Платон - Dialogai

— Taip, sutikome, — pasakė Simijas, — kaipgi kitaip galėtų būti?

— Kaip tat? O dabar, pasirodo, siela veikia kaip tik priešingai: ji valdo visas tas dalis, iš kurių, kaip sako, ji pati esanti sudaryta, priešinasi visoms joms per visą savo gyvenimą, visokeriopai jas valdydama: vienu atveju, pavyzdžiui, gimnastikos ir gydymo mene, smarkiau ir skaudžiau jas baudžia, kitu atveju elgiasi švelniau, čia grasina, čia įkalbinėja kreipdamasi į aistras, baimę, pyktį; ji tarytum kalbasi su kažkuo kitu, nepanašiu į ją, primindama šiuo atveju Homerą, kuris Odisėjoje kalba taip apie Odisėją142:

Trenkė jis sau Į krūtinę ir tarė įtūžusiai širdžiai:

dar pakentėk, širdie. Juk blogesnio nemaž esi mačius.

Kaip manai, ar Homeras būtų tokias eiles sukūręs, jei būtų manęs, kad siela — tai darna, valdoma kūno aistrų, bet ne jas valdanti ir joms nevadovaujanti, ir kad ji nėra daug dieviškesnė už kiekvieną kitą darną?

— Prisiekiu Dzeusu, Sokratai, tavo teisybė!

— Vadinas, mielasai, jokiu būdu nedera teigti, kad siela esanti savotiška darna. Priešingai, mums, matyt, neteks sutikti nei su Homeru, dieviškuoju dainium, nei su pačiais savimi. — Tikrai taip, — pritarė Simijas.

44.— Gerai, — pasakė Sokratas, — Tėbų harmoniją143, mes, berods, pakankamai nuraminome ir įtikinome. Bet, Kebetai, kokiais argumentais ir kaip įtikintume Kadmą?

— Tu, man rodos, surasi būdą, — atsakė Kebetas. — Iš tiesų, visai nesitikėjau, kad taip puikiai atremsi harmonijai daromus priekaištus. Juk Simijui kalbant apie savo abejones, buvau labai susirūpinęs, ar kas gali jam ką atsakyti. Man labai keista pasirodė, kad jis neatsilaikė net prieš pirmąjį tavo antpuolį. Todėl nesistebėčiau, jei tas pat atsitiktų ir Kadmo protavimui.

— Nekalbėk, bičiuli, taip iškilmingai, — pasakė Sokratas, — kad koks pavydas nesugadintų mūsų samprotavimo dar jam neprasidėjus. Bet tuo tepasirūpina dievas, o mes, anot Homero, „arti priešą priėję“, pažiūrėsime, ar ką esminga sakai. Svarbiausia, ko ieškai, yra tai: nori įrodyti, kad mūsų siela nenykstanti ir nemirtinga; kitaip, tavo nuomone, filosofas, kuris mirties akivaizdoje būtų drąsus ir manytų, kad miręs jausis ten gerai, daug geriau, negu kad būtų kitaip gyvenęs, toks filosofas neišmintingas ir neapgalvotai dėtųsi drąsiu. Nors mes ir atradome, kad siela galinga ir dieviška, kad ji buvo anksčiau, negu mes tapome žmonėmis, — visa tai, tavo nuomone, rodo ne jos nemirtingumą, bet greičiau tai, kad ji ilgaamžė, kad jau pirma yra kažkur buvusi be galo ilgą laiką, daug ką žinojusi ir nuveikusi. Bet tai dar nė kiek neįrodo, kad ji buvo nemari: jau pats jos įžengimas į žmogaus kūną buvo jai žuvimo pradžia, tartum kokia liga. Praleidusi varguose šitą gyvenimą, ji galutinai žūva vadinamojoje mirtyje. Be to, sakai, mūsų baimei visiškai nesvarbu, kiek kartų siela įeina į kūną, — vieną kartą ar keletą. Kiekvienam, kas nėra kvailas, reikia bijoti tol, kol nežino ir negali patiekti įrodymo, kad siela nemirtinga. Štai, manau, Kebetai, beveik visa, ką pasakei. Tyčia visa tai dar sykį sugretinu, kad nieko nepraleistume ir kad galėtumei ką pridėti ar atimti, jei nori.

