Платон - Dialogai

41.Vis dėlto pradėkime, — kalbėjo toliau Sokratas. — Pirmiausia, priminkite man, ką kalbėjote, jei pasirodytų, kad užmiršau. Juk Simijas, kaip matau, nelabai nori tikėti ir bijo, kad siela, nors ji dieviškesnė ir gražesnė už kūną, būdama tam tikra harmonija, žus anksčiau. O Kebetas, man rodos, jau sutinka, kad siela esanti ilgesnio amžiaus už kūną; bet jis mano, jog niekas nežino, ar siela, nudėvėjusi daug kūnų per ilgą laiką ir palikusi paskutinį kūną, nežus, galų gale, pati, ir ar nereikia laikyti šitą sielos žuvimą jos mirtimi, nes kūnas nuolat nyksta! Ar tai, ar ką kita, Simijau ir Kebetai, mums reikia išnagrinėti?

Abu sutiko, kad, būtent, tai.

— Ar visus mūsų ankstyvesnius įrodymus atmetate, — paklausė Sokratas, — ar vienus paneigiate, o kitų ne?

— Vienus paneigiame, kitų — ne, — atsakė.

— Ką pasakysite, — paklausė Sokratas, — apie tą samprotavimą, kuriuo tvirtinome mokymąsi esant prisiminimą ir kad mūsų siela jau turėjo kur nors būti prieš patekdama į kūno kalėjimą?

— Man tas teigimas, — pastebėjo Kebetas, — ir tada atrodė labai tikėtinas, ir dabar jį palaikau.

— Aš irgi, — pasakė Simijas, — taip pat manau ir labai nustebčiau, jei man paskui kada nors tektų apie tai kitaip galvoti.

— Bet, drauge iš Tėbų, — pasakė Sokratas, — tau būtinai reikia pakeisti savo nuomonę, jei jau palaikai tokią mintį, kad harmonija esanti sudėtingas daiktas, o siela — tam tikra harmonija, atsirandanti iš kūno pradų sujungimo. Juk nesiremsi anuo savo išvedžiojimu, kad harmonija susidariusi pirmiau, negu tai, iš ko ji turėjo susidaryti. Ar gal remsies?

— Nieku būdu, Sokratai, — atsakė Simijas.

— O ar pastebi, — kalbėjo toliau Sokratas, — kad taip sakyti reiškia teigti, jog siela buvo jau prieš įeidama į žmogaus pavidalą ir kūną, ir ji sudaryta iš dar nesančių dalių? Juk harmonija nėra tai, kam tu ją prilygini dabar, bet, anot tavęs, pirmiausia atsiranda lyra, stygos ir dar nesuderinti garsai, o harmonija atsiranda paskutinė ir žūna pirmutinė. Kaip šis tavo išvedžiojimas gali sutikti su antruoju?

— Niekaip negali, — atsakė Simijas.

— Ir vis dėlto, — kalbėjo Sokratas, — jei apskritai kiekviename kitame samprotavime turi būti darna, lygiai taip turi būti mąstoma apie harmoniją.

— Žinoma, — pasakė Simijas.

— Tačiau tas tavo išvedžiojimas nesutinka su pirmykščiu. Todėl spręsk, katras teiginys tau labiau tinka: ar tas, kad mokymasis yra prisiminimas, ar tas, kad siela yra harmonija?

— Daug labiau pirmasis, Sokratai, — atsakė Simijas. — Antrąjį aš buvau priėmęs be įrodymų, sugundytas tik panašumo į tiesą ir grakštumo, taigi, lygiai kaip ir didžiuma jį priima. O aš žinau, kaip apgaulingos nuomonės paremtos vien panašumu: kas jų nepasisaugo, tučtuojau suklysta, — ir geometrijoje, ir visuose kituose moksluose. Tuo tarpu teigimas apie prisiminimą ir mokymąsi pagrįstas visai patikima prielaida: tuo, kad siela jau buvo prieš apsivilkdama kūnu, nes ji yra būtis, vadinamoji „ta, kuri yra“. Mano įsitikinimu, šitas dalykas pakankamai išaiškintas ir įrodytas. Taigi, man rodos, būtina nei pačiam nepriimti, nei kitiems neprimesti, kad siela esanti harmonija.

42.— Kaip, Simijau, — paklausė Sokratas, — tau atrodo: ar harmonija arba koks kitas junginys gali būti kiek kitoks, kaip tie pradai, iš kurių ji sudaryta?

— Jokiu būdu ne.

— Ar gali harmonija veikti ar būti veikiama kitaip, kaip jos sudedamosios dalys?

Simijas atsakė, kad ne.

— Vadinasi, harmonija negali tvarkyti sudėtinių savo dalių, bet, priešingai, turi sekti jomis?

Simijas sutiko.

— Tokiu atveju harmonija pati jokiu būdu negali nei pajudėti, nei skambėti, nei apskritai kuriuo nors būdu priešintis savo dalims?

