Платон - Dialogai

— Ė, brangusis Simijau, tikrai sunku man būtų įtikinti kitus, kad dabartinio savo likimo nelaikau nelaime, jei net jūsų negaliu įtikinti, ir jūs vis bijote, kad nebūčiau dabar blogiau nusiteikęs, negu per visą savo gyvenimą. Jūs, berods, laikote mane silpnesniu pranašystėse už gulbes: anos, nujausdamos neišvengiamą mirtį, ima giedoti taip garsiai ir gražiai133, kaip niekada, džiaugdamosi, kad rengiasi vykti pas dievą, kuriam tarnauja. O žmonės, bijodami mirties, ir gulbes apkalba, sakydami jas apverkiant savo mirtį ir giedant iš nuliūdimo. Žmonės nesuvokia, kad joks paukštis negiedos, būdamas alkanas ar sušalęs, ar dėl kitko nusiminęs, — nei lakštingala, nei kregždė, nei kukutis, kurie, kaip sako, giedodami savo nelaimes aprauda. O man rodos, kad šitie paukščiai, kaip ir gulbės, gieda ne iš liūdesio, bet dėl to, kad jie, kaip Apolono paukščiai, turi pranašystės dovaną ir iš anksto žino, koks gėris lankia jų Hade. Štai kodėl šitie paukščiai mirties dieną labiau, negu bet kada gieda ir džiaugiasi. O ir aš pats laikau save tokiu pat tarnu ir taip pat pašvęstu tam pačiam dievui, kaip ir gulbės134. Iš savo valdovo gavau pranašystės dovaną, ne menkesnę už gulbių, todėl taip pat drąsiai kaip ir jos skiriuosi su gyvenimu. Taigi kalbėkite su manim, klauskite ką tinkami, kol Vienuolika Atėnų vyrų dar leidžia.

— Geriau nė nereikia, — tarė Simijas. — Aš tau išdėstysiu, ko nesuprantu, o paskui tenurodo Kebetas, kur jis nesutinka su tavo žodžiais. Mano mintys, Sokratai, turbūt, bus tokios pačios, kaip ir tavo, būtent: tikras pažinimas šiame gyvenime arba negalimas, arba nepaprastai sunkus, tačiau būtų gėdinga ir menka atsisakyti nuodugniai ištirti ir išbandyti įvairius požiūrius į šiuos dalykus. Vadinasi, reikia pasiekti viena iš dviejų: pažinti tiesą per kitą žmogų ar atrasti ją pačiam, arba, jei tai negalima, bent pasirinkti iš visų žmonių mokymų patį geriausią ir patikimiausią ir juo tarsi plaustu mėginti perplaukti per gyvenimą, jei jau nepavyko persikelti dar saugesniu ir stipresniu laivu— kokiu nors dievišku mokymu. Todėl ir aš dabar išdrįsiu paklausti, kas man rūpi, juoba kad ir tu pats liepi, ir paskui nereikės krimstis nutylėjus. Iš tikrųjų, Sokratai, kai aš ir pats vienas, ir drauge su Kebetu nagrinėju tavo kalbas, man jos atrodo ne visai įtikinančios.

36.O Sokratas tarė:

— Galimas daiktas, bičiuli, kad tau teisingai atrodo. Bet pasakyk, kur, būtent, tas „ne visai“.

— Štai kur, — tarė Simijas. — Mūsų samprotavimus galima pritaikyti ir lyrai, jos harmonijai bei stygoms, atseit, kad ir suderintos lyros harmonija yra kažkas neregima, nekūniška, gražu, gal ir dieviška, o pati lyra ir stygos yra kūnai, vadinasi, kūniška, sudėtinga, žemiška, gimininga tam, kas miršta. Sakykime, kas nors, sulaužęs lyrą ir supjaustęs ar sutraukęs stygas, pasitelktų tavuosius argumentus ir užsispyręs įrodinėtų, kad harmonija nesuiro ir yra kaip buvusi. Negali būti, sakytų jis, kad lyra sutraukytom stygom ir pačios stygos, mirtingos prigimties daiktai, tebeegzistuoja, o harmonija žuvo. Juk negalimas daiktas, kad harmonija, būdama vienos prigimties su tuo, kas dieviška bei nemirtinga, žūtų anksčiau, negu tai, kas maru. Priešingai, būtina, kad harmonija pati toliau dar būtų, ir pirmiau supus medis bei stygos, negu jai atsitiks kas nors pikta. Taigi, aš manau, Sokratai, ir tu pats gerai supranti, kad dažniausiai vaizduojamės sielą esant kažkokią harmoniją. Kai mūsų kūnas esti tarytum įtemptas ir palaikomas šilimos, šalčio, sausumo, drėgmės ir kitų tokių reiškinių, mūsų siela yra harmoningas visų šių pradų junginys, jei tik šitas junginys sudarytas tiksliu ir tinkamu santykiu. Taigi, jei siela yra tam tikra harmonija, aišku, kad mūsų kūnui dėl ligų ar kitokių vargų susilpnėjus ir suminkštėjus, ir siela turi, — neišvengiamas dalykas, — tučtuojau žlugti, nors ji būtų ir dieviškiausios prigimties, kaip žlunga visokios kitos harmonijos, — ir tos, kurių esama garsuose, ir tos, kurios yra visuose menininkų kūriniuose. O kūno liekanos ilgą laiką gali likti, kol bus ar sudegintos, ar supus. Taigi pagalvok dabar, ką mes atsakysime į tokią kalbą, jei kas teigtų, kad siela yra kūniškų pradų junginys, todėl mirštant ji ir išnyksta pirmoji.

