Платон - Dialogai

Tokiu būdu, Fedrai, man rodos, kad Erotas, nuo pat pradžios buvęs visų gražiausias ir tobuliausias, paskui tapo šaltiniu tokių pat dovanų visiems kitiems. Man atėjo į galvą ir eilėmis tai pasakyti, būtent, kad tai jis padaro

taiką žmonėse, jūroj ramybę;

vėjus nuramdo, varguos užmigdo.

Vaduodamas mus iš širdies atšalimo ir kviesdamas į bendriją, jis sambūrių įvairių rengia, kaip ir šiandienykštis, ir sėdi pirmoje mūsų iškilmių vietoje, veda šokius ir tvarko aukojimus. Meiliųjų bičiulis, storžievių rykštėmis palankumo turtingas, nepalankumo — beturtis. Geriesiems kantrus, išmintingų gerbiamas, dievų numylėtas; nelaimingiems širdperša, laimingųjų nuosavybė; gerovės ir pasitenkinimo, džiaugsmų, aistrų ir geismų tėvas; kilnius globojąs, nedorėlius niekinąs, jis ir baimėje, ir kentėjimuose, ir ketinimuose, ir ilgesy geriausias patarėjas, gelbėtojas ir palydovas, dievų ir žmonių pažiba, vadas puikiausias ir geriausias, kurį kiekvienas turi sekti, jam giedodamas ir jo giesmę kartodamas, giesmę, apžavėjusią visų dievų ir žmonių protą.

Štai, Fedrai, mano kalba, skirta dievui. Sumaišiau joje, kiek įstengiau, kur pokštą, kur rimtumą.

20.Agatonui pabaigus kalbėti, puotos dalyviai, anot Aristodemo, triukšmingai pritarė, nes jaunuolio žodžiai, visų nuomone, buvo verti ir jo paties, ir dievo. O Sokratas, žvilgterėjęs į Eriksimachą, tarė:

— Ar nesirodo tau, Akumeno sūnau, kad aš kiek prieš tai „ne nebaiminga baime bijojau“48, ir ar ne pranašingai tada nuspėjau, kad Agatonas ypatingai gerai pasakys savo kalbą, ir man bus gana keblu?

— Viena tavo pranašystė, — atsakė Eriksimachas, — man rodos, tikrai išsipildė, būtent, kad Agatonas gerai pasakys; bet kad tau būtų keblu, nemanau.

— Ir kaip, mielasai, — sušuko Sokratas, — nebūtų keblu — ir man, ir kiekvienam kitam, kurs turėtų kalbėti po tokios puikios ir turtingos kalbos? Nors ji ir nevisa lygiai pasigėrėtina, užtat kas nesusižavės josios pabaiga, girdėdamas tokius gražius žodžius ir posakius? Štai aš, kai pagalvoju, jog pats nesugebėsiu pasakyti nieko, kad bent kiek prilygčiau Agatonui, iš gėdos bėgčiau kur įmanydamas, jei tik būtų galima. Agatono kalba priminė man Gorgiją, ir patyriau kaip tik tai, ką Homeras pasakoja: bijojau, kad galų gale Agatonas, paleidęs į mano kalbą didelio kalbėtojo Gorgijo galvą, nepaverstų manęs nebyliu akmeniu49. Ir supratau, koks buvau juokingas, sutikdamas drauge su jumis, atėjus eilei, pagerbti Erotą ir pasisakydamas esąs meilės dalykų žinovu, nors, pasirodo, visai neišmanau, kaip sudėti pagyrimo kalbą. Kvailas būdamas, maniau, kad visada reikia apie giriamąjį vien tiesą kalbėti, ir tai svarbiausia; o iš tiesos išrinkti tai, kas gražiausia, ir tinkamiausiu būdu išdėstyti savo kalbą. Taigi, perdaug pasitikėjau savimi, tikėdamasis pasakyti gražią kalbą, tartum žinočiau tikrą būdą pagerbti ką tik nori. Tuo tarpu aiškiai matyti, kad visai ne taip: reikia, kad giriamajam primestum kuo daugiausia kilnių ir gražių savybių, nepaisydamas, ar jis jų turi, ar neturi. Ne bėda, jei ir pameluotum. Matyt, iš anksto buvo susitarta, kad kiekvienas iš mūsų vaizduotų giriąs Erotą, bet iš tikrųjų ne jį girtų. Todėl jūs, tikriausiai, ir suverčiate Erotui visa, kas pakliuvo, visas ypatybes, visus nuopelnus, kad tik atvaizduotumėte jį kuo puikiausią ir kilniausią, žinoma, tų žmonių akyse, kas jo nepažįsta, bet tik ne tų, kurie ką išmano. Kokia puiki ir iškilminga išeina giriamoji kalba! Bet aš juk nežinojau tokio būdo pagirti ir per savo neišmanymą sutikau, atėjus mano eilei, sakyti jums kalbą. Taigi „liežuvis žadėjo, protas ne“50. Na, ir gerai. Aš ir nesakysiu tokios kalbos, nė nemokėčiau. Tačiau tiesą, jei norite, pasakysiu mielai, tiktai savaip, nesitaikydamas prie jūsų kalbų, kad neapsijuokčiau. Spręsk, Fedrai, ar reikalinga ir tokia kalba — išgirsti tiesą apie Erotą, pasakytą tokiais žodžiais ir tokia tvarka, kokia atsitiktinai ateis į galvą?

