiją esant didesnį už Sokratą, tai pats toks pasakymas nėra teisingas. Iš tikrųjų, Simijas ne dėl to didesnis už Sokratą, kad jis Simijas, bet dėl jame esančio didumo kaipo tokio. Antra vertus, Simijas aukštesnis už Sokratą ne todėl, kad Sokratas yra Sokratas, bet todėl, kad Sokratas mažas, palyginus su Simijo ūgiu?

— Tiesa.

— Ir vėl, Simijas žemesnis už Fedoną ne todėl, kad Fedonas yra Fedonas, bet todėl, kad Fedonas yra didelis, palyginus su Simijo ūgiu.

— Taip yra.

— Tokiu būdu, galime pasakyti apie Simiją taip: jis yra mažas ir didelis, nes, būdamas vidury tarp vieno ir antro, jis pralenkia didumu vieną ir nusileidžia antram, pralenkiančiam jo mažumą, — ir šypsodamasis pridėjo: — noriu taip tiksliai pasakyti, tartum kalbėčiau apie nuomos sutartį, bet tie dalykai iš tikrųjų tokie, kaip sakau.

Kebetas sutiko.

— Kalbu apie tai todėl, kad noriu, jog ir tu manytum taip, kaip aš. Man rodos, kad ne tik didumas kaip toks, nesutiks tuo pačiu metu būti didelis ir mažas, bet ir didumas, kuris yra mumyse, niekados neprisiima mažumo ir nenori būti pralenktas. Tokiu atveju būna viena iš dviejų: arba didumas, besiartinant priešingybei, mažumui, bėga ir kaskart mažėja, arba, priešingybei prisiartinus, žūva. Prisileidęs ir prisiėmęs mažumą, didumas nenori būti kitokiu, kaip kad buvo. Taip antai: prisileidęs ir prisiėmęs mažumą, lieku toks, koks esu, būtent, toks pat mažas; o didumas nesutiks būti mažas, kol jis didelis. Taip pat ir mumyse esąs mažumas niekados nesiekia pasidaryti ir būti didelis, ir apskritai jokia kita priešingybė, kol ji yra tai, kas ji buvo, negali tuo pat metu tapti ir būti savo priešingybe, bet ji arba šalinasi, arba, jei lieka toje būklėje, žūna.

— Visiškai su tuo sutinku, — pasakė Kebetas.

51.Tada kažkas iš ten buvusių ir girdėjusių (gerai neatsimenu kas) pasakė:

— Dievaži, ar pirmesniame mūsų pasikalbėjime nebuvome sutikę su tuo, kas tiesiog priešinga dabartiniams mūsų teiginiams? Juk buvome nustatę, kad didesnis kyla iš mažesnio ir mažesnis iš didesnio, kad kiekviena priešingybė šitaip atsiranda. O dabar, jei gerai supratau, sakome, kad to niekuomet negali būti!

Sokratas atsisuko, išklausė ir tarė:

— Vyras esi, kad priminei. Bet ar nepastebi skirtumo tarp to, apie ką dabar kalbame, ir to, apie ką anąkart kalbėjome? Tada kalbėjome, kad kiekviena priešingybė kyla iš priešingybės, o dabar — kad priešingybė kaip tokia niekados negali būti pati sau priešingybe, nei mumyse, nei gamtoje. Tada, bičiuli, kalbėjome apie priešingų savybių turinčius daiktus, vadindami juos tų priešingybių vardais, o dabar kalbame apie pačias priešingybes, pagal kurias gauna pavadinimus daiktai; ir apie šitas priešingybes dabar kalbame, kad jos niekuomet nesutiks atsirasti viena iš kitos.

Čia Sokratas, žvilgterėjęs į Kebetą, paklausė:

— Ar tau, Kebetai, nekelia nerimo kas nors iš jo pastabos?

— Ne, niekas, — atsakė Kebetas. — Bet negalėčiau pasakyti, kad aš pats visiškai ramus.

— Vadinasi, — pasakė Sokratas, — priėjome išvadą, kad priešingybė kaip tokia niekuomet nebus sau priešinga.

— Iš tiesų taip.

52.— Įsidėmėk dar štai ką, — kalbėjo toliau Sokratas, — gal ir čia man pritarsi. Juk vartoji žodžius „šilta“, „šalta“?

— Taip.