— Ne, — tarė Kebetas, — nenoriu dabar nieko nei pridėti, nei atimti. Tai visa, ką pasakiau.

45.Sokratas susimąstė ir ilgai tylėjo. Paskui pasakė:

— Nemenką dalyką, Kebetai, nori suvokti: juk čia reikia nuodugniai ištirti gimimo ir žuvimo priežastį. Aš, jei nori, išdėstysiu tau apie tuos dalykus ką esu patyręs. Jei kas nors iš to, kas bus mano pasakyta, pasirodys tau naudinga, pasinaudok, kad įsitikintum tuo, apie ką kalbi.

— Aš to ir noriu, — pasakė Kebetas.

— Na tai klausyk. Būdamas jaunas, Kebetai, aš neapsakomai norėjau pasiekti tą išmintį, kurią vadiname gamtos pažinimu. Man rodėsi labai svarbu žinoti kiekvieno daikto priežastį: iš kur daiktas atsiranda, kodėl nyksta, kokia jėga jis laikosi? Dažnai aš ir šen, ir ten blaškydavausi betyrinėdamas pirmiausia štai ką: kada atsiranda gyvos būtybės? Ar ne tada (kaip kiti įrodinėjo144), kada šilimos ir šalčio sąveikoje prasidėdavo puvimas? Ir ar kraujas145 yra tai, kuo mes mąstome, o gal oras146, ar ugnis147? Arba nei viena, nei antra, nei trečia, bet gal smegenys148 teikia mums girdėjimo, regėjimo, uoslės jutimus, o iš jų jau atsiranda atmintis ir vaizduotė? O iš prisiminimų ir vaizdų, įgijusių mumyse pastovumo, gimsta žinojimas? Paskui vėl, betyrinėdamas, kaip visa tai žūsta ir kaip vyksta dangaus ir žemės atmainos, pasijutau galiausiai bejėgis tokiu netinkamu būdu pasiekti šio tyrinėjimo tikslą. Pateiksiu tau pakankamą įrodymą: pirmiau dar kai ką aiškiai suprasdavau, kaip ir man, ir kitiems atrodydavo; o paskui, po savo tyrinėjimų, taip apakau, kad nebemokėjau suprasti net to, ką iki tol tariausi žinąs, pavyzdžiui, tarp kitko, — kodėl žmogus auga? Iki tol maniau, kad tai kiekvienam aišku: todėl auga, kad valgo ir geria; kada iš maisto kūnui priauga kūno, kaulams kaulų, ir tokiu pat būdu visoms kūno dalims priauga, kas joms gimininga, tada ir pirmykštis nedidelis kūno tūris padidėja, ir tokiu būdu mažas žmogus pasidaro didelis. Taip anuomet maniau. Rodos, gerai galvojau?

— Taip, — atsakė Kebetas.

— Tada įsidėmėk dar štai ką: maniau, man pakankamai aišku, kad didelis žmogus, stovįs greta mažo, yra visa galva didesnis už mažą; taip pat ir arklys už arklį. Arba dar aiškiau: dešimt man atrodė daugiau kaip aštuoni dėl to, kad prie aštuonių prisideda du, ir kad dvi uolektys daugiau kaip viena uolektis dėl to, kad jos turi dvigubą vienos ilgį.

— Na, o dabar kaip tau visa tai atrodo? — paklausė Kebetas.

