Платон - Dialogai

38.Išklausę, ką pasakė Simijas ir Kebetas, visi pasijutome ne kaip, paskiau pasipasakojom kits kitam, kad ankstyvesni argumentai mus buvo gerai įtikinę, o dabar vėl sunerimome ir ėmėme abejoti ne tik tuo, kas buvo pasakyta, bet ir tuo, kas bus pasakyta: gal mes visai nesugebame apie tai spręsti, ar gal pats klausimas toks, kad į jį aiškiai neatsakysi.

Echekratas. — Prisiekiu dievais, Fedonai, aš jus gerai suprantu. Išklausęs dabar tavo kalbos, pats noriu savęs paklausti: „Kokiu įrodymu mums dar tikėti, jeigu ir visi įtikinami Sokrato samprotavimai tapo abejotini!“ Mūsų sielos palyginimas su tam tikra harmonija man ir dabar ypač patinka, ir pirmiau patikdavo: jis verčia mane prisiminti, kad aš pats jau seniai taip manau, o dabar vėl, kaip ir iš pradžių, jaučiuos reikalingas kokio kito įrodymo, kuris mane įtikintų žmogaus sielą nemirštant kartu su kūnu. Tad, dėl Dzeuso, pasakok man, kaip Sokratas užbaigė įrodinėti. Ar ir jam, kaip, anot tavęs, ir jums, buvo sunkoka, ar ne? Ar palaikė savo įrodinėjimą tvirtai ar menkai? Papasakok visa kuo smulkiausiai.

Fedonas. — Aš, Echekratai, dažnai nusistebėdavau Sokratu, bet niekados nebuvau juo taip sužavėtas, kaip anuomet. Nieko, žinoma, nebuvo ypatingo, kad jis visuomet turėdavo ką atsakyti. Bet mane pirmiausia nustebino ypač tai, kaip maloniai, kaip nuolankiai, kaip meiliai jis išklausė abiejų jaunuolių įrodinėjimus, kaip paskui gyvai pastebėjo mūsų įspūdį iš tų kalbų ir, galiausiai, kaip gražiai mus išgydė nuo dvejojimų ir kaip sugebėjo mus, tarytum bėgančią pralaimėjusią kariuomenę, padrąsinti ir paraginti akylai sekti tolimesnį pasikalbėjimą ir jame dalyvauti.

Echekratas.Kaipgi?

Fedonas.Tuoj pasakysiu. Man pasitaikė sėdėti ant žemo suoliuko šalia jo guolio, iš dešinės, o jis, Sokratas, sėdėjo daug aukščiau už mane. Glostydamas mano galvą ir šiaušdamas plaukus pakaušyje (jis ir pirmiau mėgdavo žaisti mano plaukais), tarė:

— Rytoj tai jau tikriausiai, Fedonai, nusikirpsi šituos puikiuosius savo plaukus135.

— Turbūt, Sokratai, — atsakiau.

— Ne, nelauksi rytojaus, jei paklausysi manęs.

— Kodėl? — paklausiau.

— Dar šiandien, — pasakė Sokratas, — ir aš nusikirpsiu plaukus ir tu turėsi savuosius nusikirpti, jei, žinoma, nutruks mūsų pasikalbėjimas ir nesugebėsime jo atgaivinti. Jei aš būčiau tavo vietoje, ir jei man truktų pasikalbėjimo gija, prisiekčiau, kaip kitados argiečiai136, vėl atauginti plaukus tik tada, kai pergalėsiu Simijo ir Kebeto įrodinėjimą.

— Bet, — pasakiau, — yra patarlė, kad ir Heraklis dviejų nenugalės137.

— Na, — tarė Sokratas, — tad pasikviesk į pagalbą ir mane, lyg Iolają138, kol dar nesutemo139.

— Gerai, — atsakiau, — kviečiu tave į pagalbą, tačiau ne kaip Heraklis Iolają, bet kaip Iolajas Heraklį.

39.— Tai nesvarbu, — pasakė Sokratas. — Bet pirmiausia reikia pasirūpinti, kad mus neištiktų kas nors nelemto.

— O kas? — paklausiau.

— Bijau, — tarė Sokratas, — kad netaptume mizologais140, panašiai kaip atsiranda mizantropų. Nėra didesnės nelaimės, kaip neapkęsti žodžio. Juk ir mizologija išsivysto tokiu pat būdu, kaip mizantropija: pastaroji atsiranda iš didelio ir nesąmoningo pasitikėjimo kuo nors. Manėme ką esant visiškai teisingą, dorą, patikimą, o paskui paaiškėjo, kad jis netikęs žmogus ir melagis. Taip atsitiko ir su antru, trečiu žmogumi. Jei kas dažniau tai patiria, ypač iš tų, kuriuos laikė artimiausiais, geriausiais savo bičiuliais, toks, galų gale, po keleto panašių apsirikimų ima nekęsti visų ir manyti, jog tikrai dorų žmonių visai nėra. Tu, turbūt, pastebėjai, kad taip atsitinka?

— Neretai, — atsakiau.

