Платон - Dialogai

60.Štai kokia, bendrai paėmus, žemės ir jos aplinkos prigimtis. Bet įdubose aplink visą žemę yra daug vietų, kurių vienos dar gilesnės ir atviresnės už mūsų gyvenamą įdubimą, kitos — mažesnės už jas, bet įėjimą turi siauresnį už mūsų įdubimo angą. Antra vertus, yra įdubimų ir ne tokių gilių, bet erdvesnių. Visi šitie įdubimai įvairiomis kryptimis sujungti įvairaus pločio požeminiais urvais, kur platesniais, kur šiauresniais ir jais iš vieno įdubimo į kitą, tartum iš taurės į taurę, bėga gausūs vandenys. Po žeme teka nesenkančios, milžiniško pločio karšto ir šalto vandens upės. Ir ugnies po žeme apstu, ir vilnija didžiausios ugninės upės, ir čia tirštesnio, čia skystesnio purvo upės, panašios į Sicilijos dumblo srautus prieš išsiveržiant lavai, arba į pačią lavą. Šitos upės pripildo kiekvieną įdubimą, o jas pačias savo ruožtu pripildo nuolat nauji vandens arba ugnies srautai, judantys tai aukštyn, tai žemyn, tartum žemės gelmės siūbuotų. Šio siūbavimo prigimtis maždaug tokia. Viena iš žemės žiočių — pati didžiausia iš visų; ten eina praraja kiaurai žemę. Apie ją kalba Homeras, sakydamas ją vedant „į armenis Tartaro, tamsiąją gelmę, kur yr toliausiai po žemės“. Ir pats Homeras dar kitoje vietoje, ir daugelis kitų poetų šitą bedugnę yra pavadinę Tartaru; į ją subėga visos upės ir vėl iš jos išteka, ir kiekviena turi tos žemės savybes, per kurią teka. Visos šitos upės išteka iš Tartaro ir vėl į jį subėga dėl tos priežasties, kad visas anas skystis neturi nei dugno, nei atramos, ir siūbuoja — tai kyla, tai slūgsta, o kartu su juo ir jį apsupę oras bei vėjas: jie seka skystį, kur tik jis plūsta — į tolimą žemės kraštą ar į artimą. Lygiai kaip kvėpuojant oras teka tai viena, tai kita kryptimi, taip ir ten vėjas siūbuoja kartu su skysčiu ir įeidamas bei išeidamas į kokią nors vietą sukelia baisiausias, nesuvaldomas vėtras.

Vanduo, vėl nuslūgęs į tą vietą, kurią vadiname žemąja, teka kiaurai žemę tenykščių upių vagomis ir pripildo jas tartum drėkinimo griovius; o kai ima trauktis iš ten ir pasuka šen link, jis pripildo čionykštes upes, ir jos bėga požemio keliais, kiekviena ten, kur josios kelias veda, ir padaro jūras ir ežerus, upes ir šaltinius. Paskui, vėl sueidamos į žemę, vienos upės apibėga ilgesniu keliu didesnius plotus, kitos — mažesnius trumpesniu keliu, ir vėl susilieja į Tartarą, vienos — daug žemiau už tą vietą, kur josios buvo išbėgusios, kitos — ne tiek giliai, bet vis tiek įteka žemiau, kaip buvo išbėgusios. Kai kurios subėga į Tartarą priešais tą vietą, iš kur buvo ištekėjusios, kitos — tam pačiam šone. Yra ir tokių, kurios apsuka visą ratą aplink žemę ar net kelis ratus, tartum gyvatės; šitos nusileidžia visų giliausiai, kiek tiktai galima, bet subėga vėl į tą patį Tartarą. Leistis žemyn iš bet kurios pusės galima tik iki žemės vidurio, bet ne toliau, kadangi į abi puses nuo vidurio vis tiek iš kur atitekėjusiai upei reikėtų kilti į viršų.

61.Šitų upių yra daugybė, jos didelės ir visos kitokios, bet įstabiausios iš jų keturios. Pati didžiausia iš visų ir tolimiausia nuo vidurio teka ratu, o jos vardas Okeanas. Tiesiai priešais, bet kitapus centro, teka Acherontas — per dykas vietas, daugiausia po žeme, ir įteka į Acherusiados ežerą, kur eina didžiumos mirusiųjų sielos ir, išbuvusios tenai joms paskirtą laiką — vienos ilgesnį, kitos trumpesnį, — vėl išsiunčiamos atgal gimti gyvų būtybių pavidalu.

Trečioji upė išteka vidury, tarp Okeano ir Acheronto; netoliese nuo savo ištakos įbėga į didelę, kaitriai liepsnojančią vietą, sudarydama ten kunkuliuojantį vandens ir dumblo ežerą, didesnį už mūsų jūras. Iš čia ji teka ratu toliau, drumsta ir dumblina, apsivynioja aplink žemę ir prieina prie pat Acherusiados ežero krašto, tačiau nesusimaišo su jo vandenimis. Dar daug ratų po žeme apibėgusi, ji krinta į apatinę Tartaro dalį. Šitos upės vardas Piriflegetontas, ir jos ugniniai purslai prasimuša įvairiose žemės vietose.

