Платон - Dialogai

Sokrato bylos nagrinėjimas įvyko pačioje vadinamųjų „helijų“ švenčių pradžioje. Jos buvo švenčiamos kas pavasarį, pažymint laimingą Tesėjo sugrįžimą iš Kretos salos. Per šias šventes būdavo siunčiama iškilminga pasiuntinybė į Delo salą su aukomis dievui Apolonui. Kol pasiuntinybė negrįžusi, negalima pasmerktiesiems įvykdyti mirties bausmės. Sokratas buvo nuteistas, pasiuntinybei vos išvykus į Delą, tai jam teko visą mėnesį laukti kalėjime nuosprendžio įvykdymo. Ten dažnai lankėsi draugai ir mokiniai, iš kurių daugelis patardavo Sokratui bėgti, bet jis neklausė.

Sūnijąs — iškyšulys Atikos pietuose ir to paties vardo miestas.

Ftija — pietryčių Tesalijos sritis (ten buvusi anga į požemio karaliją).

Simijas — Sokrato draugas ir klausytojas, rašęs veikalus apie etiką.

Kebetas — Sokrato mokinys.

Platonas savo veikale „Valstybė“ sako, kad kūnui lavinti reikalinga gimnastika, o sielai — muzika.

Echekrato ir Fedono pasikalbėjimo vieta — Fliunto miestas Sikionijoje (Peloponeso pietryčiuose). Echekratas, kilęs iš Fliunto, susitinka su Sokrato mokiniu Fedonu (iš Elidės), buvusiu prie Sokrato mirties, ir, nurodydamas, kad „dabar niekas iš fliuntiečių nevyksta į Atėnus, kas galėtų grįžęs papasakoti apie Sokrato mirtį“, prašo padaryti tai Fedoną.

Nuo sprendimo paskelbimo iki jo įvykdymo praslinko 30 dienų.

Laivas buvo puošiamas lauro vainikais (lauras — Apolonui pašvęstas medis).

Kretos salos karalius Minas, keršydamas už sūnaus Androgėjo nužudymą, apgulė Atėnų miestą ir iš ten pasitraukė tik tada, kai atėniečiai pasižadėjo kas devyneri metai siųsti į Kretos salą septynis jaunikaičius ir septynias merginas paaukoti baisiam salos dievaičiui Minotaurui. Atėnų karalaitis Tesėjas, Mino dukterų Ariadnos ir Fedros padedamas, nužudė Minotaurą ir tuo būdu išgelbėjo atėniečius nuo kruvinos duoklės. Atėniečiai buvo padarę įžadą, kad, Tesėjo sumanytam žygiui pavykus, jie kasmet siųs šventą pasiuntinybę į Delo salą Apolonui pagerbti.

Čia kalbama apie vadinamą „Vienuolikos“ kolegiją (žiūr. paaiškinimą 119).

Be Apolodoro, Kritono ir jo sūnaus Kritobulo, tada su Sokratu buvo dar Hiponiko sūnus Hermogenas, Antifonto sūnus Egigenas (minimas ir Apologijoje, 22 sk.), atėnietis Eschinas, kinikų mokyklos steigėjas Antistenas, pajanietis Ktesipas ir Meneksenas.

Tebiečiai Simijas ir Kebetas buvo pitagoriečio Filolajo mokiniai. Fedonidas buvo irgi iš Tėbų. Apie Terpsioną žinių nėra, o Eukleidas paliko pėdsakų filosofijos istorijoje: jis laikomas megariečių mokyklos įkūrėju. Eukleidas pasikalbėti su Sokratu ateidavęs vakarais iš Megaros persirengęs moterim, nes Megaros piliečiams tada buvo uždrausta lankytis Atėnuose, už draudimo pažeidimą grėsė mirties bausmė.

Aristipas iš Kirenės, kireniečių mokyklos galva, pirmas iš Sokrato mokinių pradėjo imti mokestį iš norinčių pas jį mokytis. Apie Kleombrotą iš Ambrakijos buvo pasakojama, kad jis, perskaitęs „Fedoną“ ir norėdamas greičiau atpalaiduoti savo sielą nuo kūno, šoko į jūrą.

Kadangi Eginos sala buvo visai arti Atėnų, tai faktas, kad Aristipo ir Kleombroto nebuvo prie Sokrato sunkioje jo gyvenimo valandoje, meta ant jų įtarimo šešėlį, o Platono pasakyme ,Jie buvę tada Eginoje“ galima įžiūrėti ironiją.

„Vienuolika“— jų žinioje buvo kalėjimai, kaliniai ir mirties bausmės vykdymas.

Gal be pagrindo Sokrato žmonos Ksantipės vardas virto piktos ir nesugyvenamos moteriškės simboliu. Ji buvusi gera šeimininkė ir rūpestinga motina. Menkai Sokratas rūpinosi namais, ir tik dėl to ji galėjo būti nepatenkinta.

Turtingesnieji atėniečiai išeidavo iš namų bent kelių vergų lydimi.

Euenas iš Paro salos — sofistas ir elegijų rašytojas. Keletas jo eilėraščių nuotrupų išliko iki mūsų laikų. Sokratas nelabai vertino jo kūrinius.

