Платон - Dialogai

— Padarysime, Sokratai, kaip sakai, — tarė Kebetas. — Bet grįžkime, jei tatai tau patinka, prie to, kur sustojome.

— Žinoma, patinka. Kodėl gi ne!

— Tai gerai, — tarė Kebetas.

25.— Štai ko, — kalbėjo toliau Sokratas, — reikia paklausti savęs: kam būdinga tokia būsena — išnykimas, ir kokius dalykus jis paliečia, o dėl kokių netenka būkštauti? Paskui reikia išnagrinėti, prie kurių skirti sielą ir, priklausomai nuo to, spręsti, ar dera dėl mūsų sielos bijoti?

— Tiesą sakai, — tarė Kebetas.

— Ar tiesa, kad išsisklaido tai, kas sudaryta iš dalių arba sudėtinga iš prigimties? Ar toks sudėtingas daiktas neišsisklaido tokiu pat būdu, kokiu buvo sudėtas? Ir jei kas nors tokio likimo išvengia, tai tik tas, kas nesudėta iš dalių?

— Man rodos, kad taip, — pritarė Kebetas.

— Bene teisingiausia bus manyti, kad nesudėtingi tie daiktai, kurie visuomet pasilieka tokie pat ir nesikeičia. Ir atvirkščiai, tie, kurie nuolat keičiasi ir nėra nekintami, — sudėtingi.

— Ir man taip rodos.

— Dabar, — pasakė Sokratas, — grįžkime prie to, apie ką pirmiau kalbėjome. Visa tai, ką mes savo klausimuose ir atsakymuose pavadinome būties vardu, ar visuomet pasilieka vienoda, ar kartais keičiasi? Lygybė kaip tokia, grožis, kaip toks, ir kitos savaime esančios būtys, — ar jos kada keičiasi, ir kaip? Arba, kiekviena iš tų būčių, egzistuojanti savaime ir vienalytė, tokia ir pasilieka, ir niekuomet niekur jokiu būdu nesikeičia?

— Būtinai taip, Sokratai, — pasakė Kebetas, — ji pasilieka vienoda.

— O daugelis kitų gražių daiktų, pavyzdžiui, žmonės, arkliai, apsiaustai, ir kita, kuriuos vadina tapatingais ar gražiais, trumpai tariant, vienvardžiai su daiktais kaip tokiais? Ar jie pasilieka tokie pat, ar, visiškai priešingai būtims, nei patys savyje, nei santykyje su kits kitu niekados ir jokiu būdu nepasilieka nepasikeitę?

— Ir vėl tavo teisybė, — atsakė Kebetas, — jie nuolat keičiasi.

— Ar tu negali pažinti šitų daiktų lytėjimo, regėjimo ir kitais pojūčiais, tuo tarpu kai esmių negalima kitaip suvokti, kaip tik svarstančiu protu, nes jos yra belytės ir nematomos?

— Visiškai teisingai, — pritarė Kebetas.

26.— Taigi, tau leidžiant, — kalbėjo toliau Sokratas, — nustatome dvi būčių rūšis: viena — regimieji daiktai, antra — neregimieji.

— Sutinku, — pasakė Kebetas.

— Neregimoji būtis visada pasilieka ta pati, o regimoji — niekuomet.

— Irgi sutinku.

— O toliau, — kalbėjo Sokratas, — iš ko gi mes patys sudaryti? Ar ne iš kūno ir sielos? Ar gal dar iš ko kito?

— Iš nieko kito, — pasakė Kebetas.

— Taigi į katrą rūšį daugiau panašus ir su katra rūšim labiau giminingas kūnas?

— Kiekvienam aišku, kad su regimąja, — atsakė Kebetas.

— O siela? Regima ar neregima?

— Bent jau žmonių — ne, — atsakė Kebetas.

— Bet juk mes kalbame apie matoma ir nematoma, pasiremdami žmonių prigimtimi. O gal turi galvoj kokią kitą prigimtį?

— Ne, žmonių.

— Tai kaip sakome apie sielą? Regima ji, ar neregima?

— Neregima.

— Vadinas, ji neregima?

— Taip.

— Todėl siela labiau už kūną panaši į neregimąją rūšį, o kūnas — į regimąją.

— Be abejo, Sokratai.

27.— O ar nekalbėjome ir apie tai, kad kai siela ką nors tiria kūnu — regėjimu, girdėjimu ar kokiu kitu pojūčiu (nes tirti ką nors pojūčių pagalba reiškia tirti, pasinaudojant kūnu), kūnas ją traukia į tuos daiktus, kurie nuolat keičiasi, ir, palietusi tokį daiktą, siela iškrypsta iš kelio, jaudinasi ir svyruoja tartum girta?

— Taip, kalbėjome.

— O kai ji ką nors tyrinėja savaime, tada pakyla ten, kur viskas tyra, amžina, nemaru, nekintama. Savo prigimtimi būdama artima tokiai būčiai, bendrauja su ja tol, kol gali pasilikti pati viena. Siela tada liaujasi klaidžiojusi ir nuolatiniame artume ir sąlytyje su nekintančiomis būtimis atskleidžia savyje tas pačias savybes. Šitokią jos būseną vadiname mąstymu, ar taip?