— Tai sakydamas, bene galvoji apie sniegą ir ugnį?

— Prisiekiu Dzeusu, ne!

— Vadinasi, šiltumas skiriasi nuo ugnies ir šaltumas — nuo sniego?

— Taip.

— Tu, matyti, supranti, kad sniegas kaip toks, prisiėmęs šilumos, kaip esame sakę, niekuomet nepasiliks tuo, kuo jis buvo, būtent, sniegu, ir dar šiltu, bet, artinantis šilimai, jis arba užleis vietą, arba dings?

— Žinoma.

— O antra vertus, ugnis, prisiartinus prie jos šalčiui, arba užleidžia jam savo vietą, arba dingsta, ir ugnis, prisiėmusi šalčio, niekuomet nebeliks tai, kas buvo, būtent, ugnis ir dar šalta?

— Tiesą sakai, — pritarė Kebetas.

— Todėl kai kurių tokios rūšies daiktų ne tik pati idėja reikalauja visados to paties vardo, bet tas vardas tinka ir kitiems daiktams, nepanašiems į idėją, tačiau turintiems jos pavidalą, bent kol jie gyvuoja. Gal būt, mano mintis paaiškės tau iš šitokio pavyzdžio: nelyginis skaičius, aišku, visados turi vadintis taip, kaip mes jį dabar vadiname. Ar ne?

— Žinoma, visada.

— Bet štai klausimas: ar tas vardas taikomas vien tik nelyginiam skaičiui, ar ir kam nors kitam, kas, nebūdamas tai, kas yra nelyginis skaičius, vis dėlto, be savo pavadinimo, visados turi būti pažymimas nelyginio vardu todėl, kad jo prigimtis niekuomet neatskiriama nuo nelyginio? Turiu galvoje, pavyzdžiui, trejetą ir daug kitų tokių skaičių. Panagrinėk visa apie trejetą. Ar nesirodo tau, kad jį reikia visados žymėti jam priderančiu pavadinimu, būtent, taip pat nelyginiu skaičium, nors jis ir nėra tas pat, kas trejetas? Tokia trejeto prigimtis, tokia ir penketo, tokia ir visos pusės skaičių, kurių kiekvienas visados yra nelyginis skaičius, nors su juo pilnai nesutampa. Antra vertus, dvejetas, ketvertas ir visi kiti likusios pusės skaičiai, pilnai nesutapdami su lyginiu skaičium, vis dėlto visuomet yra lyginiai, jei kiekvieną jų paimsime skyrium. Sutinki su tuo, ar ne?

— Kodėl gi ne, — atsakė Kebetas.

— Dabar įsigilink į tai, ką noriu pasakyti. Pasirodo, ne tik viena kitą naikinančios priešingybės, bet ir kiti daiktai, patys vienas kitam nepriešingi, visados turi savyje priešingybių, net ir jie nepriima tos idėjos, kuri priešinga juose glūdinčiai idėjai, ir, artinantis anai idėjai, arba dingsta, arba užleidžia jai savo vietą. Ar nesutiksime su tuo, kad trejetas greičiau išnyks ar kitaip kaip pasikeis, negu išdrįs tapti lyginiu skaičium, pats būdamas trejetu?

— Žinoma, sutiksime, — atsakė Kebetas.

— Bet vis dėlto dvejetas nepriešingas trejetui? — paklausė Sokratas.

— Ne, nepriešingas.

— Vadinas, ne tik priešingos idėjos neprisileidžia kitos idėjos, bet taip pat yra ir kitų priešingybių, kurios negali suartėti?

— Visai teisingai sakai.

53.— Gal nori, — kalbėjo Sokratas, — kad nustatytume, kiek pajėgsime, kokios tos priešingybės?

— Gerai.

— Ar jos, Kebetai, nebus tokios, kurios, užvaldę daiktą, verčia jį priimti ne tik savo įgimtą idėją, bet ir idėją, priešingą kažkokiai kitai, paskui nuo daikto neatskiriamą?

— Kokiu būdu?

— Taip, kaip ką tik kalbėjome. Juk žinai, kad visa tai, kame glūdi trejeto idėja, būtinai turi būti ne tik trejetas, bet ir nelyginių skaičių.

— Žinau.

— Ar sakome, kad tokios rūšies daiktuose niekados negali būti idėjos, priešingos tai lyčiai, kuri jį kuria?