Платон - Dialogai

— Negali.

— O tai, kas jį kūrė, yra nelyginis skaičius?

— Taip.

— O idėja, prieštaraujanti nelyginio skaičiaus idėjai, bus lyginio idėja?

— Taip.

— Vadinas, lyginio skaičiaus idėja niekuomet neįeis į trejetą?

— Žinoma, ne.

— Taigi trejetas nieko bendro su lyginiu skaičium neturi?

— Neturi.

— Taigi, trejetas — nelyginis?

— Taip.

— Kaip tik tai ir norėjau aptarti: kokios idėjos, nebūdamos priešingos kažkokiai kitai idėjai, vis dėlto jos nepriima — kaip priešingybės. Pavyzdžiui, trejetas, nebūdamas priešingas lyginiam skaičiui, vis dėlto nepriima jo, nes turi ypatybę, priešingą lyginiam skaičiui, lygiai kaip dvejetas turi tai, kas priešinga nelyginiam, o ugnis — tai, kas priešinga šalčiui, ir taip toliau. Dabar pagalvok, ar sutiktum su tokiu apibrėžimu: ne tik priešinga nepriima sau priešingo, bet ir tada, kai idėja, užvaldžiusi daiktą, įneša į jį vieną iš dviejų priešingybių, ji niekad neleis priimti ypatybės, priešingos tai, kurią ji pati įnešė. Dar kartą prisimink (juk nekenkia keletą kartų išgirsti tą patį); penketas nepriima lyginio skaičiaus idėjos, dešimt — nelyginio, bet dešimt — tai dvigubas penketas. Tuo tarpu dešimtis, nors tai, kas jai prieštarauja, ir nebus nelyginis skaičius, vis dėlto nepriima lyginio idėjos. Taip pat pusantro ir visos panašios trupmenos — pusė, trečdalis ir visa kita, kas apima dalies sąvoką, niekados nepriima sveiko skaičiaus idėjos. Ar seki mano samprotavimą ir ar sutinki su juo?

— Seku ir kuo mieliausiai sutinku, — atsakė Kebetas.

54.— Dabar, — pasakė Sokratas, — pasižiūrėsime pradžios. Tiktai savo atsakymuose nevartok man tokių žodžių, kokius aš vartoju klausdamas, bet vis dėlto sek manim. Mat, be šito atsakymų būdo, kuris pirmiau buvo pavartotas ir yra tikras, aš įžiūrėjau ir kitą būdą nuo klaidos pavojaus apsisaugoti. Jei tu, sakysime, paklaustum mane: kas turi atsirasti kūne, kad pastarasis taptų šiltas, — atsakysiu tau ne anuo tikruoju, bet nemokšų atsakymu, būtent, kad tai bus šilima, arba gudriau, kad ugnis. Ir jei paklaustum, kas turi atsirasti kūne, kad jis susirgtų, neatsakysiu — liga, bet pasakysiu— drugys. Arba klausimas, dėl ko skaičius pasidaro nelyginis, neatsakysiu — dėl nelyginio, bet pasakysiu — dėl vieneto ir panašiai. Bet žiūrėk, ar jau pakankamai supratai ko noriu?

— Visai pakankamai.

— Dabar atsakyk: kas turi būti kūne, kad jis būtų gyvas?

— Siela, — tarė Kebetas.

— Ir visada taip esti?

— Kaip kitaip galėtų būti?

— Taigi siela, ateidama į visa, ką ji užvaldo, visuomet atneša gyvybę?

— Žinoma, atneša.

— Ar yra kas priešinga gyvybei, ar nieko nėra?

— Yra, — atsakė Kebetas.

— Kas būtent?

— Mirtis.

— Tad iš to, su kuo pirma sutikome, išeina, kad siela niekuomet neturės nieko prieštaringo tam, ką ji visados su savim atsineša.

— Be abejonės, — atsakė Kebetas.

55.— Toliau. Kaip mes ką tik pavadinome tai, kas neturi savy lyginio skaičiaus idėjos?

— Nelyginis skaičius, — atsakė Kebetas.

— O tai, kas nepriima teisingumo ir kas niekada nepriims mokslo?

— Viena nemokšiška, antra — neteisinga.

— Gerai. O kaip vadinasi tai, kas nepriima mirties?

— Nemirtinga, — atsakė Kebetas.

— Bet siela nepriima mirties?

— Ne.

— Vadinasi, siela nemirtingą.

— Nemirtinga.

— Puiku, — pasakė Sokratas. — Ar galima laikyti tatai įrodyta, kaip manai?

— Visiškai pakankamai įrodyta, Sokratai.

— Tad kaip, Kebetai, — klausė Sokratas: — jei nelyginis skaičius turėtų būti nenykstąs, tai nenykstąs turėtų būti ir trejetas.

— Savaime aišku.

— Jei būtina, kad tai, kas neturi šilimos, nenyktų, tai priartinus prie sniego šilimą, jis liktų sveikas ir netirptų. Juk sniegas žūti negalėtų, bet negalėtų ir prisiimti šilimos, likdamas pats savimi.

— Teisingai sakai, — tarė Kebetas.

