Платон - Dialogai

64.Sokratui tai pasakius, prabilo Kritonas:

— Taip, Sokratai; bet ką pavedi štai tiems ar man padaryti dėl savo vaikų ar dėl kitko, kad galėtume tau geriausiai patarnauti?

— Nieko naujo nepasakysiu, Kritonai, tą pat, ką ir visada, — atsakė Sokratas: — rūpinkitės savimi. Taip elgdamiesi, patarnausite ir man, ir mano šeimai, ir patys sau, nors dabar to man ir nepažadėtumėt. Jei patys apsileisite ir nenorėsite gyventi taip, kaip ir dabar, ir pirmiau sakiau, tai nieko nepasieksite, nors ir kažin kaip tvirtai man dabar pasižadėtumėt.

— Pasistengsime visa daryti, kaip tu liepi, — pasakė Kritonas. — Bet kaip tave palaidosim?159

— Kaip tik norite, — atsakė Sokratas, — jei tik mane sučiupsite ir jei nepaspruksiu nuo jūsų.

Tyliai nusijuokęs ir atsisukęs į mus, Sokratas kalbėjo toliau.

— Negaliu, vyrai, įtikinti Kritono, kad aš esu tik tas Sokratas, kuris dabar kalba su jumis ir kol kas tebėra kiekvieno savo žodžio šeimininkas: Kritonas mano, kad aš — tik tas Sokratas, kurį jis netrukus pamatys lavono pavidalu, todėl klausia, kaip mane laidoti. O tai, apie ką aš jau seniai ilgą laiką jums kalbėjau — kad, išgėręs nuodų, nebepasiliksiu daugiau su jumis, bet pasitraukęs nueisiu į laimingą palaimintųjų pasaulį, — visa tai atrodo Kritonui bergždžiai mano kalbėta, tik jums ir sau nuraminti. Taigi, — kalbėjo toliau, — laiduokite už mane Kritonui priešingai, kaip jis laidavo už mane teisėjams. Juk jis laidavo mane čia pasiliksiant, o jūs laiduokite, kad aš, numiręs, čia nepasiliksiu, bet pasitrauksiu ir nueisiu. Tada ir Kritonui bus lengviau: matydamas mano kūną sudegintą ar į žemę užkastą, nesisielos dėl mano likimo, lyg aš ką bloga patyręs; ir mano laidotuvėse nesakys, kad štai šarvoja Sokratą, ar išneša jį, ar į žemę užkasa160. Būk tikras, gerasis Kritonai, — kalbėjo Sokratas, — sakyti ne taip, kaip yra, ne tik savaime blogas dalykas, bet per tai ir sielos kenčia nuostolį. Būk drąsus ir sakyk, kad laidoji mano kūną ir laidoji taip, kaip tau patinka ir kaip, tavo galva, geriausiai sutinka su apeigomis.

65.Tai pasakęs, Sokratas atsistojo ir nuėjo į gretimą kambarį praustis. Kritonas ėjo paskui jį, liepęs mums palaukti. Laukėme šnekučiuodami ir smulkiai nagrinėdami tai, ką buvome girdėję, tačiau tolydžio grįždavome prie mus ištikusios nelaimės: mes tarsi tėvo netenkame ir visam gyvenimui liekame našlaičiai.

Sokratui nusiprausus atvedė jo vaikus — jis turėjo dvejetą mažų sūnelių ir vieną paaugusį. Atėjo ir moterų, jo giminaičių. Kritono akivaizdoje pasikalbėjęs su jomis ir davęs šiokių tokių nurodymų, Sokratas liepė moterims ir vaikams išeiti, o pats grįžo pas mus. Buvo jau arti saulėlydžio: Sokratas ilgai užtruko anam kambary. Kai grįžo nusiprausęs, atsisėdo, bet jau beveik nesikalbėjo su mumis. Įėjo Vienuolikos tarnas ir, atsistojęs priešais Sokratą, tarė:

— Sokratai, tu ne toks, kaip kiti, ir tavimi man nėra ko skųstis: kiti, nuteisti mirti, pyksta ir keikia mane, kad aš, valdžios įsakomas, liepiu jiems gerti nuodų. Tave per tą laiką gerai pažinau ir matau tave esant drąsiausią, ramiausią ir geriausią iš visų tų, kurie čia buvo kada pakliuvę. Ir dabar esu įsitikinęs, kad nepyksi ant manęs, bet ant anų, — juk žinai tikruosius kaltininkus. O dabar, — supranti, su kokia žinia atėjau, — sudie! Pasistenk kuo lengviausiai pakelti tai, kas neišvengiama.

Apsiašarojęs tarnas nusisuko ir buvo beišeinąs. Sokratas, pažiūrėjęs į jį, tarė:

— Ir tau sudie. Mes viską padarysime kaip reikia.

Kreipdamasis į mus, Sokratas tęsė:

— Koks malonus žmogus! Nuolat vaikščiojo pas mane, kartais pasikalbėdavo ir buvo labai geras. Ir dabar kaip nuoširdžiai apverkia mane. Tačiau, Kritonai, paklausykime jo. Tegul neša nuodus, jei jau sutrinti, o jei ne — tegul sutrina.

