Платон - Dialogai

47.Bet, bičiuli, ana gražioji viltis greitai ėmė nykti, kai, vis toliau skaitydamas, pamačiau, jog Anaksagoras visai nesinaudoja protu ir nenurodo jokių priežasčių visatos sutvarkymui paaiškinti, bet nurodo kaip priežastį orą, eterį, vandenį ir kalba kitas panašias nesąmones. Man atrodė, kad tam filosofui atsitiko visai taip, kaip jei kas nors pasakytų: visa, ką Sokratas daro, jis daro savo proto vedamas, o po to, mėgindamas nurodyti kiekvieno mano veiksmo priežastį, pirmiausia pasakytų, jog todėl čia sėdžiu, kad mano kūnas sudarytas iš kaulų ir raumenų, kad kaulai kieti ir vienas nuo kito sąnariais atskirti, kad raumenys linkę išsitempti ir susitraukti, o kaulai apvilkti mėsa, ant kurios užtempta oda; kadangi kaulai juda sąnariuose, tai raumenys, išsitempdami ir susitraukdami, leidžia man lankstyti sąnarius, — ir dėl tos priežasties sėdžiu dabar čia susilenkęs. Man rodos, kad ir mūsų pasikalbėjimui Anaksagoras stengtųsi surasti panašias priežastis — garsus, orą, klausą ir daugybę kitų tokių dalykų, o tikrų priežasčių nenurodytų, būtent: jei atėniečiai nutarė verčiau nuteisti mane, aš, savo ruožtu, nutariau verčiau sėdėti čia ir, laukdamas teisingesnio likimo, pasiduoti tai bausmei, kurią man skyrė. Juk, prisiekiu šunim, šitie raumenys ir kaulai, aš manau, jau seniai būtų Megaroje ar Bojotijoje, jei man tat atrodytų geriausia ir jei nebūčiau laikęs kilnesniu ir teisingesniu dalyku, ne bėgti ir slėptis, o pasiduoti tai bausmei, kurią man skyrė valstybė. Tačiau vadinti anuos dalykus priežastimis — tikra nesąmonė. Žinoma, jei kas pasakytų, kad neturėdamas viso to, būtent, raumenų, kaulų ir taip toliau, negalėčiau daryti ką nutaręs, — jis sakytų tiesą. Bet teigti, kad visus savo veiksmus atlieku sekdamas protu, ir kartu aiškinti, kad mano elgesio priežastis yra minėti daiktai, o ne troškimas pasirinkti geriausia, — būtų labai jau neapgalvota. Juk tai reikštų nesugebėjimą atskirti, kad vienas dalykas iš tikrųjų yra priežastis, o kitas — tai, be ko priežastis niekados nebūtų priežastis. Minia taip ir daro: tartum tamsoje ką apgraibo ir pavadina tai priežastimi, pavartodama visai svetimą vardą. Štai kodėl vienas įsivaizduoja žemę apsuptą oro sūkurio149, kuris laiko ją padangėje, kitam ji plokščia gelda150, kuri, tartum pamatai, paremia orą. Bet tos jėgos, kuri visa tai palaiko dabartinėje geriausioje būklėje, žmonės netyrinėja ir nemano, kad joje būtų didžios dieviškos galybės, bet verčiau sugalvoja kokį Atlantą, galingesnį, nemaresnį, sugebantį visa dar tvirčiau laikyti, o apie tai, kad visa iš tikrųjų jungiama ir palaikoma gėrio ir tiesos, žmonės visai negalvoja. Aš mielai eičiau pas bet ką mokytis, kad tik sužinočiau, kur toji priežastis. Kadangi aš jos nežinau ir nei pats negalėjau surasti, nei iš kito sužinoti, tai gal nori, Kebetai, kad supažindinčiau tave su antrąja savo kelione151, beieškant rūpimos man priežasties?

— Labai noriu, — atsakė Kebetas.

