Платон - Dialogai

— Jokiu būdu!

— Tokia siela, manau, bus persisunkusi tuo, kas kūniška, nes nuolatinis jos bendravimas ir ryšiai su kūnu, ilgalaikis rūpinimasis juo tarsi suaugino ją su kūnu.

— Taip, iš tiesų.

— Reikia manyti, bičiuli, kad su kūnu sumišusi siela esti sunki, ir tas svoris traukia ją į regimąją būtį. Bijodama neregimo, to, ką vadina Hadu, ji klajoja kapinėse tarp antkapių, kur žmonės kartais mato panašias į šešėlius sielų pamėkles. Ten vaidenasi kaip tik tos sielos, kurios skyrėsi su kūnu nešvarios; jos nėra laisvos nuo regimosios būties, todėl jas galima pamatyti.

— Taip, Sokratai, panašu.

— Labai panašu, Kebetai. Ir, žinoma, tai sielos ne gerųjų žmonių, bet piktųjų: jos priverstos klaidžioti kapinėse, atlikdamos bausmę už buvusį nuodėmingą gyvenimą, ir klaidžioja tol, kol — verčiamos savo palinkimo prie kūno, kuris visur jas persekioja — vėl paklius į kūno pančius.

31.O tie pančiai, tikriausiai, atitinka jos įpročius, kuriuos įgijo praeitame gyvenime.

— Kokius įpročius, Sokratai?

— Pavyzdžiui, temokėję apsiryti, girtuokliauti, paleistuvauti turi virsti, turbūt, asilų ar kitokių gyvulių paderme. Ar tau taip neatrodo?

— Visai galimas daiktas.

— O mėgę neteisybę, priespaudą, plėšimus virsta vilkais, vanagais, kirliais. Ar gal pasakysime, kad tokių žmonių sielos eina į kitus kūnus?

— Be abejonės, į tokius, kaip tu sakai! — atsakė Kebetas.

— Taigi, — toliau kalbėjo Sokratas, — jau aišku, kad ir kitos sielos eis į vietas, atitinkančias jų rūpesčius, kaip gyveno kūne.

— Visai aišku, — pritarė Kebetas.

— O laimingiausios iš jų tos, kurios ėjo geriausiu keliu — kurios buvo atsidavę visuomeninei ir valstybinei dorybei, vadinamai sveiku protu ir teisingumu, atsiradusiai iš kasdieninio elgesio ir darbų, tačiau nepagrįstai filosofija ir protu.

— Kodėl gi šitos tokios laimingos?

— Todėl, kad jos, greičiausiai, vėl apsigyvens ramioje ir mėgstančioje bendrauti padermėje — bitėje, o gal vapsvoje, skruzdėlėje, o kad kokios ir žmoguje, ir tada iš jų išeis garbingi žmonės.

— Iš tiesų, panašu.

32.— Bet į dievų padermę neleis įeiti nė vienam, kas nebuvo filosofas ir neapsivalė tobulai, — niekam, kas netroško pažinti. Štai kodėl, bičiuli Simijau, ir tu, Kebetai, tikri filosofai susilaiko nuo visų kūno aistrų ir nepasiduoda joms, nebijodami nusigyventi ar nuskursti, priešingai daugeliui gobšų iš minios, arba netekti pagarbos ir pelnyti nekokią šlovę, priešingai valdžios ir garbės trokštantiems. Štai kodėl jie myli susivaldymą.

— Bet jiems kitaip ir nederėtų! — sušuko Kebetas.

— Nederėtų, prisiekiu Dzeusu, — pasakė Sokratas. — Todėl, Kebetai, visi, kas rūpinasi savo siela ir nepuoselėja kūno, atsikrato visų tų geismų. Kiti eina, patys nežinodami kur, o jie žengia savo keliu, tikėdami, kad negalima spirtis prieš filosofiją ir kratytis jos teikiamo išsivadavimo bei apsivalymo, ir seka ją, kur ji bevestų.

33.— Kaip tat suprasti, Sokratai?