— Labai gražiai ir teisingai kalbi, Sokratai, — pasakė Kebetas.

— Pagal tai, kas pirmiau ir dabar pasakyta, kaip tau rodos, į kokią daiktų rūšį siela labiau panaši ir kokiai labiau gimininga?

— Man rodos, Sokratai, — atsakė Kebetas, — kad kiekvienas, net ir mažiausiai sugebąs galvoti, tokiu keliu eidamas, sutiks, kad siela visais atvejais daugiau panaši į tai, kas niekados nesikeičia, negu į priešinga.

— O kūnas?

— Į priešinga.

28.— Įsidėmėk dar ir štai ką: kadangi siela ir kūnas būva drauge, gamta įsako kūnui vergauti ir klausyti, sielai — valdyti ir viešpatauti. Katras, tavo galva, panašus į dieviška ir katras į mirtinga? Ar neatrodo tau, kad tam, kas dieviška, pačios gamtos skirta valdyti ir vadovauti, o tam, kas maru, — klausyti ir vergauti?

— Taip, atrodo.

— Taigi į ką panaši siela?

— Aišku, Sokratai, kad siela panaši į dieviška, o kūnas — į mirtinga.

— Dabar, Kebetai, — kalbėjo Sokratas, — pagalvok: ar iš to, kas pasakyta, neaišku, kad siela labiausiai panaši į dieviška, nemirtinga, tik mintimi suvokiama, tolygu, nesuardoma, visada vieninga ir pastovu, o kūnas irgi labiausiai atitinka visa žmogiška, mirtinga, daugeriopa, protu nesuvokiama, suardoma, visuomet nevieninga ir nepastovu. Ar galime su tuo nesutikti, mielas Kebetai, ir pasakyti ką prieš?

— Negalime.

29.— O jei taip, tai ar kūnui nedera greitai irti, o sielai — likti ar visai nesunaikinamai, ar bent arti to?

— Žinoma, taip.

— Juk pats pastebi, — pasakė Sokratas, — kad, žmogui mirus, jo regimoji dalis — kūnas, priklausąs regimajam pasauliui, yra tai, ką vadiname lavonu ir kam būdinga irti, byrėti, sklaidytis, — neišnyksta staiga, bet išlieka gana ilgą laiką, ypač jei kas miršta pačiame amžiaus žydėjime, turėdamas tvirtą kūną. O jei lavoną išbalzamuoja, kaip balzamuojama Egipte, tai išlieka kuo ne amžinai. Bet jei kūnas sutrūnija, kai kurios jo dalys — kaulai, gyslos ir kitos tokios — iš esmės kalbant, lieka nemirtingos. Ar ne taip?

— Taip.

— O siela, neregimoji mūsų dalis, vykstanti į nematomą, garbingą, tyrą vietą, paprastai sakant, į Hadą, pas gerą ir išmintingą dievą, kur, jei dievas panorės, netrukus keliaus ir mano siela, — nejaugi toji mūsų siela, turėdama tokias savybes ir tokią prigimtį, atsiskyrus nuo kūno, tučtuojau, kaip daugelis žmonių teigia, sklaidosi ir nyksta?

Toli gražu ne, mielas Simijau, ir tu, Kebetai. Priešingai, greičiau štai kas atsitinka: sakykime, kad siela skiriasi su kūnu skaisti ir neima su savimi nieko, kas yra kūno, nes per visą gyvenimą vengė visų ryšių su kūnu, kiek tai nuo jos parėjo, saugojosi jo, susitelkusi pati savyje ir nuolat tuo rūpinosi. Vadinasi, siela atsidėjo tikrajai filosofijai ir iš esmės ruošėsi lengvai ir ramiai mirti. O gal tai nebus pasiruošimas mirčiai?

— Žinoma.

— Tokia siela iškeliauja į lygiai kaip ji nematomą, dievišką, nemirtingą, išmintingą vietą ir, pasiekusi ją, įgyja palaimą, išvaduota nuo klaidžiojimo, pamišimo, baimės, nuožmių aistrų ir kitų žmogiškų blogybių. Ir, kaip sakoma apie saugančius šventąsias paslaptis, nuo tol amžinai lieka su dievais. Taip pasakysime, Kebetai, ar kitaip?

30.— Taip, prisiekiu Dzeusu, — patvirtino Kebetas.

— Bet, manau, jei siela palieka kūną suteršta ir nešvari — todėl, kad nuolatos jungėsi su kūnu, jam tarnavo ir jį mylėjo, užkerėta kūniškų įgeidžių ir malonumų, pripažino teisinga tik tai, kas kūniška, ką galima paliesti, pamatyti, išgerti, suvalgyti, panaudoti meilės smagumams, o to, kas akims neaišku ir paslėpta, pasiekiama tik mintimi ir suvokiama filosofija, įprato nekęsti, bijoti ir vengti, — kaip manai, ar skirsis tokia siela nuo kūno atsidalinusi ir skaisti?