„Prooimion“— himnas. Iš pradžių šituo vardu vadindavosi epinio ar lyrinio eilėraščio įvadas, kuriame būdavo garbinami dievai. Šioje poezijos srity ypač pasižymėjo Terpandras ir Arionas. Paskiau „prooimijų“ sąvoka tapo nebeatskiriama nuo himno sąvokos.

Filolajas, garsus Pitagoro sekėjas, kilęs iš Krotono (Tarento?), pirmas iš pitagoriečių dėstęs savo mokslą raštu.

„Savo tarme“— bojotiškai.

Turima galvoje pitagoriečių mokslas.

Filosofai Parmenidas bei Empedoklas ir komikas Epicharmas teigia, kad išoriniais pojūčių organais tikrojo pasaulio pažinimo pasiekti negalima.

Prasmė: daug yra iškilmingų švenčių dalyvių, bet maža tikrai maldingų žmonių (tirsas — dievo Bakcho ramentas).

Sokratas labai mėgo kalbėti ir mokyti, tai teikdavo progos komedijų rašytojams iš jo pasijuokti. Olimpiodoro liudijimu, Eupolidas bus taip pasakęs apie Sokratą: „O kaip anas plepys, elgeta? Visa kuo rūpinas, o kur pavalgyti — tai nesirūpina.“

Endimionas, nepaprasto grožio jaunikaitis, gavęs iš savo tėvo Dzeuso amžiną jaunystę ir nemirtingumą, tačiau šioms dovanoms palaikyti turėjęs sutikti amžinai miegoti.

Anaksimeno mokiniu laikomas Anaksagoras, gimęs Klazomenuose (Lidijoje) 500 m. pr. m. e., buvo atsiskyrėlis, mokslui atsidavęs žmogus. Daug keliavęs, apsigyveno Atėnuose, susibičiuliavo su Perikliu. Euripidas ir Tukididas buvo jo mokiniai. Apkaltintas bedievybe, buvo pasmerktas mirti. Periklis jį apgynė, ir mirties bausmė buvo pakeista ištrėmimu. Amžių baigė Lampsake (Maž. Azijoje); mirė 428 m. pr. m. e.

Kaip Penelopė iš pradžių ausdavo, o paskui išardydavo savo darbą, taip ir nepastovių pažiūrų žmogus, pasigavęs filosofijos, iš pradžių panaikina geidulingo gyvenimo pasekmes, o paskui, negalėdamas atsispirti aistroms, atgamina tai, ką buvo sunaikinęs filosofijos padedamas.

Linėjus tvirtina, kad vienos giminės gulbės, nujausdamos mirtį, ima labai gražiai ir liūdnai giedoti.

Senovės graikų ir romėnų įsitikinimu mirštančio žmogaus siela galėjusi regėti ateitį. Sokratas čia vadina Apoloną savo viešpačiu, o save — tokiu pat tarnu, kaip ir gulbės.

Senovės graikai (ir Rytų tautos) gedėdami nusikirpdavo plaukus. Romėnai (ir Vakarų tautos), atvirkščiai, gedėdami augindavosi plaukus.

Herodotas pasakoja, kad argiečiai, dukart lakedemoniečių nugalėti ir netekę Tirėjos miesto, nusikirpo plaukus ir pasižadėjo nebeauginti tol, kol bus atgautas priešų pagrobtas miestas.

Herakliui kaujantis su Lernos hidra, Hera pasiuntė dar milžinišką vėžį. Negalėdamas dviejų baidyklių vienu metu nugalėti, Heraklis pasikvietė į pagalbą Iolają, kuris dažnai dalyvaudavo didvyrio žygiuose.

Ifiklo sūnus Iolajas — Heraklio draugas ir ginklanešys. Per Heraklio kautynes su Lernos hidra Iolajas degančiomis pliauskėmis išdegindavo tas hidros liemens vietas, kur Heraklis buvo nukirtęs galvas. Tada nukirstos vietoje nebeišaugo kitos galvos.

Sutemus Sokratas turėjo išgerti nuodus.

Mizologas — kas neapkenčia protavimų ir apskritai pažinimo; prieš šitą terminą statomas kitas, būtent, filologas — kas mėgsta protavimus ir pažinimą.

„Tartum Euripe“— priežodis (Euripas — sąsiauris tarp Atikos ir Eubojos salos, jo neramios vilnys septynis kartus per parą keisdavusios savo kryptį).

„Odisėja“, XX, 17— 18.

Tėbų harmonija... Kadangi Sokrato draugai Simijas ir Kebetas buvo kilę iš Tėbų, tai Sokratas juokais pavadino Simijo harmonijos teoriją Tėbų harmonija. Be to, čia turime ir tam tikrą žodžių žaidimą: Tėbų karaliaus Kadmo žmonos vardas buvo Harmonija (Arėjo ir Afroditės duktė). Toliau juokaudamas, Sokratas pavadina Kebetą Kadmu, duodamas suprasti, galimas daiktas, kad tarp Kebeto ir Kadmo esama tam tikro panašumo: kaip Kadmas pastatė Tėbų tvirtovę, taip Kebelas sugalvojo tvirtą prieštarą sielos nemarumui.