48.— Taigi po to, — kalbėjo toliau Sokratas, — nusivylęs būties tyrinėjimais, nusprendžiau pasisaugoti, kad ir man neatsitiktų kaip žmonėms, kurie žiūri į saulę, stebėdami jos užtemimą: vienas kitas ir akis pasigadina, jei žiūri tiesiai į saulę, o ne į jos atspindį vandeny ar kur kitur. Man atėjo į galvą, kad panašiai gali ir man atsitikti: nusigandau, kad mano siela visiškai neapaktų, jei stebėsiu daiktus akimis ir mėginsiu kiekvienu savo pojūčiu juos paliesti. Taigi nusprendžiau griebtis abstrakčių sąvokų ir jų padedamas tirti tikrą būties esmę. Galimas daiktas, kad mano palyginimo būdas ir ne visai tikęs. Teisybė, aš nelabai sutinku, kad, nagrinėdamas būtį sąvokose, matyčiau ją vaizdingiau, negu stebėdamas daiktus išorinėse jų apraiškose. Bet aš žengiau šituo keliu priekin, kiekvieną kartą pamatu imdamas tą sąvoką, kuri atrodė pilniausia ir patikimiausia. Visa tai, kas, mano nuomone, su šituo pamatu sutinka, pripažįstu esant teisinga, — ar tai būtų priežastis, ar bet kas kitas, — o kas su juo nesutinka, laikau neteisinga. Noriu tau paaiškinti savo mintį. Man rodosi, kad tu manęs dar nesupranti.

— Prisiekiu Dzeusu, nelabai, — pasakė Kebetas.

49.— Tačiau, — kalbėjo toliau Sokratas, — mano žodžiuose nieko naujo: sakau tą pat, ką ir visados, ką ir pirmesniam pasikalbėjime nesilioviau kartojęs. Mėginsiu tau parodyti, prie kurios priežasčių rūšies priklauso ana, mano rastoji. Todėl grįžtu prie to, kas buvo dažnai kartota, ir pamatu man bus ana prielaida, kad savaime yra ir grožis, ir gėris, ir kilnumas, ir visa kita. Jei sutinki ir pripažįsti, jog taip ir yra, tikiuosi atskleisiąs ir parodysiąs tau sielos nemirtingumo priežastį.

— Sakykime, kad sutinku, — pasakė Kebetas, — ir drožk tiesiai į tikslą.

— Dabar žiūrėk, — kalbėjo Sokratas, — ar tai, kas iš to seka, tau bus taip pat aišku, kaip ir man. Mano supratimu, jei yra kas gražaus, išskyrus patį grožį, tatai gražu ne dėl kitko, o tik dėl to, kad dalyvauja grožyje kaip tokiame. Ir apie visa kita aš manau šitaip. Ar sutinki su šia priežastimi?

— Sutinku, — atsakė Kebetas.

— Taigi, — kalbėjo toliau Sokratas, — tada aš nesuprantu ir nepajėgiu suvokti visų anų gudriųjų priežasčių. Jei man kas pasakytų, kad toks daiktas gražus, kad jo spalva graži, ar pavidalas ar kitkas, — numosiu ranka, kadangi visuose šiuose dalykuose jau nebesusigaudau; tik paprastai ir negudraudamas, gal net kvailokai pripažįstu vienintelį aiškinimą; gražus daiktas pasidaro toks tiktai dėl bendravimo su grožiu ar dėl buvimo jame grožio kaip tokio. Anaiptol nesakau, kad, būtent, šitie žodžiai teisingai nusako grožio atsiradimą, sakau tik tai, kad visi gražūs daiktai darosi gražūs dėl grožio kaip tokio. Toks atsakymas ir man pačiam, ir kiekvienam kitam atrodo mažiausiai pavojingas. Tokio atsakymo laikydamasis niekuomet nesuklupsiu. Taip, aš gerai atsigyniau pavojų, taręs sau ir kitiems: gražus pasidaro gražus grožio dėka. Ar ir tau taip atrodo?

— Atrodo.