— Taip pat jei tai, kas neturi šalčio, nenyktų, tai, priartinus šaltį prie ugnies, pastaroji jokiu būdu neužgestų, bet pasiliktų nepaliesta.

— Būtinai, — pasakė Kebetas.

— Ar neprivalome tą pat pasakyti ir apie nemirtingumą? Jei tai, kas nemirtinga, nenyksta, tai negali išnykti nė siela, mirčiai atėjus. Iš to, kas pasakyta, išeina, kad siela nepriima mirties ir nemirs, vis vien kaip trejetas, mūsų nusakymu, netaps lyginiu skaičium, ir nelyginis nepasidarys lyginiu, ir ugnis nepasidarys šalta, ir ugnies šilima— šalčiu. „Bet, — pasakytų kas nors, — kas kliudo nelyginiam skaičiui išnykti, nors jis, besiartinant lyginiam, kaip mes sakėme, netampa juo? Kas kliudo, kad, išnykus nelyginiam skaičiui, jo vietoje atsirastų lyginis?“ Kas taip paklaustų, su tokiu negalėtume ginčytis, kad nelyginis skaičius negali išnykti, nes jis neturi nenykstamumo. Bet jei pripažintume, kad jis nesunaikinamas, lengvai apgintume savo požiūrį, nurodydami, kad, spaudžiant lyginiam, nelyginis skaičius ir trejetas gelbstisi bėgdami. Taip pat galėtume drąsiai kalbėti ir apie ugnį, apie šilimą ir apie visa kita. Ar ne?

— Žinoma.

— Dabar apie nemirtingumą. Jei sutinkame, kad nemirtinga nenyksta, tai siela ne tik nemirtinga, bet ir negali išnykti. Priešingu atveju reikėtų griebtis kito įrodymo.

— Nėra jokio reikalo, — pasakė Kebetas. — Kas gi galėtų išvengti pražūties, jei nemirtinga, vadinasi, amžina, galėtų žūti?

56.— Manau, — pasakė Sokratas, — visi sutiks, kad nei dievas, nei pati gyvybės idėja, nei jokia kita nemirtinga būtis niekados nenyksta ir nesunaikinamos.

— Prisiekiu Dzeusu, — pasakė Kebetas, — su tuo sutiks visi žmonės, ir, manau, dar labiau — dievai.

— Kadangi nemirtinga kartu yra ir nenykstama, tai ir siela, jei ji nemirtinga, irgi nežūva.

— Būtinai taip.

— Vadinasi, mirčiai artėjant prie žmogaus, mirtingasis jo pradas miršta, o nemirtingasis, vengdamas mirties, pasilieka sveikas, nepaliestas ir pasitraukia.

— Atrodo.

— Tokiu būdu, Kebetai, — pasakė Sokratas, — nelieka jokios abejonės, kad siela nemirtinga ir nesunaikinama. Ir iš tikrųjų mūsų sielos gyvens Hade.

— Aš, Sokratai, neturiu ko prieštarauti, — prašneko Kebetas, — ir nepasitikėti tavo žodžiais. Bet jei Simijas ar kas kitas gali ką pasakyti prieš, tenetyli: juk kitos progos pačiam kalbėti arba išgirsti tavo aiškinimus apie tai, matyti, nebus, todėl verčiau neatidėlioti.

— Bet ir aš, — prabilo Simijas, — iš to, kas dabar pasakyta, nerandu nieko ginčytino. Tačiau dėl šio klausimo platumo ir dėl žmogaus silpnybės aš norom nenorom dar turiu abejoti tuo, kas šiandien kalbėta.

— Ne vien tik tuo, Simijau, — pasakė Sokratas, — bet ir pirmutiniais mūsų pagrindais; nors jie jums atrodo teisingi, juos reikia dar tiksliau ištirti. Ir jeigu juos pakankamai išnagrinėsite, tai, man rodos, šitame tyrinėjime pasieksite paskutinę ribą, pasiekiamą žmogui. Tą akimirką, kada šitai taps jums aišku, jūs liausitės ieškoję.

— Tiesą sakai, — pasakė Simijas.

57.— O dabar, vyrai, — kalbėjo toliau Sokratas, — štai apie ką reikėtų pamąstyti. Jei siela nemirtinga, jai reikia priežiūros ne tik dabartiniu metu, kurį vadiname savo gyvenimu, bet ir visais laikais. Ir jei kas nesirūpina savo siela, sakysime, kad tai — didelis pavojus. Juk jei mirtis būtų visa ko galas, ji būtų tikras laimikis blogiems žmonėms: mirdami išsivaduotų iš kūno ir kartu su siela iš savo bjauratos. Bet dabar, kai siela pasirodė nemirtinga, jai lieka tik vienintelis kelias nuo pikto išsigelbėti, būtent, tapti kuo geriausia ir išmintingiausia. Juk siela nusineša į Hadą153 tik išsiauklėjimą ir gyvenimo būdą, o tai, kaip sako, jau pačioj pomirtinės kelionės pradžioj teikia mirusiam arba neįkainojamos naudos, arba nepataisomos žalos.