— Bet, Sokratai, — atsakė Kritonas, — saulė, rodos, dar viršum kalnų, dar nenusileido. O aš žinau, kad kiti gerdavo nuodus daug vėliau, negu jiems būdavo įsakyta, pavakarieniavę, apsčiai išgėrę, kiti net pasidžiaugę meile su savo mylimosiomis. Nėra ko skubėti, laikas dar leidžia.

O Sokratas jam tarė:

— Visai suprantama, Kritonai, kad taip elgiasi tie, apie kuriuos kalbi: juk jie tariasi šitaip ką nors laimėsią. Tačiau ne mažiau suprantama, kad aš taip nedarysiu. Iš tikrųjų, manau, nieko nelaimėsiu, jei nuodus išgersiu truputėlį vėliau, tik pats sau atrodysiu juokingas, besikabinėdamas už gyvenimo ir gaudydamas, ko jau nebėra. Ne, nesiginčyk, eik ir daryk, kaip sakau.

66.Tai išgirdęs, Kritonas linktelėjo čia pat stovinčiam tarnui. Šis išėjo ir gana ilgai užtrukęs grįžo su žmogumi, kuris turėjo paduoti nuodus; nešė juos taurėje, sutrintus į miltelius. Pamatęs tą žmogų, Sokratas tarė:

— Gerai, mielasai. Tu tai išmanai — ką man dabar daryti?

— Nieko, — atsakė anas, — imk išgerk ir vaikščiok, kol pajusi kojas pasunkėjus, o tada gulk: nuodai veiks patys.

Tai sakydamas, padavė Sokratui taurę. Paėmė ją, Echekratai, visiškai ramiai, nė kiek nesudrebėjo, nepasikeitė nei veido išraiška, nei spalva, bet savo papratimu kiek iš padilbų pažvelgė į tarnautoją ir paklausė:

— Kaip tu manai, ar šito gėrimo galima nupilti kurio nors dievo garbei, ar ne?

— Tik tiek, Sokratai, sutriname, kiek reikia išgerti.

— Suprantu, — pasakė Sokratas. — Bet pasimelsti dievams galima ir reikia, kad laimingai pasisektų iš šio pasaulio persikelti į aną. Štai ir aš meldžiuos, kad taip būtų.

Su tuo žodžiu pridėjo taurę prie lūpų ir labai ramiai ir lengvai išgėrė.

Daug kas iš mūsų iki šiol dar galėjo susivaldyti neverkę. Bet kai pamatėme, kaip jis geria nuodus ir kad jau išgėrė, nepajėgėme susilaikyti. Man, prieš mano paties norą, ėmė čiurkšlėmis riedėti ašaros, ir aš, prisidengęs apsiaustu, apraudojau save — taip, ne jį apverkiau, bet save ir savo nelaimę — kokio vyro ir bičiulio nustojau! O Kritonas, tas dar pirmiau išėjo, neįstengdamas sulaikyti ašarų. Apolodaras ir pirma visą laiką vaitojo, o dabar ėmė balsu rėkti ir raudoti, ir jau visi, išskyrus patį Sokratą, pradėjo verkti.

— Ką čia darote, keisti žmonės? — pasakė Sokratas. — Kaip tik dėl to ir moterims liepiau išeiti, kad nedarytų tokios sumaišties. Esu girdėjęs, kad mirti reikia malonių kalbų klausantis. Nusiraminkit ir susivaldykit.

Tai išgirdę, susigėdome ir nustojome verkę. O Sokratas ėmė vaikščioti po kambarį. Kai jam, kaip buvo sakęs tarnas, ėmė stingti kojos, atsigulė aukštielninkas — taip buvo patarta. Po kiek laiko tas, kuris buvo atnešęs nuodų, ėmė čiupinėti Sokrato kojas ir blauzdas; paskui, stipriai paspaudęs jam koją, paklausė, ar jaučiąs. Sokratas atsakė, kad ne. Po to tarnas ėmė čiupinėti šlaunis ir, čiuopdamas aukštyn, ženklais rodė, kad Sokratas eina šaltyn ir stingsta. Vėl pačiupinėjęs pasakė, kad, kai tik nuodai pasieksią širdį, jis ir numirsiąs.

Jau beveik visas jo liemuo atšalo. Staiga Sokratas nusiklojo (jis gulėjo apklotas) ir ištarė paskutinius savo žodžius:

— Kritonai, — pasakė, — esame skolingi Asklepijui gaidį, būtinai pasirūpinkit atiduoti161.

— Padarysime, — atsakė Kritonas. — Ar nepasakysi dar ko?

Į šitą klausimą jau nieko nebeatsakė! Netrukus krūptelėjo, ir tarnas atidengė jo veidą: akys jau buvo sustingusios. Kritonas užčiaupė jam lūpas ir užmerkė akis.

67.Toks, Echekratai, buvo galas mūsų bičiulio, žmogaus, kaip mes galime tvirtinti, iš visų, kuriuos pažinome per visą savo gyvenimą, geriausio, išmintingiausio ir teisingiausio.