— Ir didelis yra didelis, ir didesnis — didesnis didumo kaip tokio dėka, o mažesnis — mažesnis mažumo dėka?

— Taip.

— Todėl tu nesutiktum, jei kas pasakytų, kad vienas žmogus didesnis už kitą visa galva, o kitas galva mažesnis už pirmąjį, bet sakytum taip: „Aš galiu pasakyti tik tiek, kad kiekvienas daiktas, didesnis už kitą, šitą ypatybę turi tik dėl didumo kaipo tokio, vadinasi, darosi didesnis didumo dėka, ir, priešingai, mažesnis daiktas mažesnis dėl mažumo kaipo tokio, vadinasi, mažumas daro jį mažesniu.“ Juk, manau, pabijosi prieštaravimo, teigdamas, kad vienas žmogus visa galva didesnis, kitas — mažesnis; tada išeitų taip: pirmiausia, didesnis tada būtų didesnis dėl to paties, dėl ko mažesnis — mažesnis; antra, didesnį darytų didesniu mažuma — juk galva maža. Būtų nesąmonė, jei kas taptų didelis mažumo dėka. Ar tavęs tokie prieštaravimai neišgąsdintų?

O Kebetas nusijuokė ir tarė:

— Žinoma.

— Vadinasi, bijotum teigti, — kalbėjo toliau Sokratas, — kad dešimt daugiau už aštuonis dviem ir dėl tos priežasties dešimt daugiau už aštuonis, bet sakytum, kad dešimt daugiau už aštuonis kiekiu ir tik dėl kiekio? Ir kad dviejų uolekčių daiktas ilgesnis už vienos uolekties, bet ne puse savo ilgio. Juk ir šiuo atveju to paties, be abejonės, turėtum būkštauti.

— Žinoma, — pasakė Kebetas.

— Eime toliau. Prie vieneto pridėjus vienetą arba vienetą padalijus iš dviejų, bene pasisaugotum sakyti, kad sudėtis ir dalyba yra dvejeto atsiradimo priežastis? Ir ar nesušuktum balsiai, kad tau žinomas vienintelis kiekvieno daikto atsiradimo būdas — tai to daikto dalyvavimas tam tikroje esmėje, kurioje turi dalyvauti, ir tuo atveju gali pasakyti tik vieną dvejeto atsiradimo priežastį, būtent, dalyvavimą dvejybėje. Visa, kas turės tapti dviem, privalo dalyvauti dvejybėje, panašiai kaip ir vienybėje dalyvauja visa tai, kas turi tapti vienetu! O tas visas dalybas, sudėtis ir kitas tokias gudrybes bene paliktum nuošaliai, leisdamas atsakyti į jas išmanesniems už save žmonėms. Tu pats, bijodamas, kaip sakoma, savo šešėlio ir savo nemokėjimo, ar nesilaikytum mūsų nustatyto nepavojingo pagrindo ir ar ne taip, būtent, atsakytum? Jeigu vis dėlto kas nors pultų šitą pagrindą, tu neišsigąsk ir neskubėk jam atsakyti, kol nebūsi ištyręs, ar jo išvados sutinka, tavo galva, viena su kita, ar nesutinka. Jeigu galiausiai tau reikėtų apginti tą mūsų pamatą, padarysi visai taip pat: paimsi kitą, bendresni pamatą, kuris, tavo nuomone, atrodytų geriausias, ir taip lig tol, kol pasieksi, ko tau reikia. Be to, jei iš tikrųjų trokšti rasti tikrąją esmę, tu nepainiosi visa ko, kaip tatai daro ginčininkai152, kalbėdamas tuo pačiu metu ir apie pirmykštę būklę, ir iš jos einančias būkles. Ginčų mėgėjams tatai, berods, visai nerūpi: savo išmintimi jie gali viską sujaukti į vieną krūvą ir supainioti, bet vis tiek lieka savim patenkinti. Bet tu esi filosofas ir, aš manau, elgsies taip, kaip aš sakau.