37.Sokratas, savo papročiu peržvelgęs visus, nusišypsojo ir tarė:

— Simijas kalba apie tai, ką reikia. Jei kas jūsų sąmojingesnis už mane, tegu atsako. Juk Simijas, rodos, mus gudriai sučiupo. Vis dėlto aš manau, kad, prieš jam atsakant, reikia išklausyti Kebetą, ką turi prikišti mūsų įrodinėjimams jisai. Tokiu būdu turėsime laiko pagalvoti, ką čia mums atsakius, ir išklausę Kebeto arba nusileisime, jei pasirodys, kad jie kalba išvien, arba, priešingu atveju, ginsime savo nuomonę. Nagi, Kebetai, — paragino Sokratas, — sakyk, kuo nepasitiki?

— Pasakysiu, — atsakė Kebetas. — Man rodos, kad mūsų samprotavimai tebėra toje pačioje vietoje, ir jiems galima prikišti tą pat, ką ir pirmiau. Kad mūsų siela buvo dar prieš įeidama į šitą štai pavidalą, neneigiu — įrodyta gražiai ir, drįsčiau pasakyti, visai įtikinamai. Bet kad ir po mūsų mirties siela dar kažkur būna, man atrodo anaiptol ne taip aišku. Tačiau kad siela nesanti stipresnė ir negyvenanti ilgiau už kūną, nesutinku ir su Simiju. Priešingai, mano nuomone, visais atžvilgiais siela žymiai pralenkia kūną. „Ko gi dar, — galėtų man prikišti protas, — abejoji, matydamas, kad žmogui mirus net silpnesnioji jo dalis toliau būna? Ir ar tau neatrodo, kad per tą pat laiką būtinai turi išlikti ir tai, kas yra ilgesnio amžiaus?“ Pažiūrėk dabar, Sokratai, ar turės prasmės mano atsakymas. Man irgi, kaip Simijui, teks griebtis kokio palyginimo. Visas tas samprotavimas atrodo toks, kaip jei kas imtų kalbėti apie mirusį seną audėją šitokiu būdu: audėjas nemirė, bet kur nors sveikas gyvena, — o įrodymui patiektų apsiaustą, kurį anas pats išsiaudęs, dėvėjo, — juk apsiaustas sveikas, jam nieko neatsitiko. O jei kas tuo nepatikėtų, tai paklaustų: kas ilgiau tveria — žmogus ar nuolat vartojamas ir dėvimas apsiaustas? Kam nors atsakius, jog ilgiau tveria žmogus, anas ir palaikytų įrodyta, kad, žinoma, tuo labiau turi būti sveikas žmogus, jei jau jo apsiaustas, daiktas labai netvirtas, tebėra sveikutėlis. Bet aš manau, Simijau, kad iš tikrųjų bus ne taip. Taigi ir tu sek, ką kalbėsiu. Juk kiekvienam aišku, kad toks samprotavimas netikęs. Anas audėjas, išaudęs ir sudėvėjęs daug tokių apsiaustų, pats žuvo vėliau, negu daugybė tų apsiaustų, bet anksčiau, negu nudėvėjo paskutinį. Argi iš to galima padaryti išvadą, kad žmogus yra menkesnis ir silpnesnis už apsiaustą?

Panašus, mano nuomone, palyginimas gali parodyti tik sielos santykį su kūnu, ir geriau, man rodos, tiktų, jei kas, tokiais žodžiais kalbėdamas apie juos, pasakytų, jog siela yra ilgaamžė, o kūnas — menkesnis ir trumpiau gyvena. Tiesa, toks galėtų dar pridėti, kad kiekviena siela sudėvi daug kūnų, ypač jei gyvena žemėje ilgus metus. Juk jei kūnas vis smunka ir nyksta dar žmogui tebegyvenant, tai siela vis audžia ir audžia, keisdama tai, kas nudėvėta; o kai siela žūva, ji būtinai privalo turėti savo paskutinį audinį sveiką ir tik už vieną pastarąjį anksčiau pranyksta. Sielai išnykus, kūne pasireiškia silpnoji jo prigimtis, ir jis netrukus ima pūti ir nykti. Vadinasi, pagal šitokį įrodymą jokiu būdu dar negalima laikyti visiškai tikra, kad, mums mirus, mūsų siela dar kur nors būna. Juk jeigu kas sutiktų su protaujančiu taip, kaip tu, ir net nusileistų jam, pripažindamas, kad mūsų sielos buvo ne tik tuo metu, kada mes dar nebuvome gimę, bet kad niekas nekliudo sieloms ir mums mirus būti, toliau gyvuoti, daug kartų gimti ir vėl mirti (juk sielos prigimtis tiek stipri, jog ji gali pakelti daugkartinį gimimą), jei kas dėl viso to ir nusileistų, vis dėlto negalėtų toliau sutikti, kad ji šiuose pasikartojančiuose gimimuose nesilpstanti ir galų gale visiškai nepasibaigianti su kažkuria iš tų savo mirčių. O apie aną sielos mirtį ir apie ano kūno suirimą, kuris sielai neša galutinę pražūtį, niekas, galima sakyti, nežino: šitoks žinojimas ne mūsų galioj. Jei visa tai taip, tad aišku, kad nedera labai jau drąsiai sutikti mirtį, kadangi toks drąsumas būtų neišmintingas: juk negalime įrodyti, kad mūsų siela amžina ir nesunaikinama. O jei negalime, tai aišku, jog kiekvienas, kuris rengiasi mirti, turi būkštauti dėl savo sielos, kad ji, skirdamasi su kūnu, visiškai nežūtų.