— Ar tai ne gėda? — kalbėjo toliau Sokratas. — Ir ar neaišku, kad toks imasi tvarkyti žmones, nemokėdamas jų ištirti ir pažinti? Juk jei jis šiuo atveju elgtųsi su išmanymu, tai manytų apie žmones (kaip ir iš tikrųjų esti), kad grynai dorų ir nedorų labai nedaug, kad daugumas žmonių užima vidurį tarp vienų ir kitų.

— Aš nelabai suprantu, — įsiterpiau, — kaip tai būtų?

— Taip pat, — atsakė Sokratas, — kaip esti su labai mažais ir su labai dideliais daiktais. Kas, manai, pasitaiko rečiau sutikti ar labai žemą, ar labai aukštą žmogų, ar tokį pat šunį, ar kitką? Ar greitą ar lėtą žmogų, ar gražuolį ar šlykštybę, ar baltą ar juodą? Argi nebūsi pastebėjęs, kad visų savybių kraštutinumai reti ir negausūs? Ir kad tų, kas užima vidurį, labai gausu?

— Pastebėjau, — atsakiau.

— Ar nemanai, — kalbėjo toliau Sokratas, — kad jei būtų paskelbtos niekšybės pirmenybių rungtynės, tai ir čia pirmarūšių niekšų būtų visai nedaug?

— Turbūt, taip, — pasakiau.

— Tikriausiai, — pritarė Sokratas. — Bet ne šituo panašūs samprotavimai ir žmonės (aš pasekiau dabar tavim, nes šį kartą tu mane nukreipei nuo dalyko); panašumas tarp jų esti tik tada, kada kas nors, nebūdamas apskritai protavimų žinovas, patikės kokio įrodymo teisingumu, o paskui, po kiek laiko, laikys jį klaidingu (nors kartais jis iš tikrųjų toks, o kartais ne toks) ir taip elgsis su antru ir trečiu samprotavimu. Juk žinai, kad žmonės, įgudę vartoti priešingus įrodymus, ima, galiausiai, tartis esą patys išmintingiausi ir manyti, kad jie vieni tik suprantą, jog nei kalbose, nei daiktuose nesą nieko sveiko bei teisingo, bet kad visa yra nuolatinis potvynis ir atoslūgis, tartum Euripe141, ir nė valandėlės nepasilieka vietoje.

— Tikriausią tiesą sakai.

— Tokiu būdu, Fedonai, — kalbėjo Sokratas, — ar nebūtų liūdna, jeigu kas, sužinojęs teisingą, sveiką ir protui prieinamą samprotavimą, išklausytų tokių įrodinėjimų, kurie vienu atveju atrodo teisingi, kitu — ne, ir kaltintų ne save arba savo nemokėjimą, bet, apmaudo pagautas, mielai suverstų savo kaltę visiems samprotavimams ir likusį gyvenimą nekęstų jų ir keiktų, netekdamas tokiu būdu tiesos ir pažinimo.

— Prisiekiu Dzeusu, — pasakiau, — tikrai liūdna būtų.

40.— Taigi, — kalbėjo toliau Sokratas, — saugokimės pavojaus, neleisdami įsiskverbti į mūsų sielą minčiai, kad protavimuose nesą nieko sveiko; priešingai, verčiau pripažinkime, kad mes patys nesame sveiki, kad mums dar reikia tvirtėti ir stengtis tos sveikatos įsigyti. Tau tad ir visiems kitiems tai svarbu dėl tolimesnio gyvenimo, o man — vien dėl manęs laukiančios mirties: šiuo metu bijau pasielgti ne kaip filosofas, o kaip ginčininkas, kaip tikras nemokša. Šitokie besiginčydami rūpinasi ne ginčo tiesa, bet stengiasi savo nuomonę įpiršti klausytojams, ir tiek. Ir man rodos, kad šituo atveju skirsiuos nuo jų vien tuo, kad nenoriu visiems čia esantiems įrodyti teisinga tai, ką sakau, — tai antraeilis dalykas, — bet noriu įrodyti pačiam sau, kad galutinai įsitikinčiau.

Aš, mielas bičiuli, galvoju taip (tik žiūrėk, kaip savanaudiškai!): jei tai, ką aš teigiu, teisinga, tad gera, kad ir pats tuo tikiu; o jeigu mirtis galas visam kam, tai per tą laiką, kurs man beliko iki mirties, nenorėčiau savo aimanavimais įkyrėti čia esantiems. Tačiau tasai mano nežinojimas netruks ilgai (juk būtų blogai), jis jau greitai pasibaigs. Štai ir pasiruošiau, Simijau ir Kebetai, mūsų mąstymams. O jūs, jei pasitikit manimi, visiškai nesirūpinkit Sokratu, bet daug daugiau rūpinkitės tiesa. Jei mano žodžiai atrodys jums teisingi, sutikite su manim; priešingu atveju visokiais įrodinėjimais prieštaraukite, tačiau žiūrėkite, kad įsikarščiavęs neapgaučiau ir jūsų, ir savęs kartu, ir nebūčiau panašus į bitę, kuri nulekia, palikusi žaizdoje gylį.