Kitoje pusėje Periflegetonto pora — ketvirtoji upė — pirmiausia teka baisiomis, nejaukiomis vietomis, kurios, kaip sako, esančios tamsiai mėlynos spalvos; tas vietas vadina Stigijos kraštu, o ežeras, kuri sudaro upė, vadinasi Stiksas. Įsiliedami į šitą ežerą, jos vandenys įgyja baisią jėgą ir bėga šniokšdami po žeme ratu, priešingu Periflegetontui, paskui pasiekia Acherusiados ežerą iš priešingos pusės. Ir šitos upės vandenys nesimaišo su jokiais kitais vandenimis, ir ji, taip pat apsukusi žemę, įteka į Tartarą priešais Periflegetontą. Šios upės vardas, kaip sako poetai, Kokitas.

62.Štai kaip visa tai sutvarkyta.

Kai mirusieji ateina į tą vietą, kur kiekvieną nusiveda jo demonas, pirmiausia visi būna teisiami — ir tie, kas gražiai ir šventai gyveno, ir kas ne. O tie, kurių gyvenimas pasirodys buvęs vidutiniškas, nuvykę į Acherontą ir įlipę į jiems paruoštus laivus, pasiekia ežerą. Ten jie gyvena apsivalydami ir, atlikę bausmes už savo nuodėmes, gauna atleidimą, o už gerus darbus atlyginimą — kas ką nusipelnė.

Tuos, kurie dėl savo sunkių nusikaltimų pasirodys nebepataisomi (arba šventvagiai, ne kartą grobę šventyklose, arba žmogžudžiai, daugelį nužudę neteisingai ir neteisėtai, arba kiti panašūs piktadariai), jiems priderantis likimas sviedžia į Tartarą, iš kur jie niekados nebeišeina.

Tačiau tie, kurie pasirodys padarę didelių nusikaltimų, bet vis dėlto išperkamų, pavyzdžiui, pykčio pagauti pakėlę ranką prieš tėvą ar motiną, ir dėl to darę atgailą per visą gyvenimą, ar kuriuo kitu būdu pasidarę žmogžudžiais, grūdami į Tartarą, bet, patekę tenai ir išbuvę metus laiko, vilnių išmetami — žmogžudžiai į Kokitą, o tėvažudžiai ir motinžudžiai — į Periflegetontą. Kai srovės nešami atsiduria Acherusiados ežere, ima rėkti ir šauktis, vieni — tų, kuriuos nužudė, kiti — tų, kuriuos įžeidė; prisišaukę maldauja ir prašo leisti jiems įeiti į ežerą ir juos ten priimti; pasisekus permaldauti, įeina į ežerą, ir jų vargai pasibaigia; o jei ne, — nuvelkami atgal į Tartarą ir iš ten vėl į tas pačias upes. Ir jie kentės tol, kol permaldaus tuos, kuriuos nužudė, nes tokia bausmė jiems paskirta teisėjų.

Galiausiai tie, kurie pasirodys ypatingai šventai gyvenę: juos išvaduoja ir išgelbsti iš žemės gelmių kalėjimo, ir jie eina į tyras aukštybes viršum žemės, kur ir apsigyvena. Tie iš jų, kas filosofijos padedami visiškai apsivalė, gyvena toliau be jokių kūnų ir pasiekia dar gražesnes buveines, apie kurias papasakoti nelengva, o ir laiko maža beturime.

Taigi dėl viso to, apie ką dabar kalbėjomės, Simijau, reikia iš visų jėgų stengtis gyventi dorai ir išmintingai, nes puiki dovana ir viltis didelė!

63.Kad visa yra lygiai taip, kaip aš ką tik papasakojau, protingam vyrui teigti, žinoma, nedera. Bet kad mūsų sieloms — jei tikime jas esant nemirtingas — paruoštas maždaug toks likimas ir tokios buveinės, tai, man rodos, teigti reikia, dargi drąsiai. Toks ryžtas garbingas ir gražus — juo mes tarsi kerime patys save. Štai kodėl taip plačiai ir smulkiai pasakojau tą padavimą. Kiekvienas žmogus, kuris per visą gyvenimą atsisakydavo įvairių kūno malonumų bei papuošalų, laikydamas juos kažkuo svetimu ir teikiančiu greičiau žalos, negu naudos, turėtų drąsiai laukti likimo, kuris ištiks jo sielą. Toks uoliai mokėsi ir puošė sielą ne svetimu, bet tinkamu jai papuošalu — išmintimi, teisingumu, drąsa, laisve, tiesa; toks laukia kelionės į Hadą, likimui pašaukus. Ir jūs, Simijau, Kebetai, ir visi kiti kada nors nuvyksite tenai, kiekvienas savo laiku. O mane likimas, kaip pasakytų tragikas, jau dabar tenai šaukia, ir beveik atėjo laikas mazgotis: man rodos, geriau išgerti nuodus pirma nusimazgojus, kad moterims nebūtų rūpesčio prausti lavoną.