— Prisiekiu Dzeusu, — atsakė Sokratas, — aš labai toli nuo manymo, kad žinau visų tų dalykų priežastį. Aš nesiryžtu spręsti net tada, kai kas pridės prie vieneto vienetą, — ar virsta dvejetu tas vienetas, prie kurio pridėtas antras, ar pridėtasis ir tas, prie kurio pridėta, sudaro du. Iš tikrųjų, stebiuosi, kad tuo metu, kai kiekvienas dėmuo pats savaime buvo vienetas, tada dėmenys nebuvo dvejetu, o kai dėmenys prisiartino vienas prie antro, tai tas jų sujungimas ir artimas sustatymas tapo dvejeto sudarymo priežastimi. Taip pat negaliu tikėti ir tuo, kad, vienetą padalijus, šis dalijimas vėl bus dvejeto atsiradimo priežastimi. Juk šiuo atveju dvejeto susidarymo priežastis priešinga tai priežasčiai, kuri buvo sudedant: tada dvejetas susidarė todėl, kad abudu vienetai suartėjo ir susidėjo vienas su antru, o dalijant dvejetas susidarė dėl to, kad viena dalis atsiskyrė ir nutolo nuo antros. Dar negaliu įsitikinti, kodėl susidaro vienetas, ir apskritai negaliu šitokiu tyrimo būdu visiškai išsiaiškinti, dėl kokios priežasties kas nors atsiranda, ar žūva, ar būva. Dabar aš pats apgraibomis ieškau kitų tyrinėjimo kelių, o pirmojo nieku būdu nepateisinu.

46.Kartą išgirdęs, kad kažkas perskaitęs vienoje Anaksagoro knygoje, jog protas yra visų daiktų tvarkytojas ir priežastis, nudžiugau ir nutariau savo dalykus einant geryn, jei protas yra visa ko priežastis. Jei taip, galvoju, tai išmintis tvarkytoja visa sutvarko ir kiekvieną daiktą deda ten, kur jam visų geriausiai tinka būti. O jei kas įsigeistų surasti kiekvieno daikto priežastį, kaip daiktas atsiranda ar žūva, ar būva, — jam tektų ištirti, kaip tam daiktui geriausia ar būti, ar veikti, ar būti veikiamam. Taigi pagal tokį mokymą žmogui dera ir dėl savęs, ir dėl viso kito žiūrėti tik kas yra geriausia ir tobuliausia. Būtinai toks turi žinoti ir kas yra blogiausia: juk pirmo žinojimas yra taip pat ir antro žinojimas. Besvarstydamas visa tai, su džiaugsmu tariausi radęs Anaksagoro asmeny man malonų visos būties priežasčių mokytoją, kuris pasakys man, pirmiausia, kokia yra žemė — plokščia ar apvali, o paskui, pasakęs tai, paaiškins priežastį ir būtinumą, kodėl taip turi būti, įrodydamas, kad žemei geriau tokiai būti. Jei Anaksagoras pasakytų, kad žemė yra vidury, tai paaiškintų taip pat, kodėl jai geriau būti vidury. Ir jei jis man paaiškintų visa tai, buvau pasiryžęs atsisakyti ieškoti kitokių priežasčių. Be to, buvau pasiruošęs tokiu pat būdu gauti žinių ir apie saulę, ir apie mėnulį, ir apie kitas žvaigždes, apie jų judėjimo greitį, apie jų judesius ir kitas savybes, kodėl, pavyzdžiui, geriau, kad kiekviena jų veiktų ar būtų veikiama. Kadangi Anaksagoras sakydavo, jog visi daiktai sutvarkyti protingai, nemaniau, kad jis nurodys kokią kitą priežastį, be tos, kad jiems geriausia būti taip, kaip jie yra. Juk Anaksagorui nurodant priežastį kiekvienam jų skyrium ir visiems bendrai, turėjau vilties, kad jis taip pat paaiškins, kas yra geriausia kiekvienam jų skyrium, ir koks bendras visiems gėris. Ir pigia kaina nebūčiau pardavęs savo vilties. Įsigijau tas knygas ir kuo greičiausiai stvėriausi jas skaityti, kad kuo greičiausiai sužinočiau, kas yra geriausia ir kas blogiausia.