Fedras ir visi kiti prašė Sokratą kalbėti taip, kaip jam pačiam atrodo geriau.

— Tada, Fedrai, — pasakė Sokratas, — leisk man paklausti Agatoną apie vieną kitą mažmožį, kad, susitaręs su juo, galėčiau paskui kalbėti.

— Leidžiu, — tarė Fedras, — klausk.

Tada Sokratas pradėjo maždaug taip.

21.— Iš tikrųjų, mielas Agatonai, tu, mano nuomone, gražiai pradėjai savo kalbą, pabrėždamas, kad iš pradžių reikia parodyti, koksai yra pats Erotas, o paskui — kokie jo darbai. Tokia įžanga man labai patinka. Na, o dabar, kad jau taip gražiai ir iškilmingai išdėstei apie Erotą, koks jis yra, atsakyk man štai ką: būdamas toks, koks yra, ar Erotas yra meilė kam nors ar niekam? Aš neklausiu, ar tai yra meilė kokiam tėvui arba motinai, — juokingas būtų klausimas, ar Erotas yra meilė motinai ar tėvui — ne, aš klausiu taip, kaip, sakysime, klausčiau apie tėvą: ar tėvas yra kieno nors tėvas, ar ne? Žinoma, jei norėtum žmoniškai atsakyti, pasakytum, kad tėvas yra tėvas sūnaus arba dukters, ar ne?

— Be abejo, — atsakė Agatonas.

— Ar ne taip pat ir motina?

Agatonas ir su tuo sutiko.

— Atsakyk man, — tęsė Sokratas, — dar šį tą, kad geriau suprastum, ko iš tavęs noriu. Štai paklausčiau tavęs: jeigu brolis iš tiesų yra brolis, tai jis būtinai kieno nors brolis, ar ne?

— Taip, — atsakė Agatonas.

— Vadinasi, broliui arba seseriai.

— Sutinku.

— Pasistenk dabar šitai pritaikyti meilei. Ar Erotas yra meilė kam nors ar ne?

— Žinoma, taip.

— Taigi, — tarė Sokratas, — gerai įsimink ir neužmiršk šito. O dabar pasakyk man, ar Erotas, būdamas meilė, geidžia to, ką myli, ar ne?

— Aišku, geidžia, — atsakė Agatonas.

— Kada jis geidžia ir myli: turėdamas tai, ką myli, ar neturėdamas?

— Man atrodo, kad neturėdamas, — atsakė Agatonas.

— O gal, — tarė Sokratas, — neatrodo, bet būtinai taip esti, kad geidžiame to, ko stokojame, ir negeidžiame, jei nestokojame. Aš bent, Agatonai, labai linkęs manyti, kad tai — būtinas dėsnis. O tu kaip?

— Ir aš taip manau, — tarė Agatonas.

— Gerai sakai. Na, o kas nors, būdamas didelis, ar norėtų būti didelis, arba, būdamas stiprus, ar norėtų būti stiprus?

— Jau sutarėme, kad tai — negalimas daiktas.

— Juk turėdamas tas ypatybes, jų nestokos?

— Teisybė.

— Jei kas nors, — pasakė Sokratas, — būdamas stiprus, vis dėlto panorėtų būti stiprus, greitas — būti greitas, sveikas — būti sveikas... tokiu atveju galėtum pagalvoti, kad žmonės, jau turėdami kokias nors savybes, geidžia, būtent, to, ką turi. Kalbu tai, kad paskui nebūtų kokių nesusipratimų. Juk tokie žmonės, Agatonai, jei pagalvosi, jau dabar būtinai turi turėti tas savybes, tad kaip gali jų dar norėti? Bet jei kas sakys: „Štai aš, nors esu sveikas, noriu būti sveikas, nors esu turtingas, noriu būti turtingas“, — žodžiu sakant, „geidžiu to, ką turiu“, tada mes jam atsakysime: Tu, žmogau, turėdamas turtus, sveikatą ir jėgą, nori turėti visa tai ir ateityje, nes dabar, nori ar nenori, visa tai turi. Taigi pagalvok, ar sakydamas „noriu to, ką dabar turiu“, sakai tiesiog tai: „Noriu ir ateity turėti, ką dabar turiu.“ Ar jis sutiktų su mūsų pasakymu?

Agatonas atsakė, kad sutiktų. Tada Sokratas tęsė:

— O ar tai nereiškia, kad myli tai, ko dar nėra ir ko neturi, jeigu nori išsaugoti ateičiai tai, ką turi dabar?

— Žinoma, — atsakė Agatonas.

— Vadinasi, ir toks, ir kiekvienas kitas nori to, ko dar nėra, ko dar neturi; nori būti toks, koks dar nėra, geidžia to, ko jam trūksta; ar ne tokie, maždaug, yra geismo ir meilės objektai?