— Aišku, ne, — atsakė Simijas.

— Ką gi? Ar kiekviena darna iš prigimties tokia, kaip ji suderinta?

— Nesuprantu, ką tu sakai, — atsakė Simijas.

— Ar ne tiesa, — kalbėjo Sokratas, — kad jei būtų suderinta geriau, tobuliau (sakykime, kad taip gali atsitikti), tai ir pati darna būtų aukštesnio laipsnio darna; o jei suderinta menkiau ir ne taip pilnai, tai žemesnio laipsnio.

— Žinoma.

— Ar galime tą pat pasakyti ir apie sielą, kad viena siela, būdama aukštesnio ar žemesnio laipsnio, platesnio ar siauresnio tūrio, nors ir menkiausiu atžvilgiu yra daugiau siela už kitą sielą kaip tokia?

— Jokiu būdu, — atsakė Simijas.

— Tęskime, dėl Dzeuso, — pasakė Sokratas. — Apie sielą sako, kad viena išmintinga ir dora, todėl gera, o kita — neišmintinga, ydinga, todėl bloga. Ar teisingai taip sako?

— Žinoma, teisingai.

— O jeigu laikysime sielą darna, kaip pavadinsime tai, ką sielos turi — dorybes ir ydas? Ar nepavadinsime pirmųjų darna, pastarųjų — nedarna? Viena siela — geroji, harmoningai suderinta ir, pati būdama darna, turi savyje antrą darną? O antroji, būdama neharmoningai suderinta, neturi savyje kitos darnos?

— Iš tiesų, — pasakė Simijas, — neturiu, ko atsakyti. Bet aišku, kad taręs tokią prielaidą, turėtų atsakyti panašiai.

— Bet mes nustatėme, — kalbėjo toliau Sokratas, — kad viena kuri siela nesanti aukštesnio laipsnio ir platesnio tūrio, negu kiekviena kita siela. Taigi viena darna nesti didesnio ar mažesnio laipsnio, didesnio ar mažesnio tūrio, negu kita darna. Ar ne taip?

— Taip.

— Bet viena darna, būdama darna ne mažiau ir ne daugiau už antrąją, nėra mažiau ar daugiau suderinta. Ar taip?

— Taip.

— Nebūdama daugiau ar mažiau suderinta, ar ji gali būti daugiau ar mažiau harmonija, ar tik lygiomis?

— Lygiomis.

— Vadinasi, jei siela visada lieka lygi pati sau ir nebūva mažiau siela kaip kita, ji ir suderinta ne mažiau ir ne daugiau už kitą sielą?

— Taip.

— Tokia būdama, ji niekur negali būti daugiau ar mažiau harmoninga?

— Išeitų, kad ne.

— Ir vėl, būdama tokia, ar gali viena siela būti linkusi į ydas ar dorybę daugiau už kitą sielą, jei, žinoma, ydos yra nedarna, o dorybė — darna?

— Ne, negali.

— Bet iš viso to, Simijau, nuosekliai gautume tokią išvadą: jokia siela negali būti linkusi į ydas, jei tik ji yra darna, nes darna, būdama visiškai tokia, tai yra harmonija, negali dalyvauti nedarnoje?

— Žinoma, negali.

— Vadinas, ir siela, būdama visiškai siela, negali būti linkusi į ydas?

— Pagal tai, kas anksčiau pasakyta, kitaip ir būti negali.

— Tokiu būdu, iš šito samprotavimo eina, kad visų gyvųjų būtybių sielos vienodai geros, jei tik jos savo prigimtimi yra tuo, kuo jos yra, būtent, sielos.

— Man atrodo, kad taip, Sokratai, — tarė Simijas.

— O kaip manai, — paklausė Sokratas, — ar teisingai sakoma, kad visos sielos vienodai geros? Ar manai, kad būtume padarę tokią išvadą, jei būtų teisingas pradinis mūsų teiginys, kad siela yra darna?

— Jokiu būdu, — atsakė Simijas.

43.— Žiūrėkime toliau, — tarė Sokratas. — Ar yra kas nors kita, išskyrus sielą, kas, kaip sakai, valdytų visą žmogaus esybę, ypač jei siela išmintinga?

— Nėra.

— Ar ji pataikauja kūno aistroms, ar joms priešinasi? Turiu galvoj štai ką: jei karščio kankinamas žmogus ištrokšta, o siela vilioja jį į priešinga, būtent, negerti, arba, kai jį kamuoja badas, — nevalgyti? Ir tūkstančiu kitų atsitikimų matome, kad siela priešinasi kūnui. Ar ne taip?

— Taip.

— Vis dėlto dar anksčiau sutikome, kad siela, būdama harmonija, gali dainuoti tik tą toną, kurį jai duoda tempiamos, atleidžiamos, virpinamos ar kitaip keičiamos sudėtinės jos dalys, kuriomis ji turinti sekti ir niekuomet jų nevaldyti.