— Tuoj pasakysiu, — tarė Sokratas. — Pažinimo iešką, — kalbėjo jis toliau, — gerai žino, kad filosofija paima globon jų sielą, visiškai kūno sukaustytą, prie jo prilipdytą, priverstą žiūrėti į būtį lyg per kalėjimo langą ( o ne betarpiškai pati per save), pasmerktą merdėti didžiausioje tamsybėje. Filosofija mato, kad visos šios baisybės pareina nuo pagavusių žmones aistrų ir kad pirmiausia pats kalinys yra kaltas patekęs į grandines. Taigi, kaip sakau, pažinimo iešką žino, jog filosofija, gavusi tokią jų sielą, ramiai moko juos, stengiasi išvaduoti, rodydama, kokie klaidingi regėjimo, klausos ir visi kiti pojūčiai, įtikinėdama jų šalintis, be būtino reikalo jais nesinaudoti, skatindama sielą susitelkti savyje, pasitikėti vien savimi, kai susitelkusi ji mąsto apie kiekvieną iš esančių pasaulio daiktų kaip tokį ir nelaikyti tikru nieko, ką siela gali suvokti kitko pagalba, kas kartais atrodo vienaip, kartais — kitaip, vadinasi, kas yra juntama ir regima, kadangi tai, ką siela pati viena suvokia, yra tik protui prieinama ir neregima. Tikrojo filosofo siela mano, kad nereikia priešintis savo išsivadavimui, todėl kiek galėdama susilaiko nuo malonumų, aistrų, liūdesio, baimės, nes, jos supratimu, tas, kas labai džiaugiasi, baiminasi, liūdi, ar geidulių yra apimtas — kenčia ne tik tokią blogybę, kokia ji ir kitiems atrodo, būtent, ligą, pinigų eikvojimą geiduliams patenkinti, bet ir blogybę, kurios jis tokia nelaiko, bet kuri yra didžiausia ir baisiausia iš visų blogybių.

— Kokia ta blogybė, Sokratai? — paklausė Kebetas.

— Štai kokia: kiekvieno žmogaus, patiriančio didelį džiaugsmą ar didelį nuliūdimą, siela verčiama manyti, jog tai, kas joje žadina šiuos jausmus, yra kažkas tikriausio ir teisingiausio. Tuo tarpu visa tai yra regimoji sritis. Ar ne?

— Žinoma, taip.

— Ar ne tokioje būklėje siela būna labiausiai kūno varžoma?

— Kokiu būdu?

— Kiekvienas smagumas, kiekvienas sielvartas lyg vinimi prikala sielą prie kūno, daro sielą kūnišką, nes ją verčia laikyti tiesa visa, ką sako kūnas. O priėmusi kūno požiūrius ir pamėgimus, siela, man atrodo, negali nepriimti jo įstatymų ir įpročių, pasidaro kūno kelionės draugu, minta tuo pačiu maistu ir niekados negalės skaisti ateiti į Hadą — ji visada išeidama išsineša kūno naštą, todėl, netrukus vėl krinta į kitą kūną ir, tartum pasėtas grūdas, dygsta jame. Taip ji praranda galėjimą būti su tuo, kas dieviška, skaistu, vientisa.

— Tikrą tiesą sakai, Sokratai, — pritarė Kebetas.

34. — Štai kodėl, Kebetai, kuklūs ir drąsūs tėra tikri pažinimo mylėtojai, o visai ne tie, apie kuriuos mėgsta pasakoti minia. O gal tu kitaip manai?

— Anaiptol.

— Filosofo siela maždaug taip ir samprotauja, kaip mes sakėme; ji nemano, kad filosofijos darbas ją išvaduoti, o kai išvaduos, ji galės vėl atsiduoti džiaugsmams ir skausmams ir vėl susirišti su kūnu, dirbti nepabaigiamąjį darbą Penelopės132, kaskart išardydavusios audeklą. Priešingai, filosofo siela, susidarydama vidaus rimtį, seka protą ir nuolat jame gyvena, dvasios akimis žiūri į visa, kas teisinga, dieviška, visiškai tikra, ir tuo minta. Ji mano, kad turi taip gyventi, kol gyvena žemėje, o po mirties nueis į sau giminingą vietą, nusikračiusi žmonių nelaimių. Taip gyvenusiai sielai, Simijau ir Kebetai, nereikia nieko bijoti, būkštauti, kad, skirdamasi su kūnu, suirs, išsklis vėjuose, nuklys nežinia kur ir jau niekada niekur nebebus.

35.Sokratui tai pasakius, visi ilgai tylėjo. Buvo matyti, kad ir jis pats mąsto apie tai, ką kalbėjo, ir daug kas iš mūsų. Tik Kebetas ir Simijas pasišnekėjo tylomis. Tai pastebėjęs, Sokratas paklausė:

— Ko jums? Ar jums atrodo vis dar nepakankamai pasakyta? Tiesa, dar liko nemaža abejotinų ir neaiškių vietų, ypač norint iki galo viską išnagrinėti. Žinoma, jei turite ką kita galvoje, aš tyliu; bet jei kiek abejojate dėl šito, sakykite savo samprotavimus ir nurodykite tai, ką, jūsų manymu, galima būtų geriau išnagrinėti: priimkite į savo pokalbį ir mane, jei tikitės su manim greičiau išspręsią savo neaiškumus.

— Pasakysiu tau visą teisybę, Sokratai, — atsiliepė Simijas. — Jau seniai abejodami, baksnojame ir raginame vienas antrą paklausti tavęs, kadangi labai norime išgirsti tavo nuomonę, bet nedrįstame įkyrėti, bijodami, kad tau kalbėti bus nemalonu dėl tave ištikusios nelaimės.

Tai išgirdęs, Sokratas nusišypsojo ir tarė: